Pirmieji Įsruties istorijos puslapiai - Ordino ir Lietuvos kovos

Pirmieji Įsruties istorijos puslapiai - Ordino ir Lietuvos kovos

1880 m. įsteigta Įsruties senovės draugija (Altenumsgesellschaft Insterburg) tyrė senųjų nadruvių žemių praeitį, kasinėjo Klaipėdos ir Šilutės apskrities senkapius, turėjo muziejų. 1883 m. Įsrutyje vyko miesto 300-ojo jubiliejaus šventė ir draugijos susirinkimas. Iškilmėse buvo perskaitytas pranešimas. Apskrities teismo prezidentas fon Barenas savo kalbą pradėjo tokiais žodžiais...

"Praėjo 600 metų nuo tos akimirkos, kai Vokiečių ordinas užbaigė senosios Prūsijos žemės iki Memelio užkariavimą (1283 m.). Tuo metu vietovė, kur dabar įsikūręs Įsrutis, Nadruvos kraštas, buvo dykra: neįžengiamas sengires, kur dar gyveno taurai, elniai, meškos, laukiniai šernai, skyrė pelkynai, ežerai ir vandentakiai, jų krantuose tik kur ne kur buvo gyvenvietės. Kelių laukiniame krašte nebuvo: platūs upių slėniai, pievos, statūs krantai atstojo perėjas per neįžengiamą kraštą. Nadruvoje buvo trys pagrindiniai upių slėniai.

1. Iš pietų į šiaurę upė Angrapė, tais laikais vadinta Arze, jungė ežerų sritį (Mozūrus) su Priegliaus slėniu ir Gintaro krantu.

2. Nedidelė Įsruties, tuo metu Instrud, upės vaga šiaurėje jungė Nadruvą su Skalva, Žemaitija ir toliau su Kuršu.

3. Pisos (Vis) upės slėnis vedė Lietuvos link.

Šiais trimis keliais iš pietų į šiaurę judėjo Vokiečių ordinas užgrobti Nadruvos, Skalvos šiaurėje bei Dainavos rytuose, ir priėjo galingąją Lietuvą, kurią valdė kovingi ir narsūs kunigaikščiai ir kurių valia jie patyrė pasipriešinimą, daug stipresnį ir organizuotesnį nei prūsų genčių kovotojų.

Iki XIII a. vidurio Vokiečių ordinas su lietuvių kunigaikščiu Mindaugu sugyveno taikiai ir draugiškai. Ordinas jį palenkė į krikščionybę ir netgi privertė perduoti Ordino nuosavybei Nadruvos ir Skalvos žemes. Tačiau vos šios žemės buvo užimtos, kortos pasikeitė: lietuvių kunigaikštis atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo su Vokiečių ordinu karą, kurį tęsė jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis.

Tuo laiku ir buvo įkurtas Įsrutis, o pirmieji jo istorijos puslapiai - tai Ordino karas su lietuvių pagonimis."

Atskyrė nuo Lietuvos dykra

"Per pirmąjį žygį į Nadruvą, 1270 m., Ordinas išvydo žemę, sutvirtintą žiedu tvirtovių, kurių dauguma buvo medinės, ant stačių upių ir ežerų krantų, dažniausiai ant dešinio kranto. Angrapės liniją saugojo šios tvirtovės: Angetetės (vėliau Angerburg), Ctemo (į vakarus nuo Kraupiško), Kamsvykių (vėliau Tammov); Priegliaus liniją - Karsovės (šiandien Georgenburg), Nerviketos (šiandien Norkyčiai) ir Velau (Vėluvos) pilys.

Visas šias tvirtoves ir Prūsijos gyvenvietes riteriai sudegino, išžudė įgulas ir visus vyrus. Likusius gyventojus vertė dirbti žemę arba kraustytis tolyn į rytus.

Užgrobtas sritis Ordinas gynė naikindamas žmones ir versdamas kraštą dykra. Galiausiai Ordinas atskyrė Nadruvą nuo Lietuvos dykra kaip natūraliu gynybiniu barjeru keletu mylių.

Kur kelio priešams nepastodavo girios, ten darydavo užtvaras iš nukirstų medžių ir gyvas užtvaras, kurias pirmiausiai turėjo pralaužti priešininkai. Praėjo beveik pusė amžiaus, kol dykvietė virto valdoma Nadruvos žeme, apgyventa ir dirbama, ir reikalinga jau kitokios gynybos."

