Giedrė Petkevičiūtė: "Niekas niekur manęs taip nešokdino, kaip "Vakarų eksprese"

"Vakarų ekspresas" yra tokia vieta, kur žmonės padėdavo pamatus puikiai karjerai. Kažkas yra pasakęs, kad tai - tramplinas, nuo kurio lengva atsispirti skrydžiui. Aš nesureikšminu karjeros, bet kaip tik ten sutikti žmonės buvo didelė dovana ir iš tikrųjų darbas ten pakeitė mano gyvenimą. Neaišku, kur aš būčiau nuėjusi, o dabar jau visą gyvenimą būsiu susijusi su žurnalistika", - sako buvusi "Vakarų ekspreso" reporterė Giedrė Petkevičiūtė-Bolzanė.

Rugsėjį atšventę "Vakarų ekspreso" dvidešimtmetį, ir toliau šeštadieniais vartome istorijos puslapius ir tęsiame publikacijų ciklą, skirtą dienraščio nueitam keliui ir žmonėms, maitinusiems jį savo vaizduote, įžvalgomis bei operatyvumu.

Šįkart kalbamės su G. Petkevičiūte, kuri žurnalistės karjerą pratęsė žurnale "Veidas", o į "Vakarų ekspresą" atėjo tuomet, kai dar sėdėjo mokyklos suole...

"Aš patekau čia per Klaipėdos studentų sąjungą; susidraugavau su jais, o "Vakarų eksprese" buvo studentų puslapis. Pirmieji straipsniai buvo apie studentiją, galbūt redaktorius mane pastebėjo ir pakvietė dirbti vasarą, - prisimena Giedrė. - Pirmuosius straipsnius parašiau septyniolikos metų, ir buvau visai dar vaikas. Buvau labai drovi, iki šiol atsimenu, kaip visi mane globojo, į visus žiūrėjau su pagarbia baime. Man iš prigimties tiko tas darbas, mėgau bendrauti, bet žurnalistas negali pasižymėti tokiomis savybėmis, kokiomis tada pasižymėjau, ir įvyko persilaužimas. Iš pradžių buvo nejauku su nepažįstamais žmonėmis bendrauti, o paskui išnyko ribos, ko galima klausti, ko ne. Išlaisvėjau kaip žmogus, atsikračiau kompleksų. Išmokau daug naudingų dalykų."

Kokių?

Tiek daug visko įvyko... Vien tai daug pasako, kad pirmąją ir paskutiniąją gyvenime cigaretę surūkiau "Eksprese"...

O šiaip man ne gėda prisipažinti - visai nemokėjau rašyti, tik gramatiką jaučiau. Bet noras buvo toks didelis, entuziazmas liejosi per kraštus. Kai pagalvoju, kiek daug aš tada dirbau, per dieną parašydavau po 5-6 žinutes ar straipsniukus. Naktimis eidavome į klubus aprašyti renginių, grįžusi namo trečią nakties, devintą jau būdavau rytiniame pasitarime. Kaip mama sako, turiu perdėtą pareigos jausmą. Jeigu jau ko imuosi, turiu padaryti, nesvarbu, ar pati nukentėsiu, ar kiti žmonės.

Iš pradžių kolegos džiaugėsi, kad Giedrę gali bet kur nusiųsti, visur sutinka eiti. Atsimenu, fotografai Saulius Stonys ir Algirdas Kubaitis grieždavo dantimis, kad savaitgalių nebegali praleisti namuose. Aš tik suklapsėdavau blakstienomis ir dirbdavau savo darbą. Buvau tarsi apsėsta šito darbo.

"Vakarų eksprese" nebedirbu jau ketverius metus. "Veido" žurnale mano viršininkai taip manęs nešokdina, mažiau lakstymo. Dabar jau gal ir nebėra tokio didelio polėkio, kaip tada, kai viskas buvo nauja.

Kuo esi padėjusi žmonėms, gyvūnams?

Šuniukų gelbėjimas yra labiau tavo stichija. Sunku dabar prisiminti, bet straipsnių buvo visokių... Prisimenu nelabai malonų atvejį, kai karjeros pradžioje dariau reportažą apie bendrabutyje vykusias studentų krikštynas. Rašiau viską, ką mačiau, bet gal nereikėjo taip atvirai... Nes po to vieną studentą pašalino iš universiteto, kitus du - iš bendrabučio, kilo didžiulis vajus. Buvo viena pikantiška nuotrauka, man tai prisiminti iki šiol skaudu ir nemalonu.

Esi gavusi "Metų plunksnos" apdovanojimą.

Tvarkydama namus, atradau aibę nominacijų: Voveriuko, Darštuolės bitutės...

Tu pamėgai provokacijų žanrą; gatvėje kabinėdavaisi prie vaikinų, neva kviesdama į pasimatymą, kitaip trikdei naivius praeivius.

Su kolege Violeta vienos pirmųjų tais laikais pradėjome pokštauti, provokuoti, prisistatydavome kaip studentės, neturinčios kur gyventi ir ką valgyti. Buvo labai įdomu, juokinga, kaip žmonės reaguoja, bet dažniausiai mus paremdavo, kavinėje pamaitindavo kibinais.

Ar buvo tokia riba, kai labai bijojai kalbinti kokį žmogų, ir po to interviu jau nebejausdavai didesnio streso?

Viskas vyko palaipsniui, imdavausi vis sunkesnių temų. Vieną dalyką supratau, kad jeigu nebūčiau išėjusi iš "Vakarų ekspreso", būčiau ir likusi tas visų globojamas vaikelis. O išvažiuoti į Vilnių buvo būtina, toliau tobulėjau. Rimtesnius analitinius straipsnius parašau ten: ekonomikos, verslo, kiek mažiau - politikos temomis.

Kaip tau patiko mūsų "chebra"?

Oi, kiekvienas vertas meilės, pagarbos, ir aš labiausiai pasiilgstu žmonių. Ar yra kitas toks darbas, iš kurio išeidama savo noru, taip verktum, raudotum atsisveikindama? Kai atėjau dirbti, man atrodė keista, kad kolegos po darbo nesiskirsto, neskuba namo, o buriasi, kalbasi, "priekabiauja" (beje, Saulius S. Vilniuje jau seniai būtų nukentėjęs dėl seksualinio priekabiavimo...) - tokie santykiai, nuostabūs žmonės buvo gyvenimo dovana. Beje, kiekvienas kolega įdavė dovanėlę - Algirdas Auruškevičius iš kažkur medalį ištraukė, Gediminas Gudavičius Vilniaus žemėlapį padovanojo. Viską tebesaugau, o kai būnu Klaipėdoje, visada instinktyviai užsuku į "Vakarų ekspresą".

Ar manai, niekada neatsibos tas amatas?

Ne paslaptis, kad visko žurnalistikos džiunglėse yra, kai kada ji vadinama purvasklaida. Dabar man nebereikia per dieną parašyti kelių straipsnių, galiu ilgiau gvildenti temą ir gilintis į reiškinį.