Ingrida Albrechtienė: "Vakarų ekspresas" nuvilko lapės kailinius ir nuėmė skrybėlę"

"Jeigu kas rašytų knygą, koks turi būti kolektyvas, tas "Vakarų ekspreso" branduolys galėtų būti pavyzdžiu. Aš keldavausi rytą ir eidavau į darbą kaip į didžiausią šventę", - sakė buvusi "Vakarų ekspreso" reporterė Ingrida Albrechtienė.

Rugsėjį atšventę "Vakarų ekspreso" dvidešimtmetį, ir toliau šeštadieniais vartome dienraščio istorijos puslapius bei tęsiame publikacijų ciklą, skirtą žmonėms, maitinusiems laikraštį savo vaizduote, įžvalgomis bei operatyvumu.

Kokios gyvenimiškos ir veiklos patirties turėjai, kai atėjai į redakciją?

Juokinga istorija. Buvau dirbusi Vydmantuose pagal paskyrimą - čia norėta leisti laikraštį, bet kaimiečiai pradėjo šaukti, kad jiems nereikia žurnalistų, kad čia "raškažis" baisus. Tai paskui atstovė spaudai buvau, pildžiau blankus, kiek bulvių pasodinta. Vėliau sėdėjau trejus metus su mažu vaiku namuose, jau kirbėjo noras ką nors veikti, tai tėvas priminė, kad turiu žurnalisto diplomą. Sakiau - neisiu, bijau, nemoku rašyti. Atsimenu kaip šiandien - susitikau su žurnalistu Gediminu Pilaičiu ir jis pasakė: "Įsivaizduok, kad tu dabar žiūri pro virtuvės langą, o kai nueisi dirbti žurnaliste, atsidarys tas langas iki galo."

Atėjau nežinodama, kaip interviu ar reportažą daryti, - buvau balta varna. Teorija yra viena, o praktika - visai kas kita. Ir iš tikrųjų tie penkeri metai virš Mokesčių inspekcijos, kur buvome įsikūrė, man buvo aukso amžius. Pirmiausiai išlaisvėjau kaip žmogus, atsiskleidžiau kaip asmenybė. Labai ačiū Daliai Grikšaitei, Artūrui Šulcui ir Gintarui Vaičekauskui, kurie nors ir darbo daug turėjo, netingėjo viską parodyti. Nors tada buvau trisdešimt trejų, į juos žiūrėjau kaip mažas vaikas - Jėzau, kaip jiems "faina", jie tiek daug visko moka. Ir tie pasisėdėjimai "Suvalkuose", ir tas šeimyninis bendravimas labai patiko.

Dažniausiai kalbindavai elito atstovus. Ar sunku buvo juos atverti, idant kalbėtų nebanaliomis, "teisingomis" frazėmis?

Neseniai važiavau autobusu iš Lenkijos ir manęs paprašė papasakoti, kaip dirbau žurnaliste. Ir aš pradėjau skaičiuot ant pirštų ir vardinti, su kuo man teko interviu daryti, tai jie išplėtė akis. Kalbinau Kostą Smoriginą, su kuriuo keturias valandas sėdėjom "Skandale" ir negalėjom išsiskirti, Vaivą Mainelytę, Juozą Erlicką, Valdą Adamkų, Justiną Marcinkevičių, Borisą Grebenščikovą, dizainerį Valentiną Judaškiną... Gal ir turiu Dievo dovaną, kad žmonės labai atsiveria.

Aišku, ne viską rašydavau, matyt, dėl to kviesdavosi ir paskui. To "elito", kuris neturi ką pasakyti, labai mažai šnekinau - eidavau į balius, su fotografu Algirdu Kubaičiu padarydavom bendrą vaizdą, daug nuotraukų. Eidavome ir į namus - įsileisti į savo asmeninę erdvę ir atsiverti nėra taip paprasta, iš karto lyg ir šaltukas tvyrodavo, bet mudu su Kubaičiu mokėjome padėti žmonėms apsiprasti, pagirdavome šunį ar paveikslą, laidėme "bajerius".

Tačiau aš ir reportažus darydavau, važiuodavau į karštas vietas. Buvo daug situacijų, kai tu sutvirtėji kaip žmogus. Įtampa begalinė, žurnalisto darbas labai sunkus, ir labai gaila, kad jis taip nuvertinamas. Manau, jei į žurnalistą būtų žiūrima kitaip, jis gal ir nesikandžiotų šitaip.