X. Fridrichų-Vilhelmų II ir III laikai

X. Fridrichų-Vilhelmų II ir III laikai

Tačiau Mažojoje Lietuvoje tariamasis baudžiavos panaikinimas nedaug palengvino ūkininkų būklę.

Karalienės Luizės bei išmintingo ministerio Šteino patariamas, jis pažadėjo panaikinti baudžiavas ir jvesti kitų pažangių reformų savo valstybėje.

Dancigas buvo paskelbtas laisvuoju miestu. Tuo būdu Prūsai prarado pusę savo valstybės teritorijos.

Karalius ir jo šeima, pabėgę iš Berlyno į Karaliaučių, dabar prisiglaudė Klaipėdoje ir tegalėjo sugrįžti į Berlyną tik 1809 m.

Karaliaus santykiai su Napoleono valdoma Prancūzija pradžioje buvo labai nuolaidūs; jis stengėsi nuolaidumu įsigyti Napoleono palankumą.

Paveldėjęs iš Fridricho II 70 milijonų talerių grynų pinigų, mirdamas 1797 m. jis paliko 22 milijonus talerių skolos ir ekonomiškai nualintą kraštą.

1786 m. mirus Fridrichui Didžiajam, Prūsijos sostą paveldėjo jo brolio (Augusto Vilhelmo) sūnus Fridrichas Vilhelmas II. Tai buvo morališkai pakrikęs žmogus, pagarsėjęs gašlumu, palaidumu ir žeminančio pobūdžio aistromis, bet tuo pačiu prisidengęs tariamu religingumu bei pamaldumu.

Rusijos caras Aleksandras.

(Tęsinys. Pradžia 2018.03.03)

Jis labai stengdavosi nepasiduoti svetimai įtakai, bet tikrumoje jo politikos žygius padiktuodavo visokie prisiplakėliai, sugebėjusieji pataikauti trumparegiui, mažai apsišvietusiam ir lengvabūdžiui karaliui.

Jo laikais liko suvaržyta sąžinės ir spaudos laisvė ir įvesta griežta cenzūra, kuri braukydavo net medicinos mokslo raštus dėl tariamo jų nepadorumo. Ministerių ir aukštųjų valdininkų tarpe įsivyravo intrigos. Valdžios aparatas pakriko, kas labai sunkino valstybės buitį ir trukdė visokią pažangą.

Jam bevaldant Prūsus, Prancūzijoje prasidėjo didžioji revoliucija, kuri labai įbaugino karalių ir jo politiką dar daugiau pakreipė reakcijos linkme.

Fridrichas Vilhelmas sakydavo, kad jo tikrasis amatas esąs būti rojalistu.

Pačioje savo viešpatavimo pradžioje (1787), Fridrichas Vilhelmas siuntė savo kariuomenę Olandijon malšinti sukilimų, kas jam gana lengvai pasisekė.

1791 m. jis sudarė sutartį su Vokietijos kaizeriu Leopoldu II. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Prancūzijos revoliucionierius, ir todėl viso šito Prūsija buvo įvelta į karą su prancūzais ir čia pasirodė, kad jo kariuomenė nėra tokia stipri, kaip daugelis manė.

Beveik visi valstybės gyventojai priešinosi tam karui. Pabaiga, žinoma, buvo liūdna. Brangiai kainavęs karas pasibaigė taip, kad Fridrichas Vilhelmas buvo priverstas prašyti taikos, kuri 1795 m. ir buvo pasirašyta Bazelyje.

Sėkmingesni buvo jo žygiai, nukreipti prieš Lietuvos-Lenkijos valstybę. Pažadėjęs lenkams paramos jų kovose su maskoliais, Fridrichas Vilhelmas persimetė rusų pusėn, prisidėjo prie antrojo ir trečiojo lietuvių-lenkų valstybės išdraskymo ir tuo būdu pasigrobė 115 000 kilometrų Lietuvos bei Lenkijos žemių su 2 200 000 gyventojų.

Fridrichas Vilhelmas buvo išsiskyręs su pirmąja savo žmona Elžbieta Kristina Ulricha ir apsivedęs antrą kartą Luizę Hessen - darmštatietę.

