"Aš patenkintas savo gyvenimu, nors jaunystė buvo labai sunki. Aš kaip bažnyčioje jaučiuosi tarp senųjų meistrų medinių šventųjų. Antikvariniai daiktai suteikia įkvėpimą, - sakė palangiškis tautodailininkas ir senienų kolekcininkas Albertas Žulkus.
Nuo velnių prie šventųjų
Skulptorius, tautodailininkas, medžio drožėjas ir gintaro meistras gimė 1933 m. Telšių apskrities Janapolės kaime ir jau penkiasdešimt metų gyvena Palangoje.
"Augome devyni vaikai. Kai išėjau pas tetą tarnauti, nupirko geresnį peiliuką, kad man nebūtų liūdna alksnynuose karves ganyti nuo aušros iki vienuoliktos vakaro. Padariau lieptą, per kurį nukentėjau - pusseserė, nešusi man pietus, įlūžo ir vietoje sriubos pasėmė vandens iš upelio", - juokėsi vyras, nenoriai kalbėjęs apie karo golgotas, pokario badą, nužudytą tėvelį ir kolūkietišką lygiavą.
Mažas jis pirštus susipjaustydavo peiliu droždamas pieštukines, kuliamąsias mašinėles ir dėžutes, todėl mama vaiką išleido mokytis amato į Telšių taikomosios dailės mokyklą. Vėliau ilgus metus dirbo Dailės kombinato gintaro cecho medžio drožimo skyriuje. Suvenyrų pavyzdžius patvirtindavo meno taryba ir meistrai masiškai kopijuodavo statines, klumpaites, lokius, lėkštes. Anuomet net Palangos Juzė buvo uždraustas drožti, o ką jau kalbėti apie Lietuvos kunigaikščius. Tad ir šventuosius dievadirbiai pasislėpę skobė. Užtat dirbtuvėse "prisiveisė" velnių ir undinių, nes mitologinės būtybės nekėlė pavojaus tarybinei santvarkai.
"Dailės kombinatui Maskvos žydai sovietmečiu atsiuntė pareiškimą, kad Užgavėnių kaukėms žydų veidų nedrožtume. Tos kaukės, primenančios pagonių stabus, yra mano stiprioji pusė, jas stveria kolekcininkai, vienas kunigas net iš Londono atvažiavo nusipirkti", - sakė meistras, į medinius stabus įstatęs gintaro akis ar net Kristaus galvas iš gintaro dirbęs.
Menininkas savo figūras apdegina, kad paryškintų pirmykštį, tarsi jūros gelmių nugludinto medžio grožį. Jo darbai iškeliavo į Skandinavijos šalis, Prancūziją, Vokietiją, JAV. Monumentalios skulptūros įsitaisė Ablingoje ir Raganų kalne, daugybė skulptūrų papuošė tremtinių kapus. Savo sūnėnu tikrai galėtų didžiuotis A. Žulkaus dėdė, garsus Žemaitijos dievdirbys Vincentas Gečas.
 |
| "Kas domisi, nori dirbti, studijuoja senąsias audimo tradicijas. Tikiuosi, kad žmonės dar ilgai dėvės drabužius, kokiais mūsų protėviai puošėsi", - sakė audėja Teresė Žulkienė. |
Ir Brežnevui, ir popiežiui...
Žalčiai, suraityti iš liepos medžio, yra sukurti pagal archeologinių radinių, papuošalų pavyzdį. Ponas Albertas džiaugiasi, kad žmonės vėl valgo iš medinių dubenų, putrą semia mediniais samčiais. Meistrą neapsakomai žavi archajiški papuošalai ir gelžgaliai, jis yra surinkęs senienų muziejų - darbo įnagių, rakandų, laikrodžių, buities rakandų. Didžiuojasi senovės lietuvių IX-XI a. įkapių kolekcija. Toks švedas, karališkosios meno akademijos profesorius norėjo iškaulyti ant sienos kabančią kelių šimtų metų medinę pietą (kūrinys, vaizduojantis kenčiančią Mariją su nuimtu nuo kryžiaus Jėzumi, dažniausiai laikomu ant kelių), bet ji meistrui yra kolekcijos širdis. Iš jos semiasi stiprybės.
