Ar rasime būdų išsaugoti Dujų fabriko statinius?

Ketvirtadienį Mažosiosios Lietuvos muziejaus patalpose, nepaisydami speigų, rinkosi klaipėdiečiai diskutuoti, kaip ir - ar? galėtume išsaugoti 1861 m. statyto bebaigiančių sugriūti Dujų fabriko komplekso (Liepų g.47, 47a, 47b ) pastatų.

"Šiandien gal būt paskutinis mūsų šansas bandyti gelbėti Dujų fabriko komplekso pastatus. Todėl mes privalome atrasti jiems tokią paskirtį, kad investicijos juos atstatyti atsipirktų, o paskui pastatas galėtų save ir išlaikyti",- sakė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus aktyvistai. Jie yra įsitikinę, kad atradus paskirtį - meninę, socialinę, kultūrinę - būtų galima kreiptis paramos į pačius įvairiausius fondus. Dar sovietmečiu buvo galvojama apie alaus barus, fotostudijas, garsų įrašų ateljė. Tačiau tos idėjos nebuvo realizuotos. O dabar realybė tokia, kad išlikę pastatai visai baigia sugriūti. Šiandieniniai pastatų ir teritorijos savininkai teigia, kad detalų planą padarė tam, kad išsaugotų pastatų buvusią unikalią išvaizdą. Detalusis planas - tai jų indėlis. Detalusis planas - įkvepiantis. O štai jį įgyvendinti...Reikia pinigų, reikia pinigų, pinigų bus?

Neono ekspozicijos, planetariumas, spa, viešbučiai, barai, dujų gamybos muziejus, planuojamo statyti dujų terminalo administraciniai pastatai, retro filmų demonstravimo salės ir t.t. Idėjų per akis.

Dispututo moderatorius Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros dėstytojas Arvydas Urbis netrukus visus sugrąžino ant žemės, pažymėjęs, kad suderinti visus popieriukus bent stogui uždengti prireiktų mažiausiai pusmečio. Ir pats įsipareigojo įsmeigti nors faneros lentą, kurioje būtų informuojama, koks čia objektas kėpso.

Dispute iš tiesų žiro idėjos. Pirmiausiai dėl dviejų gazholderių paskirties. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys ir Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vaidotas Dapkevičius tarsi sudėliojo akcentus: žiūrėti reikia kur kas plačiau. Juk čia pat vandentiekio bokštas, taip pat baigianti sugriūti skerdykla, skulptūrų parkas. Ir reikėtų bendros vizijos, ką su šia teritorija ir pastatais daryti. Vėlgi visus ant žemės sugrąžino istorikas ir muziejininkas Dainius Elertas, pažymėjęs, kad šis susirinkimas ir disputas neturi jokio svorio vien todėl, kad nedalyvauja pastatų ir teritorijų savininkai.

Tačiau visiems patiko J. Genio idėja dėl multikultūrinio centro. Kuriame ne paskutinę vietą užimtų ir komerciniai reikalai. Ir daugelio disputo dalyvių akys krypo į Hamburgą, kurio senąjį uostą ėmė gaivinti ir pramonininkai, ir verslininkai, ir kultūrininkai. Ir pasiektas puikus rezultatas. "Mes turime jūrinį paveldą, kultūrinį paveldą, istorinį paveldą. O štai pramoninio industrinio paveldo erdves esame užleidę",- svarstė J. Genys, minėdamas ne tik Dujų fabriko išlikusius pastatus, tiksliau jų sienas, bet prisimindamas ir alaus bravorą, malūną, kitus pramoninius objektus, kuriuos privatizavę savininkai nerodo jokios iniciatyvos, o tuo labiau jokios atsakomybės dėl jų rankose atsidūrusių visuomenei reikšmingų ir vertingų pastatų.