Ši pagimdė jam 4 sūnus, kurių vyresnysis Fridrichas Vilhelmas III, paveldėjo po jo mirties sostą. Šis, kaip ir jo tėvas, buvo labai menko mokslo, nepajėgiąs suprasti nei savo valstybės reikalų, nei tuometinės tarptautinės politinės padėties.

Šiaip jis buvo gana kuklus žmogus, nemėgstąs prabangos ir taupus. Savo rūmų išlaidas Fridrichas Vilhelmas III sumažino iki minimumo, karaliaus šeimai priklausiusius dvarus jis padovanojo valstybei, pasiskirdamas sau gana kuklią algą, bet tas mažai naudos atnešė valstybės iždui, kadangi finansai buvo blogai tvarkomi.

Jo užsienių politika buvo svyruojanti ir neryžtinga.

Tuo tarpu kai Rusija ir Austrija grūmėsi su Napoleonu, Fridrichas Vilhelmas III laikėsi nuošaliai, rodydamas savo draugingumą prancūzams, kurių širdyje nekentė.

1802 m. jis turėjo konferenciją su Rusijos caru Aleksandru I, su kuriuo net labai susidraugavo, bet kai reikėjo kartu su rusais bei austrais stoti karan prieš Napoleoną, tai Fridrichas Vilhelmas III vėl susvyravo.

Rusijos carui reikalaujant praleisti kariuomenę, siunčiamą prieš Napoleoną per Prūsų teritoriją, Fridrichas Vilhelmas ne tik nesutiko, bet dar paskelbė mobilizaciją Rusijos pasieniuose.

Karikatūroje vaizduojama, kaip Fridricho Vilhelmo IV nepakentė jokios konstitucijos.

Tiktai tada, kai prancūzų maršalas Bernadotas įsivedė savo korpusą į Prūsams priklausiusią Anšpacho provinciją, net nepasiklausęs Prūsų karaliaus sutikimo, Fridrichas Vilhelmas III pradėjo tartis su Napoleono priešininkais.

Rusų caras Aleksandras I ir Austrijos erchercogas Antanas nusiskubino į Berlyną, kur 1805 m. buvo sudaryta sutartis, įpareigojanti Fridrichą Vilhelmą III pareikalauti iš Napoleono sutikimo sušaukti Europos konferenciją taikai sugrąžinti.

Napoleonui nesutikus, karalius apsiėmė savo kariuomenę sujungti su rusų ir austrų kariuomenėmis ir kovoti bendrai prieš Napoleoną.

Žinodamas karaliaus nepastovumą, rusų caras Aleksandras I, išvažiuodamas iš Potsdamo, paėmė dar asmenišką Fridricho Vilhelmo garbės žodį, kad jis liks ištikimas sudarytai sutarčiai.

Tuo tikslu įvyko abiejų valdovų susitikimas prie Fridricho Didžiojo karsto. Čia, karalienės Luizės akivaizdoje, abu valdovai paspaudė vienas antram rankas, iškilmingai pasižadėjo amžinai draugauti ir padėti vienas antram.

Prūsų karalius, tiesa, nusiuntė pas Napoleoną savo įgaliotinį Haugvitzą, bet pastarasis ne tik nieko nelaimėjo, bet dar sudarė Šohnbrune negarbingą ir Prūsus pažeminančią sutartį su prancūzais.

Ta sutartimi einant, prancūzams buvo atiduota daug Prūsams priklausiusių žemių ir dar pasižadėta talkininkauti Napoleonui jo karuose prieš kitas valstybes.

Fridrichas Vilhelmas III sutartį patvirtino. Tas ilgam laikui palaidojo Prūsų valstybės ir jos karaliaus garbę.

Net Napoleonas, kuriam buvo taip pataikauta, pradėjo visai nesiskaityti su Fridrichu Vilhelmu, elgėsi su juo, kaip su pastumdėliu ir nepildė jam duotų pažadų.