"Grynas vargas su užsakovais - jie tiek daug nori, kad neįmanoma įvykdyti. Aš darau, kaip man išeina. Užsakė už didelius pinigus žemaičių herbą iš metalo, gintaro, su lokiu ir lelijom. Uždėjau lokiui gintarinę galvą ir po kojom pabarsčiau gintarų, o užsakovas dar prašo kryželį uždėti ir tulpių. Atsakingiausias darbas yra antkapinį paminklą daryti", - pasakojo pokalbininkas.
A. Žulkus įtiko ir partijos "šulams" - jo kūrinį vežė Brežnevui dovanoti, daug medinukų su dideliais gintarais nusipirko prezidentas Algirdas Brazauskas, meistro darbu gėrėjosi Romos popiežius ir Tekančios saulės šalies aristokratai.
Buvo mada "daryti menus" iš medžio gumbų, kelmų ir šaknelių. Meistras ir čia pasirodė virtuozas - eidavo miškais, pajūriu, rinkdamas gamtos išdaigas. Dabar jos tūno sandėliuke, stebeilydamos žvejo, blyškaus vaiduoklio, jūros gyvio akimis.
Meistras turi ir tabu, sakė nedrožiąs "pornografijų", nuogų moteriškių. Juolab kad ir rankos nekyla, jas vis dažniau skausta, sutinsta. Sakė, kad kirviu ąžuolą jau per sunku tašyti.
"Dažniausiai ateinu į dirbtuves geros nuotaikos ir netyčia viskas pavyksta. Būna, sėdžiu ir galvoj tuščia. Tada žaidžiu šachmatais su draugais. Arba einu pagrėbstyti kiemą, malkų pakapoti, žmonai duonos nupirkti", - apie įkvėpimą sakė meistras, prisipažinęs, kad savo gyvenimą praleido prasmingai, bus ką palikti ateinančiai kartai ir sūnums Arminui ir Linui.
Jaunėlis Linas restauruoja baldus. Aplinkui laksto anūkėliai ir proanūkis, kuriam tėvai davė apaštalo Jokūbo vardą.
Audiniuose - žemaitiška dvasia
Meistras pajuokavo, kad žmona Teresė, viena garsiausių šalies audėjų, jam tik šonus audė. Iš tikrųjų audė ji ir kaklajuostes, ir drabužius. Ponios Teresės lovatiesės, rankšluosčiai, kilimai, pagalvės, išmarginti sodriais žemaitiškais raštais, nukeliavo iki Kubos, Japonijos, Švedijos, šimtai tautinių juostų puošia pasaulio lietuvių namus. Jos austais tautiniais drabužiais vilki etnografiniai ansambliai. Meistrės austa vardinė juosta juosė Palangos garbės piliečio, grafų Tiškevičių palikuonį Alfredą Tiškevičių, pulką kitų iškilių asmenybių.
"Vaikystėje matydavau, kaip mama Marcijona audžia, kaip staklių šaudyklė laksto. Abu tėvai buvo labai darbštūs ir mums įskiepijo norą dirbti. Anuomet viskas namuose buvo austa - ir patalynė, ir drabužiai. Prieš šventes rankomis ežeriuke skalavo žlugtą, virindavo drobę, pelenų pildavo, skalbė naminiu muilu, padarytu iš gyvulių žarnų", - pasakojo iš vilnos, lino ir medvilnės audžianti moteris.
Į mokyklą kasdien kulniuodavo septynetą kilometrų, o vėliau baigė Telšių taikomosios dailės mokyklą, kur ir sutiko sau skirtąjį žmogų. Kaip ir vyras ji ilgus metus dirbo Klaipėdos dailės kombinate - audė kaklajuostes, užuolaidas, šimtus gairelių su olimpine simbolika 1980 m. Maskvoje įvykusioms Olimpinėms žaidynėms. Paskui ir pati sugalvodavo įmantrių raštų. Dailės parduotuvė austas lovatieses, kurios buvo deficitas, išparduodavo "po blatu".
"Mokykloje ausdavome kaimiškomis staklėmis, žakardinėmis. Vienom gali daugiau detalių išausti, kitom - daugiau raštų. Mokė mane Smetonos laikų meistrė, išleidusi audimų knygą, mokinusi spalvų dermės, kompozicijos ir technikų. Miesto mergaitės nebuvo mačiusios staklių, keistai siūlus parišdavo, o aš jau buvau pripratus. Meistriškumas atsirado per daugelį metų. Truputį išklypo pirštai, bet man neskauda. Žmonės vis dar prašo sijoną, prijuostę, skarą nuausti", - sakė geriausia Klaipėdos krašto audėja pripažinta moteris.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą