Dalia Grikšaitė: baigusi "Vakarų ekspreso" universitetą

"Darbas "Vakarų eksprese" užaugino mane kaip žmogų: tai jis buvo mano gyvenimo universitetas - ne žurnalistikos fakultetas ar dar kas nors. Mokiausi ir ėjau į priekį", - sako buvusi "Vakarų ekspreso" reporterė Dalia Grikšaitė.

Rugsėjį atšventę "Vakarų ekspreso" dvidešimtmetį, ir toliau šeštadieniais vartome istorijos puslapius bei tęsiame publikacijų ciklą, skirtą dienraščio nueitam keliui ir žmonėms, maitinusiems jį savo vaizduote, įžvalgomis bei operatyvumu.

Kaip įšokai į "Vakarų ekspresą"? - šįkart prašau prisiminti D. Grikšaitės, vėliau išbandžiusios ir televiziją, ir viešuosius ryšius.

Banali istorija: neįstojau į žurnalistiką, atvažiaviau į Klaipėdą, kelyje pasitaikė "Mažoji Lietuva". Pasiūlė parašyti bandomąjį straipsniuką, aš jo net iškarpą turiu. Tai buvo dieduko iš Ablingos gražus gyvenimiškas paporijimas apie tai, kas vyko tuo metu Lietuvoje, kaip jis tai supranta, o jo esminė išvada buvo tokia: "Viskas bus gerai, jeigu vainos nebus". Ta citata ir tapo straipsnio pavadinimu. Buvo Sąjūdis, valdžių kaita, politinės rietenos, kurias mes pirmą kartą išgirdome, ir visi buvo labai sudirgę, susinervinę, daug ko nesuprasdavo ir jautriai vertindavo. O senas žmogus, kasdamas bulves, man išpasakojo visą gyvenimą.

Ir iškart griebeisi tautai, miestui svarbių temų.

Ne savo valia galbūt, ne iš didelio pasitikėjimo savimi, tiesiog tuo metu jau redaktorius ir jo komanda brandino mintį apie dienraštį, ir kažkam reikėjo užimti tą nišą - informacijos apie savivaldybėje priimamus sprendimus.

Aš, aišku, tuo metu buvau ant Sąjūdžio bangos augęs jaunas žmogus, be galo domėdavausi politika, savaitraščiai "Atgimimas" ir "Mažoji Lietuva" buvo godžiai skaitomi, ir man iš principo buvo įdomi ta politika, savivalda, miesto Taryba... Nelabai ką apie tai nutuokiau, bet kad jau pasisiūliau entuziastingai dirbti, mane nuvedė į Klaipėdos miesto savivaldybę, pristatė Vytautui Čepui ir pasakė, kad ši mergina bandys darbuotis šitoj srity. Na, ir vaikščiojau, rinkau po trupinį, rašiau, kaip supratau, kaip įsivaizdavau, klausiausi, stebėjau akis išpūtus ir likau prie tos oficialiosios informacijos, realybės kronikos.

Kita vertus, vieno iš redaktoriaus pavaduotojų bandymas nusiųsti mane aprašyti kultūrinių renginių buvo visiškas mano fiasko. Buvau pastėrusi, išsigandusi, supratau, kad tai - ne man.

Koks buvo tas kultūrinis reiškinys, sukėlęs tau stresą?

Kęstutis Oginskas nusiuntė į spektaklio "Elektrai skirta gedėti" premjerą. Nuėjau kaip žiūrovas, po to sugebėjau išlementi tris sakinius abstrakčius, kaip iš mokyklinio rašinėlio. Dar didesnis šokas ištiko, kai pamačiau juos laikraščio kamputyje...

Dar teko nueiti į vieną šiuolaikinės estų dailės parodą, pasivaikščiojau tarp keistų mechanizmų, supratau, kad nieko nesuprantu, nors pakalbintas menotyrininkas Petras Šmitas irgi pasakė: "Šitas darbas labai panašus į variklį." Pamaniau, geriau jau apie tai rašyk tu, nes už abstrakčių potėpių įžvelgi siužetą, dramą arba komediją. Ir kapituliavau.

Esi labai linksmas žmogus, netinkamiausiu metu juokiesi, krizeni, o tai erzina melancholišką tautietį.

Su tuo juoku buvo visokių situacijų. Šiaip šypsena atsiranda iš prigimties: einu į žmogų, šypsausi, visada sulaukiu geranoriškumo. Tai nėra kažkokia dirbtinė poza. Kita vertus, teko girdėti, kaip restorano vadovė jaunutei padavėjai prieš svarbų banketą patarė: "Jeigu tu šypsosies, tada tavo klaidų nepastebės."

Šypsena labai svarbus dalykas užmezgant pokalbį, nors dėl to kartą vos nenukentėjau fiziškai. Per Sausio 13-osios įvykius teko budėti miesto Taryboje, naktis leisti, ir kai jau buvo nutrūkusios transliacijos iš Vilniaus, atvažiavo žmogus su kamera, buvęs Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas, ir buvau paprašyta atsiųsti televizinį reportažą, kokia padėtis Klaipėdoje. Teko kalbinti žmones prie laužų, o aš vis šypsojausi. Pirmą kartą buvau su mikrofonu ir televizijos kamera. Tą siužetą transliavo naktį. Kitą dieną Liepų gatvėje besidalindama įspūdžiais su pažįstamu, matyt, vėl šypsojausi, tad galiausiai sukėliau patriotiškai nusiteikusios moters pyktį: mane išbarė, esą - tautai didžiulis pavojus, o aš dantis rodau.