Pagaliau 1806 m. Fridrichas Vilhelmas III buvo priverstas paskelbti karą Napoleonui, bet jo kariuomenė buvo į dulkes sumušta ties Jena ir Auerštadtu ir nepajėgė daugiau pasipriešinti prancūzams, žygiavusiems į šalies gilumą.

Rusai, gelbėdami Prūsus, atsiuntė daug kariuomenės, bet jiems vieniems ir teko ginti Fridricho Vilhelmo žemes. Įvyko smarkių kautynių ties Prūsų - Eilau ir Fridlandu.

Pastarosiose kautynėse rusai buvo sumušti ir pasitraukė už Nemuno. Tuo būdu visa Mažoji Lietuva, išskyrus Klaipėdos kraštą, liko prancūzų okupuota.

Paprašius taikos, Napoleonas sutiko taikintis tik su rusų caru, o Fridricho Vilhelmo nenorėjo nei prie derybų prisileisti.

Karalienė Luizė, rusų caro užtariama, nuvykusi į Tilžę nužemintai maldavo Napoleoną, kad pasigailėtų Prūsų.

Napoleonas buvo nepermaldaujamas. Tilžės taikos sutartimi 1807 m. buvo atimtos iš Prūsų visos žemės, pasigrobtos antrojo ir trečiojo Lietuvos-Lenkijos išdraskymo metu, lygiai ir visos žemės, esančios tarp Elbės ir Reino upių.

Be to, Fridrichas Vilhelmas buvo įpareigotas telaikyti tik 40.000 kariuomenės ir gavo sumokėti prancūzams tais laikais milžinišką kontribuciją - 100 milijonų frankų.

Užsienio politikoje Prūsai pasidarė visai priklausomi nuo Napoleono, ir kai pastarasis 1812 m. pradėjo naują karą prieš rusus, Fridrichas Vilhelmas davė savo kariuomenę talkon.

To kruvino ir sunkaus žygio metu tūkstančiai Mažosios Lietuvos vyrų savo lavonais nuklojo tolimosios Rusijos laukus iki pačios Maskvos. Dar daugiau jų žuvo, kai rusų sumušta Napoleono kariuomenė grįžo atgal. Pati Mažoji Lietuva, sudarydama Napoleono kariuomenės užnugarį, smarkiai nukentėjo.

Prancūzai čia šeimininkavo ir savivaliavo, kaip jie norėjo. Ėmė iš žmonių maistą, gyvulius ir kitus daiktus be jokio atlyginimo. Kraštas vėl nugrimzdo į didžiausią vargą.

Tiktai 1813 m. sausio pradžioje prūsų kariuomenės likučiai persimetė rusų pusėn.

Pažerūnų malūne, netoli Tauragės, prūsų generolas Yorkas savavališkai, be karaliaus žinios, pasirašė sutartį su rusų generolu Dibiču, pasižadėdamas talkininkauti rusams ir tuo būdu vaduoti Prūsus iš prancūzų okupacijos.

Apie tai patyręs karalius labai nusigando, bet vėliau, Kališo mieste, pasirašė su rusais draugingumo sutartį, sudarė su jais karišką sąjungą ir paskelbė Napoleonui karą.

Ta sutartimi einant, rusų caras pasižadėjo, karą laimėjus, sugrąžinti Fridrichui Vilhelmui visas žemes, kurias jis prarado 1806 m.

Karas, kaip žinome, buvo laimėtas ir Prūsų valstybė atsigavo, nors galutiname rezultate Vienos kongrese gavo atsižadėti rusų naudai nuo lietuviškosios Sudavijos (Suvalkijos) ir tų Lenkijos žemių, iš kurių Napoleonas buvo sudaręs vadinamąją Varšuvos hercogiją.

Atsimokėdamas rusams už suteiktą pagalbą, Fridrichas Vilhelmas III dar kartą padarė didelės žalos lietuvių tautai 1830-1831 m., kai Didžiojoje Lietuvoje įvyko sukilimas prieš maskolius.

Tada jis rodė savo palankumą rusams ir apstatė stipriomis sargybomis Didžiosios Lietuvos pasienius, kad sukilėliai negalėtų gauti ginklų bei amunicijos ir negalėtų susisiekti su užsieniais. Šitoks karaliaus elgesys padėjo rusams sukilimą numalšinti ir pasunkino Didžiosios Lietuvos nelaisvės jungą.