Pilies ištakos

"Dabar Ordinas ėmė statyti pasienių įtvirtinimus. Tai buvo arba tik laikini, vadinami "baiten" arba "baičen", arba tikri įtvirtinimai, - "namai", "pilys". "Mažieji namai" buvo pliki rėmai arba medžiotojų nameliai, didieji buvo statomi daugiausiai sugriautų prūsų tvirtovių vietose - iš pradžių iš medžio, vėliau iš akmens.

Taip XIV a. pradžioje atsirado Angeburgas, Tamava - Kamsvykusburgo vietoje, Georgenburgas, Letėnai, Svaigrubė, Norkyčiai ir Vėluva.

Kai kurios pilys, stovėjusios kitoje pasienio upių Angrapės ir Priegliaus pusėje, negalėjo sulaikyti lietuvių puolimo ir greitai buvo sugriautos. Iškilo būtinybė Nadruvos centre pastatyti kur kas galingesnę tvirtovę.

Taip 1336 m. iškilo Įsruties pilis (Insterburg).

Ordinas ketino čia įkurti komtūriją. Vieta piliai buvo parinkta vidury natūralių kelių per dykrą. Tai buvo vieta, kur stovėjo 1256 m. sugriautas pagonių miestas Ansatrapis. Be to, šalia Angrapės buvo stati kalva, stūksanti plačiame slėnyje upės, kuri, susiliejusi su Įsrutim, gauna Priegliaus pavadinimą (anksčiau Lipza arba Pregora). Šioje vietoje, pačioje dykroje, 1336 m. prasidėjo grandiozinė veikla.

Vokiečių ordino magistras Ditrichas fon Altenburgas pasiuntė būrį kovingųjų riterių baltais apsiaustais su juodais kryžiais ir jų ginklanešius prie Angrapės krantų. Būrys įkuria stovyklą. Šimtai šviesiaplaukių, mėlynakių prūsų buvo prievarta suvaromi į vieną vietą tam, kad sunkiai dirbdami baudžiavinį darbą, turėdami tik kirtiklį, kastuvą ir kirvį, suręstų didžiules krantines. Giriose prie Angrapės jie kirto galingus ąžuolus ir statė juos kalvos papėdėje, tvirtino rąstais, kasė griovius. Tvirtovės viduje buvo pastatytas erdvus ąžuolinių rąstų namas - jį pavadino Insterburgo pilimi, nors ir stovėjo prie Angrapės. Prieš metus šios upės pakrantėje, tik kitoje vietoje, buvo pastatyta Angerburgo pilis - pagal upės vardą, tad naujoji pilis buvo pavadinta pagal Įsrutį (Inster).

Aplink pilį žiedu tekėjo vanduo: Angrapės - rytuose, Šernupės (įteka į Angrapę) - pietuose, o vakaruose ir šiaurėje Šernupės vandenys buvo nukreipti į pilies griovį."

Pirmieji komtūrai

"Kada medinė pilis virto akmenine ir kaip ji pradžioje atrodė, duomenų nėra. Akmeninis Įsrutids (Insterburgas) buvo sugriautas bei sudegintas du kartus - 1376 m. tai padarė lietuviai, 1457 m. - lenkai. Tačiau pamatas, sudėtas iš didžiulių lauko akmenų, liko.

Taigi pilis pastatyta, paskirtas komtūras. Jis su savo pavaldiniais turėjo rūpintis, kad pilis atliktų dvi svarbias funkcijas: priešintųsi lietuvių puolimui ir būtų vartais kariniams Ordino žygiams. Su šiomis užduotimis pilies įgula iš pradžių nesusitvarkė. Magistras Heinrichas fon Dusmeras buvo nepatenkitas tuo, kad 1347 m. komtūrija nepakankamai narsiai atrėmė lietuvių puolimą. Be to, atsižvelgiant į pilies pajamas, nuspręsta, kad dykroje per sunku išlaikyti tokią didelę įgulą kaip komtūrija. Todėl 1347 m. Įsruties pilies statusas buvo pažemintas iki "pflegeamto" (priežiūros punkto). Komtūras, užtraukęs piliai tokią gėdą, buvo vardu Ekhardas Kukburgas arba Kulingas. Iki jo dviejuose dokumentuose 1339 ir 1340 m. minimas komtūro Herolduso vardas. Daugiau pirmųjų Įsruties pilies gyventojų vardų nėra žinoma. 1348 m. pilies viršininkas Konradas fon Tetinegas jau vadinamas "pflegeriu" (prižiūrėtoju).

"Pflegeriai", kitaip - prefektai, buvo pavaldūs komtūrams, turėjo valdyti pilį ir prie jos esančias žemes, bet neturėjo šalia vienuolijos. Taigi "pflegeamtams" nereikėjo tokių didelių įgulų kaip komtūrijoms."

Ugnimi ir kalaviju

"Vokiečių ordino karas su pagonimis lietuviais reiškė veržimąsi į jų žemes ("krigsraize" - karo žygiai) ir atsakomuosius lietuvių antpuolius. Abi pusės bandė susilpninti priešininką ir pagal galimybes išvengti didelių susidūrimų. Priešo žemės buvo niokojamos ugnimi ir kalaviju. Užimtos tvirtovės ir gyvenvietės buvo deginamos, gyventojai išžudomi arba paimami nelaisvėn. Karo trofėjus - gyvuliai ir maisto atsargos.

Tai buvo karas, pasižymėjęs nematytu istorijoje žiaurumu, godumu ir kerštingumu.

Karo žygiai buvo dideli ir nelabai, priklausomai nuo to, kas juos rengė: komtūras, Ordino magistras ar tik "pflegeris".

Karo žygiai buvo riterių pareiga Ordinui - kaip tarnystės Dievui ordino pilyje įrodymas. Buvo net susiklosčiusi oficiali tradicija kasmet surengti po du karo žygius į Lietuvą, geriausiai - žiemą, kai upės ir pelkės užšalusios ir jas galima pereiti. Nedideli žygiai, rengiami Įsruties pilies prižiūrėtojo ("pflegerio"), būdavo arba žvalgomieji, arba plėšiamieji - dėl grobio. Apie šiuos žygius turime daugybę liudijimų Vigando Marburgiečio (Wigand von Marburg - Vokiečių ordino heroldas (diplomatas) Prūsijoje) baigiamojoje kronikoje.

Šis kronikininkas praneša apie vis naujus lietuvių įsiveržimus į Įsruties "pflegeamto" sritį ir apie pastarojo vienuolika karo žygių per XIV šimtmetį.

Lietuviai puldavo (pirmasis įsiveržimas minimas 1347 m.) nuo Graudės (Graudenwald) girios tarp Memelio (Nemuno) ir Įsruties upių. Savo pilyse Ordino riteriai turėjo specialius vedlius, gerai žinančius kelius ir vietoves, kur galima įkurti stovyklą, postus saugotis ir pailsėti, - apie tai žinoma iš lietuvių karo kelių aprašymų XIV-XV a., su oficialiomis instrukcijomis ir duomenimis apie kiekvieną naktinę stovyklą. Žygių metu riteriai įsiverždavo į Lietuvos gilumą iki pat Kauno, iki lietuvių kunigaikščių rezidencijų Vilniuje ir Trakuose. Būdavo ir taip, kad vedliai paklaidindavo kelyje, ir riteriai grįždavo tuščiomis rankomis."

"Tokie jau dabar laikai!"

"Dabar pranešime apie kiekvieną žygį, susijusį su Isruties pilimi. Kartu pateiksime pilies prižiūrėtojų ("pflegerių") vardus, kuriuos surinko istorijos tyrinėtojas Johanas Foigtas (Johannes Voigt, 1786-1863) savo knygoje "Namens-codex". Tai 35 vardai iš kilmingų giminių.

1366 m. Ordino maršalas Heningas fon Šindekopfas susitiko su savo pavojingiausiu priešininku lietuvių kunigaikščiu Kęstučiu Ragainės pilyje, priešakinėje linijoje, tam, kad sudarytų sutartį. Iš Karaliaučiaus (Kenigsbergo) maršalas išvyko su nedideliu būriu, kartu pasiėmęs Įsruties "pflegerį" Heinrichą fon Šeningeną. Kęstutis stojo į derybas tam, kad klasta užvaldytų Įsruties pilį. Jis, jojęs dieną ir naktį, nepastebimai su savo būriu praslinko Pisos upe pro sargybą ir taip netikėtai pasirodė priešais pilį, kad broliai tespėjo pakelti tiltą. Kęstutis pagrobė arklius, paėmė 50 belaisvių ir pavogtais arkliais kaip niekur nieko atjojo į Ragainę derėtis su maršalu. Kronikininkas netgi atpasakoja Įsruties pilies prižiūrėtojo pokalbį su lietuvių kunigaikščiu. Viršininkas pasakęs, kad jis nesitikėjęs tokios įžūlios vagystės, o Kęstutis atsakęs: "Taip, tokie jau dabar laikai!"

Negailėjo moterų nei vaikų

"Papiktintas Įsruties prižiūrėtojas dar tais pačiais metais patraukė į Lietuvos miškus, kad surengtų lietuviams pasalą. Bet aštuoni į priekį pasiųsti žvalgai buvo užpulti lietuvių ir beveik visi pagrobti.

Didesnė sėkmė lydėjo Vigandą fon Baldershaimą, kuris 1370-1379 m. buvo Įsruties pilies prižiūrėtoju ir savo narsa, įžūlumu bei kovingumu pranoko visus savo pirmtakus bei sekėjus. Todėl apie jį liko daugiau aprašymų.

Vos gavęs šias pareigas, jis sukvietė pavaldinius ruoštis atsakomajam žygiui į Lietuvą, kadangi Kęstutis įsibrovė į kitą sritį. Jie luotais persikėlė per Memelį ir anoje pusėje patraukė gilyn į lietuvių valdas, užpuolė didelę gyvenvietę, nužudė vietinį vadą ir daug lietuvių, pagrobė 50 belaisvų ir su dideliu grobiu grįžo Įsrutin.

1372 m. Vigandas fon Baldershaimas du kartus rengė karinius veiksmus, kad prisiplėštų grobio ir sutrikdytų pagonių ramybę. Pirmą kartą jis su šimtu raitelių nuėjo iki Zupės (šiandien Šešupė), čia stabtelėjo, po to persikėlė per Memelį ir užpuolė keturis lietuvių kaimus. Jie nužudė visus gyventojus, netgi moteris ir vaikus, prisigrobė daug trofėjų, paskui viską sudegino. Toks pat buvo ir antras žygis tų pačių metų rudenį, kai buvo apiplėštas ir sudegintas Kraistekaime anoje Vilnios upės pusėje.

1376 m. žygio metu pilies prižiūrėtojas su 60 savanorių pavogė priešininko arklius, kuriuos aptiko pievose šalia Memelio.

1374 m. Vigandas von Baldershaimas susijungė su Verneriu fon Tetingenu - Ordino nariu iš Sembos, kad patrauktų į Lietuvą. Padidintos pajėgos puolė gyvenvietę Veigov (Vaiguva), suniokojo ją ugnimi ir kalaviju ir pasitraukė su 60 belaisvių, daugybe grobio, taip pat su sunkiai sužeistu Verneriu fon Tetingenu.

Po to, kai 1375 m. Vigandas surengė du tokius žygius į Dirsūniškį, vado Dirsūnės tvirtovę, ir į Devediškes Graudės girioje ir paėmė 40 arklių, jam pačiam teko gintis nuo lietuvių puolimo, ir šio mūšio auka tapo sudeginta Įsruties pilis."

Toliau fon Barenas pasakoja, kad stipri lietuvių kariuomenė, vadovaujama kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio bei jų sūnų, įsiveržė į Nadruvą, ir ties tiltu per Prieglių Narkyčiuose pasidalino į tris dalis. Viena dalis ėjo žemyn Priegliaus upe į Vėluvą, antra dalis - Nadruvos centrą, ir trečia užpuolė Įsrutį <...>.

1377 m. mirė didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, o jo sūnus ir paveldėtojas Jogaila 1379 m. rugsėjo 29 d. sudarė su Ordinu dešimties metų taiką, prie jo prisidėjo ir pasenęs kunigaikštis Kęstutis. Ši taika galiojo tik atskiroms Ordino ir Lietuvos vietovėms, joms nebuvo priskirta Nadruva ir Žemaitija. Čia ir toliau vyko žiaurus karas. Tačiau Vigandas fon Baldershaimas jau nebebuvo Įsruties pilies prižiūrėtoju - už savo nuopelnus jis gavo Ragainės komtūriją. <...>

Tuo tarpu Lietuvoje įvyko permainos. Jogaila tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jo savimeilei to buvo maža. Iš savo sostinės Vilniaus jis atvirai ir intrigomis priešinosi Kęstučiui ir jo sūnums Trakuose. Riteriai plėšikavo. Kronikininkai atvirai rašo, kad Įsruties pilies prižiūrėtojo pasiųstas riterių būrys žudė visus iš eilės nekrikščionis, negailėdami moterų nei vaikų, degino kaimus ir tempė namo grobį..."

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder