2018 m. rugsėjo 24 d. 20:37 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Lietuva  >  Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva

„Užmirštasis" klaipėdietis – Otto Biotcheris

(1)

2018-08-11, 12:00

„Vakarų ekspreso" inf.

„Užmirštasis" klaipėdietis – Otto Biotcheris nuotrauka, foto

Otto Biotcheris

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje lietuvių diplomatas, istorikas, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams dr. Vytautas Žalys tęsia paskaitų ciklą apie lietuviškosios politikos Klaipėdos krašte kelius ir žymiausius politinius veikėjus, "Vakarų ekspresas" vėl nepraleido progos paklausinėti V. Žalio: kuo Lietuvos valstybei nusikalto Klaipėdos direktorijos pirmininkas Otto Biotcheris?

- Kodėl antrajam pokalbiui herojumi pasirinkote Otto Biotcherį?

- Kas tas Biotcheris? Maždaug tokia būtų daugumos dabartinių klaipėdiečių reakcija išgirdus šį vardą.

Nieko keista, šiandieninėje Klaipėdoje mažai kas susiję su laiku, kai kraštas autonomijos teisėmis įėjo į Lietuvos Respublikos sudėtį, o tie krašto sluoksniai ir jų lyderiai, kurie priešinosi centro valdžios pastangoms integruoti kraštą į Lietuvos valstybę, daugiau ar mažiau yra išlikę tik istorikų ir muziejininkų atmintyje.

Lietuviškajame Klaipėdos krašto istorijos naratyve, mano galva, galime išskirti dvi tendencijas: pirma, Klaipėdos krašto istorija mūsų sąmonėje yra susijusi su herojiška saga, t. y. krašto prijungimu prie Lietuvos 1923 m., ir "aukos arba skriaudos" sindromu, - turiu galvoje krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 m. kovo mėnesį.

Antra, lietuviškajame Klaipėdos istorijos naratyve beveik nėra vietos ne lietuvių kilmės Klaipėdos krašto veikėjams.

Pavydžiui, ką žinome apie Wilhelmą Brindlingerį, ilgametį (1931-1944) Klaipėdos burmistrą? Apie Konradą fon Dresslerį, krašto seimelio pirmininką 1927 - 1935 metais?

Asmenų, kurių vardai yra įrašyti į šio miesto ir krašto istoriją, yra ir daugiau.

Vienas tokių "užmirštųjų" klaipėdiečių yra ir Otto Biotcheris - Klaipėdos krašto direktorijos 1930-1932 m. pirmininkas. Per šį asmenį, jo veiklą, norėjau giliau pažvelgti į komplikuotų Lietuvos ir autonominio Klaipėdos krašto 1923-1939 metais santykių priežastis. Kartu norėjau pristatyti auditorijai ir lygiagrečiai su didlietuviškuoju egzistavusį kitą, ne mažiau autentišką, Klaipėdos krašto istorijos naratyvą.

- Taigi, kas tas Otto Biotcheris?

- Iki 1930 m. apie jį žinome labai nedaug. Aišku tik tiek, jog Otonas Betcheris (mažlietuviškas vardas) gimė 1872 m. rugsėjo 14 d. Mėželių kaime (3 km. į pietus nuo Priekulės). Į platesnius vandenis jis išneria 1930 m. rudenį, kai po lietuviško sąrašo nesėkmės seimelio rinkimuose gubernatorius Antanas Merkys pradėjo derybas su seimelio daugumos partijų atstovais dėl naujos direktorijos sudarymo.

Tuo metu Otto Biotcheris buvo žemės ūkio kooperatyvo direktorius. Politinėje veikloje iki tol jis nebuvo dalyvavęs, nepriklausė jokiai politinei partijai, jokios politinės patirties neturėjo.

Nebuvo pastebėta, jog Otto Biotcheris palaikytų kurią nors vieną - Centro valdžios ar jos oponentų - pusę.

Pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, Otto Biotcherio motina buvo "lietuvė". Patikslinsime - "prūsų lietuvė" arba "mažlietuvė".

Koks buvo jos požiūris į Lietuvą, į Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybės sudėtyje, šiandien galime tik spėlioti. Žinome ir tai, jog Otto mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbą. Žinia, daugelio prūsų lietuvių šeimų namuose kalbėta lietuviškai. Abiejų oficialių krašto kalbų mokėjimas, beje, svarbus, kone lemiamas veiksnys, siekiant politinės karjeros po krašto įėjimo į Lietuvos valstybės sudėtį. Tiek apie Otto Biotcherį žinome iki 1930 m. rudens.

- Kaip toks mažai žinomas krašte asmuo galėjo tapti krašto direktorijos pirmininku?

- Labiausiai, mano galva, Otto sėkmę vis dėlto lėmė "Jo didenybė atsitiktinumas"! Otto tiesiog tinkamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. Priminsiu, iki 1931 m. pradžios krašte buvo nusistovėjusi politinė pusiausvyra, paremta nerašytu įtakos pasidalinimu - gubernatorius, atstovaujantis Lietuvos valstybei, daugiau ar mažiau kontroliavo krašto direktoriją ("vyriausybę"); jam oponuojančios jėgos turėjo daugumą seimelyje ("parlamente").

Tai buvo labai trapi pusiausvyra, atsiradusi dėl abiejų konkuruojančių politinių stovyklų - "unionistų" ir autonomistų - nesugebėjimo perimti iniciatyvos ir dėl Klaipėdos krašto Statuto spragų ir iš čia kylančių teisinių jo interpretacijų.

Pavyzdžiui, Statuto 17 str. aiškiai pasakyta, jog krašto direktorijos pirmininką skiria gubernatorius, tačiau niekur nerasite net užuominos, kad gubernatorius turėtų siūlyti seimelio daugumai priimtiną kandidatūrą.

Kitaip sakant, reikalavimas, jog direktorija privalomai būtų sudaroma parlamentiniais pagrindais, į Statutą įrašytas nebuvo. Dėl šios priežasties gubernatoriai ne be pagrindo tvirtino turį teisę skirti direktorijos pirmininką savo nuožiūra, o seimelio dauguma, vadovaudamasi sveiku protu, reikalavo, jog direktorija būtų sudaroma parlamentiniais pagrindais. t. y. atsižvelgiant į rinkimų rezultatus.

Nuo 1923 iki 1931 m. visos aštuonios krašte veikusios direktorijos buvo gubernatorių kontroliuojamos, nors lietuvių sąrašo pasiekimai seimelio rinkimuose buvo gana kuklūs.

Tokia padėtis tęsėsi iki Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų Dovo Zauniaus ir Julijaus Kurtijaus (Julius Curtius) susitarimo Ženevoje 1930 m. rugsėjo pabaigoje, kai Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinus Klaipėdos bylos svarstymui pirmajam teko pažadėti, jog po spalio mėnesio rinkimų krašte bus sudaryta direktorija, turinti seimelio pasitikėjimą.

Kodėl duotas toks neatsargus pažadas? Viena iš priežasčių - gubernatorius A. Merkys buvo įtikinęs oficialųjį Kauną lietuvių sąrašo sėkme būsimuosiuose rinkimuose. Lietuvių sąrašas rinkimuose gavo 17,7% balsų, kas garantavo 5 atstovų vietas seimelyje (anksčiau turėtos keturios).

Tai buvo visai neblogas rezultatas, tačiau ne toks, kokį žadėjo A. Merkys ir kokio laukta Kaune. Toks rezultatas laidojo Centro viltis ir vėl turėti kontroliuojamą direktoriją, kadangi jos pirmininku, kaip kad žadėjo D. Zaunius, turėjo tapti asmuo, turintis seimelio pasitikėjimą.

Kitą rytą po rinkimų, spalio 11-ąją, klaipėdiečiai, patys to nenujausdami, pabudo kitoje, pasikeitusioje Klaipėdoje.

Netrukus tuo įsitikino ir A. Merkys. Priešingai nei anksčiau, seimelio daugumos partijų atstovai nerodė jokio noro svarstyti naujos direktorijos sudarymo ir jos sudėties su gubernatoriumi.

Šį kartą jie ruošėsi patys suformuoti direktoriją, neslėpdami tikslo neįsileisti "nei vieno lietuvio" į jos sudėtį. Vokiečiai niekur neskubėjo, nes laikas dirbo jų naudai - 1931 m. sausio viduryje Ženevoje turėjo susirinkti Tautų Sąjungos Taryba.

Iki to laiko neišpildžiusi anksčiau duotų pažadų, Lietuva vėl būtų susilaukusi priekaištų ir neišvengiamai atsidūrusi ant teisiamųjų suolo Ženevoje.

Kadangi naujos direktorijos sudarymo primygtinai reikalavo ir Kaunas, kad ir labai nenoromis, A. Merkys privalėjo tartis ir derėtis su seimelio dauguma dėl naujos direktorijos pirmininko kandidatūros.

Ilgą laiką seimelio dauguma tik imitavo derybas ir net atvirai žemino gubernatorių, ignoruodama A. Merkio pastangas. Aikštingam gubernatoriui toks elgesys buvo nepakenčiamas, tačiau jis nieko negalėjo pakeisti.

Politinė iniciatyva, bent jau kuriam laikui, buvo perėjusi į Centro valdžios atžvilgiu nelojaliai nusiteikusių jėgų rankas. Kad išsaugotų savo reputaciją Klaipėdoje ir Kaune, gubernatoriui žūtbūt reikėjo rasti kandidatūrą, kuri būtų priimtina seimelio daugumai, bet kurią Kaune būtų galima pateikti kaip sėkmingų A. Merkio pastangų, siekiant užtikrinti Lietuvos interesus krašte, rezultatą.

1930 m. gruodžio 20 d., seimelio daugumos partijų atstovams atmetus gubernatoriaus pasiūlytą suvokietėjusio lietuvininko Augusto Baldžiaus kandidatūrą, A. Merkys pirmą kartą susitiko su kitu kandidatu į direktorijos pirmininko postą - Otto Biotcheriu.

Antanas Merkys

- Kas supažindino A. Merkį su Otto Biotcheriu? Kaip jis atsirado gubernatoriaus radare?

- Geras, tolesnių įvykių kontekste svarbus klausimas, tačiau atsakymo į jį, bent jau šiuo metu, neturiu. Žinau tik tiek, kad minėtas susitikimas vyko gubernatoriaus iniciatyva.

Sprendžiant iš A. Merkio pro memoria, rašytos gruodžio 24 d., t. y. praėjus vos kelioms dienoms po susitikimo, iki tol jiedu nebuvo pažįstami. Minėtoje pro memoria gubernatorius taip aprašo savo įspūdžius: "Biotcheris - kokių 50 metų amžiaus, gana energingas, moka lietuviškai, politikoje iki tol nedalyvavęs. Vokietis, norėtų būti lojalus ir dirbti su Centro Vyriausybe. Prieš jį nelabai ką būtų galima pasakyti."

A. Merkys šiek tiek klydo - susitikimo metu Otto buvo ne 50, bet 58-eri metai.

Pastebėtina, nors Otto Biotcherio motina buvo lietuvininkė, šiame ir kituose dokumentuose gubernatorius Otto primygtinai vadina "vokiečiu".

Gruodžio 24 d. pro memoria užfiksuotas svarbus niuansas - akivaizdu, jog pokalbio su gubernatoriumi metu O. Biotcheris kaip išmanydamas stengėsi padaryti kuo geresnį įspūdį A. Merkiui. Pavyzdžiui, tapęs direktorijos pirmininku ir įsitikinęs, kad jis negali toliau dirbti su gubernatoriumi, Otto žadėjo atsistatydinti pats, esą, jo nereikėtų net raginti...

O. Biotcheris tvirtino norįs likti nepriklausomas tiek nuo gubernatoriaus, tiek ir nuo seimelio daugumos ir net užsiminė, kad, jam tapus direktorijos pirmininku, viena pirmųjų jo užduočių būtų... "atpratinti seimelio narius kištis į krašto administraciją".

Tokie ketinimai turėjo labai patikti A. Merkiui. Dar daugiau - tomis aplinkybėmis jie prilygo gubernatoriaus reputacijos išgelbėjimui! Tik ar jie buvo nuoširdūs? Tokių abejonių, berods, kilo ir A. Merkiui. Po spalio 10 d. rinkimų tokie pažadai skambėjo kažkaip nenatūraliai.

Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tokiomis kalbomis gubernatoriui buvo bandoma įpiršti ne jo pasirinktą, o kitų parinktą kandidatą į direktorijos pirmininkus. Bet neskubėkime smerkti ar kaltinti A. Merkį neapdairumu.

O. Biotcherio kandidatūrai pritarė ir kai kurie įtakingi krašto lietuviai. Pavyzdžiui, vienas įtakingiausių lietuvių veikėjų, tuo metu seimelio pirmininko antrasis pavaduotojas Endriu Borchertas tvirtino, jog "vokietis" O. Biotcheris būtų net geresnis direktorijos pirmininkas už lietuvį Augustą Baldžių, kadangi tas buvo vokiškosios "Žemės ūkio partijos" narys, o O. Biotcheris, "niekur nebuvo pasižymėjęs prieš lietuvius ir jokiai partijai nepriklausąs".

E. Borchertas lygino O. Biotcherį su "tuščiu popieriaus lapu", kurį, esą, būtų galima tinkamai užpildyti...

Panašiai mąstyta ir gubernatūroje. Vieninteliais O. Biotcherio trūkumais ten laikyti: pirma, jo akivaizdus nenoras duoti bet kokį konkretų pažadą gubernatoriui, apsiribojimas tik gerų ketinimų demonstravimu; antra, jis visgi laikytas "vokiečiu".

Ir dar patekusiu į vieno tuo metu įtakingiausio krašto vokiečių visuomenės veikėjo Roberto Grabovo įtaką. A. Merkys vylėsi, kad pastarajam netrukus išvykus gyventi į Vokietiją O. Biotcheris bus "nustojęs didelio gundytojo" ir tada, kad ir su tam tikra rizika, jį bus galima panaudoti.

Apie galimas "rizikas" A. Merkio promemoria užsimenama net kelis kartus. Akivaizdu, gubernatorius instinktyviai jautė tam tikrus pavojus, kylančius iš šio pasirinkimo. Tačiau kitos kandidatūros jis paprasčiausiai neturėjo. Kaip neturėjo ir laiko naujo kandidato paieškoms.

Netrukus paaiškės, jog E. Borchertas nepaprastai klydo, lygindamas O. Biotcherį su "tuščiu popieriaus lapu", o gubernatoriaus nuogąstavimai dėl "rizikų" buvo visai ne be pagrindo. Deja, tada jau buvo per vėlu...

Tačiau kooperatyvo direktorius O. Biotcheris elgėsi lyg politikos senbuvis. Matydamas A. Merkio abejones ir norėdamas laimėti jo palankumą O. Biotcheris mielai kalbėjo tai, ką tas ir norėjo girdėti. Pavyzdžiui, ir toliau neprisiimdamas jokių įsipareigojimų, jis užsiminė gubernatoriui apie savo norą direktorijoje matyti ir "vieną asmenį iš lietuvių bloko"...

Tai jau aukštasis politikos pilotažas. O. Biotcheris nežadėjo ir nekalbėjo apie lietuviškos direktorijos sudarymą (tokios kalbos galėjo sukelti A. Merkio įtarimą), jis užsiminė tik apie savo norą jo vadovaujamoje direktorijoje matyti vieną asmenį "iš lietuvių bloko"!

Toks noras, žinant kategorišką daugumos partijų nusistatymą - "jokių lietuvių" naujoje direktorijoje - buvo akivaizdžiai neįgyvendinamas.

Tie, kurie sugalvojo tokį norą O. Biotcheriui, žinojo ką ir kaip siūlyti...

Jie atsižvelgė ne tik į A. Merkio padėtį krašte, bet ir į jo, kaip Ministrų kabineto nario, situaciją - po pralaimėtų rinkimų, A. Merkiui žūtbūt buvo reikalingas nors šioks toks pasiteisinimas prieš Kauną, nors šioks toks "laimėjimas".

Ar gubernatorių užmigdė saldūs Otto žodžiai, ar jis tiesiog neturėjo kitos išeities, dabar sunku pasakyti.

Mano galva, labiau tikėtinas antras variantas.

- Ir O. Biotcheris tapo direktorijos pirmininku?

- Ne iškart. Praėjus keturioms dienoms po susitikimo, gruodžio 24 d., prieš pat Kalėdas, A. Merkys kreipėsi į seimelį, teiraudamasis daugumos partijų lyderių nuomonės apie O. Biotcherio kandidatūrą, pabrėždamas, kad tai yra jo paskutinis bandymas sudaryti abi puses tenkinančią direktoriją. Būtent taip - abi puses tenkinančią direktoriją!

Tada ir prasidėjo iš anksto surežisuotas ir puikiai atliktas baigiamasis naujojo direktorijos pirmininko skyrimo aktas. Seimelio daugumos partijų lyderiams J. Gubbai ir J. Kraussui prireikė savaitės iki jie teikėsi atvykti pas gubernatorių.

O ir atvykę gruodžio 30 d. pas A. Merkį jie apsimestinai dar bandė aiškintis, atseit, kieno čia kandidatas? Visi šie manevrai rodė, jog jie sąmoningai tempė laiką.

Jie demonstratyviai neskubėjo. Neskubėjo ne tik todėl, kad laikas buvo jų naudai.

Neskubėjo, nes norėjo sudaryti A. Merkiui įspūdį, jog dauguma dar tik svarstys šią, tariamai jiems netikėtą, kandidatūrą. Ir net priminė gubernatoriui apie daugumos partijų apsisprendimą "neįsileisti lietuvių į direktoriją"...

Tokia taktika siekta kelių tikslų. Visų pirma gubernatoriui bandyta parodyti, kas yra tikrasis padėties šeimininkas, antra vertus, norėta įtikinti A. Merkį nereikalauti iš O. Biotcherio per toli einančių pažadų.

Ir pagaliau netiesiogiai norėta parodyti, jog gubernatorius tiesiog neturi kito pasirinkimo, kaip tik susitaikyti su savo nauja padėtimi.

Daugumos lyderiai užsiminė ir apie galimą "kompromisą" - vokiečiai galėtų svarstyti gubernatoriaus pasirinktą (!) kandidatūrą, bet tik tuo atveju, jei direktorija būtų sudaroma iš trijų asmenų ir į ją "niekas neįlįs iš lietuvių grupės". Įsitikinus, jog viskas vyksta kaip planuota, 1932 m. sausio 2 d. J. Gubba pagaliau nusprendė "pradžiuginti" galutinai į kampą įvarytą gubernatorių, informuodamas jį apie seimelio daugumos partijų sutikimą su O. Biotcherio kandidatūra...

- Ir kas pasikeitė Klaipėdos krašte?

- Pirmas permainas A. Merkys pamatė dar tą pačią sausio 2 d. Tą dieną gubernatorius išsikvietė O. Biotcherį pokalbiui. Nors pastarasis dar nebuvo paskirtas direktorijos pirmininku, tai jau buvo visiškai kitokio pobūdžio pokalbis nei prieš tai vykę.

Prisimindamas ankstesnius O. Biotcherio pareiškimus apie jo norą palaikyti lojalius santykius su Centro valdžia, A. Merkys domėjosi O. Biotcherio planais dėl direktorijos sudėties ir jo pasiryžimu atsispirti daugumos partijų diktatui.

Į tai O. Biotcheris ramiai atsakė, kad jam, deja, nepavyko apginti savo nusistatymo dėl direktorijos narių skaičiaus ir konkrečių kandidatūrų. Kitaip sakant, seimelio dauguma kategoriškai nesutiko atsižvelgti į jo pageidavimą direktorijoje turėti ir vieną lietuvių atstovą, ir jis buvo priverstas nusileisti.

O. Biotcheris sakėsi nuoširdžiai apgailestaująs dėl tokios padėties ir net klausė, ką jam daryti?

Atseit, gubernatorius galįs jį atleisti arba jis pats galįs atsisakyti paskyrimo...

Taip kalbėdamas O. Biotcheris puikiai suprato, kad gubernatorius paprasčiausiai nebeturi laiko naujos kandidatūros paieškoms. Tai buvo veidmainystė. Tą suprato ir A. Merkys.

Tačiau kaip skęstantis griebiasi šiaudo, taip ir gubernatorius privalėjo laikytis O. Biotcherio.

Tiesa, jis neprarado vilties ištraukti iš O. Biotcherio kokį nors konkretų įsipareigojimą. Pavyzdžiui, pastebėjęs, jog susidarius tokiai padėčiai O. Biotcherio paskyrimas tapo problematiškesnis, gubernatorius atvirai paklausė, ar jis, tapęs direktorijos pirmininku, skirtų valdininkais krašte asmenis, nemokančius abiejų oficialių kalbų?

Bus daugiau

Klaipėdos kraštas

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

tiksliau

2018-08-11   23:57

IP: 109.42.3.87

August Otto Boettcher, tėvas Carl August Boettcher, mama Friederike Schaeffer. Lietuvininkė ? Kodėl klastojami faktai ? Ar tai dr. Žalio lygis?

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Mažoji Lietuva

2018 metais minime dvi mūsų tautai brangias ir svarbias datas: Lietuvos valstybės...

Vydūno sąmoningumo kelias šviesos link nuotrauka, foto

Tęsiame pasakojimą apie Mažosios Lietuvos kostiumą, su kuriuo galima tiesiogiai susipažinti Klaipėdos...

Mažosios Lietuvos kostiumo atgimimas nuotrauka, foto

Antanas Smetona neabejotinai yra viena iškiliausių Lietuvos valstybės asmenybių. Jis itin reikšmingas...

Antano Smetonos pėdsakas Klaipėdoje nuotrauka, foto

Klaipėdos krašte nuo 1924 iki 1939 metų vienas po kito darbavosi devyni...

Klaipėdos krašto gubernatoriai nuotrauka, foto

Bus atidengta atminimo lenta Konstantinui Sarsanijai nuotrauka, foto

Sportas, Spalio septintąją sukaks lygiai metai, kai anapilin iškeliavo buvęs Klaipėdos "Atlanto" futbolo...

Vytauto Kernagio butas pajūryje kvepėdavo grybais nuotrauka, foto

Žmonės, Kai vilnietė televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė (34 m.) važiuoja į Palangą,...

Bedarbio statusą galės gauti ir studentai? nuotrauka, foto

Lietuva, Siūloma užtikrinti bedarbio statusą tiems pagal nuolatinę studijų formą studijuojantiems asmenims,...

Pasibaisėjo vaikų elgesiu – ragina drausminti net tėvus nuotrauka, foto

Skaitytojų ekspresas, Klaipėdos senamiestyje įrengta milžiniška šachmatų lenta vilioja ne tik šio žaidimo gerbėjus....

Sportas, Paskelbta prieš 36 min.

Žmonės, Paskelbta prieš 45 min.

Lietuva, Paskelbta prieš 1 val.

Skaitytojų ekspresas, Paskelbta prieš 3 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...