Minint nelemtąjį Fridricho Vilhelmo III viešpatavimą, žymėtinas yra dar vienas dalykas. Napoleono sumuštas ir prisiglaudęs Klaipėdoje, karalius pamatė reikalą glaustis prie savo valdinių ir tenkinti bent pačius opiausius jų reikalavimus.

Buvo iškilmingai pažadėjęs net konstitucinę santvarką įvesti.

Bet, pavojui praėjus, karalius vėl pasidarė didelis reakcininkas ir vyriausiųjų savo pažadų neišpildė.

Tiesa, 1807 m. spalių 10 d. buvo išleistas karaliaus Įsakymas baudžiavas panaikinti, leidžiant ūkininkams išsipirkti savo paveldėtinas žemes iš dvarininkų. Tas buvo padaryta daugiausia dėlto, kad Mažojoje Lietuvoje baudžiauninkai jau senai nerimavo, o dabar junkeriškajai santvarkai beveik subyrėjus, jie pradėjo atvirai priešintis ir j baudžiavas neiti.

Taip elgtis baudžiauninkus padrąsindavo ta aplinkybė, kad Napoleono įkurtoje iš atimtų nuo Fridricho Vilhelmo žemių Varšuvos hercogijoje baudžiava buvo panaikinta.

Nuo baudžiavos 1807 m. buvo atleisti tik tie baudžiauninkai, kurie turėjo paveldėtinus ūkius. Visi kiti, kas ūkius buvo nusipirkę, ar kuriuo kitu būdu įgiję, lygiai ir visi bežemiai pasiliko baudžiavoje iki pat 1810 m.

Prūsų karalius Fridrichas Vilhelmas III.

Baudžiavų panaikinimas atleido ūkininkus tiktai nuo priverstino ir neapmokamo darbo dvarams. Visos kitos prievolės bei mokesčiai dvarams pasiliko.

Lygiu būdu dvarininkams buvo palikta administracinė valdžia. Jie buvo palikti ir ūkininkų teisėjais.

Kai kurie ūkininkų būklės tyrinėtojai sako, kad toks baudžiavų panaikinimas, koks buvo Fridricho Vilhelmo III įvestas, dar pablogino baudžiauninkų padėtį.

Tie ūkininkai, kurie turėjo paveldėtinus ūkius, išsipirkdami nuo baudžiavų, turėdavo atsisakyti dvarininkų naudai nuo trečdalio savo žemės, o tie, kas turėjo ūkius tik iki gyvos galvos, arba naudojosi žeme kuriomis kitomis terminuotomis sąlygomis, turėdavo atiduoti dvarininkams pusės visos žemės.

Dvarininkai pavartojo visą savo įtaką, kad, panaikinant baudžiavas. susidarytų skaitlingas bežemių ir mažažemių luomas, ir tuo būdu būtų patikrintas pigių darbininkų, bernų bei kumečių kontingentas padidėjusiems jų laukams apdirbti.

Kadangi kartu su baudžiavų panaikinimu buvo atmainyti visi įstatymai, anksčiau išleistieji ūkininkų apsaugai ir tarp ko kito draudusieji dvarininkams naikinti ūkininkų sodybas, tai dabar prasidėjo tikras ūkininkų gainiojimas.

Dvarininkai, pasinaudodami tuo, kad daug sodybų karų metu buvo nualintų ir nugriautų, nebeleido ūkininkams statydintis naujų trobesių, o jų žemes prisijungdavo prie dvaro laukų.

Tokio baudžiavų panaikinimo pasėkoje mes šiandien matome Mažąją Lietuvą nusėtą smulkutėliais ūkiais, iš kurių sunku pragyventi vidutinei šeimai.

Fridrichas Vilhelmas pasimirė 1840 m., palikdamas apie save Mažojoje Lietuvoje ir visoje valstybėje liūdną atsiminimą. Brendo naujų neramumų ir naujų vargų laikai.

Bus daugiau

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder