Lietuvių kalba Klaipėdos krašto teismuose ir mokyklose

Lietuvių kalba Klaipėdos krašto teismuose ir mokyklose

Kai 1925 m. rugpjūčio 25 d. įsigaliojo Klaipėdos krašto konvencija, jos sudėtinės dalies "Klaipėdos krašto Statutas" 27 straipsnis įtvirtino lietuvių ir vokiečių kalbas lygiomis oficialiomis Krašto kalbomis.

Tačiau Krašte ir toliau veikė Vokietijos teisės aktai su nedidelėmis Krašto autonominės valdžios pataisomis, vokiška teismų sistema, kur teismo procesas vyko vokiečių kalba, o mokyklose klaipėdiečiai vaikai buvo mokomi pagal vokiškas mokymosi programas.

Vienas ryžtingiausių lietuvių kalbos vartojimo autonominėse institucijose bei švietimo įstaigose gynėjų buvo Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys, M. Romerio apibūdintas "branginančiu kritiką", o vokiečių spaudos - "slaptu Lietuvos diktatoriumi". Straipsnyje remiamasi šio gubernatoriaus raštais to meto Lietuvos centrinei valdžiai.

Krašto gyventojai

Klaipėdos krašto gyventojai buvo skirstomi į lietuvius, vokiečius ir "memelencerius" (memelländerius).
Kaip tvirtinama 1930 metų šaltiniuose, "gryno kraujo vokiečių" buvo 10 ar 15 procentų visų Klaipėdos krašto gyventojų. Tačiau pažymima, jog jie "labai susipratę, jų rankose yra bažnyčia, teismai, savivaldybės, mokyklos ir prekyba. Be to, vokiečiai gauna iš Vokietijos stiprią moralinę ir materialinę paramą".
Lietuvių buvo 14 ar 15 procentų visų gyventojų, tačiau jie neturėjo tiek įtakos Krašto gyvenimui.
Memelländeriai arba suvokietinti lietuviai sudarė daugumą visų gyventojų - apie 75 procentus.
Apie jų lietuvišką prigimtį bylojo lietuviškos pavardės - Jaksztas, Gaidies, Joneleit, Ramutten, Nausseden, Juschka, Simoneit, Wilks, Dudjahn, Reisgies, Jurgeleit, Kurschaitis, Pagalies, Kairies, Jakschiesir t.t.
Viešuose pokalbiuose buvo deklaruojama, kad dauguma Krašto gyventojų yra prieš Krašto atskyrimą nuo Vokietijos.
Taigi, žinant Krašto tautinę sudėtį bei nusiteikimą, nenuostabu, kadLietuvos vyriausybei kilo nemažai iššūkių lietuvinant Klaipėdos kraštą.

A. Merkys rašė, kad mokyklose lietuvių kalba "apleista iki minimumo

Kalba Krašto teismuose

Kadangi Krašte galiojo Prūsijos Karalystės teismų santvarkos įstatymas, kurio 184 straipsnis įtvirtino, kad teismo kalba yra vokiečių kalba, o Krašto Statuto 27 straipsnis reglamentavo, kad lietuvių ir vokiečių kalbos yra lygios oficialios Krašto kalbos, tai kilo klausimų - kokia kalba turi vykti teismo procesas, ar Krašto teisėjas turėjo mokėti abi kalbas, ar pakankamai užtikrinama lietuvių tautybės asmenų teisė į tinkamą teisminį procesą vertėjo pagalba bendraujant su teisėju, ir pan.

To meto Lietuvos politikų ir teisininkų įsitikinimu, vokiečių įstatymų normos, prieštaraujančios Krašto Statutui, turėjo nustoti veikusios, įsigaliojus Klaipėdos krašto Konvencijai.

Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Reikia nepamiršti, jog Krašto teisėjai ir kiti teismų darbuotojai ilgą laiką buvo ruošiami ir laikydavo atrankos į teismus egzaminus Prūsijoje pagal prūsų Teisingumo ministerijos taisykles.

Maža to, iki 1934 metų Krašte buvo pripažįstami tik Vokietijos universitetus baigusių absolventų teisės diplomai. Nemažiau įdomus faktas ir tas, kad iki 1927 m. Krašto teisėjai prisiekdavo Prūsijos valstybės tarnybai

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus faktus, nenuostabu, kad Krašto teisėjai nemokėjo lietuvių kalbos.

D. Stankūnas rašė, kad vokiškajai Krašto gyventojų daliai teisines paslaugas galėjo teikti 80 teisininkų, o lietuviškajai- tik 8 teisininkai.

Iš advokatų tik du mokėjo lietuvių kalbą ir galėjo aptarnauti lietuviškąją Krašto visuomenę bei centrinę valdžią. Akivaizdu, kad teismuose buvo vartojama vokiečių kalba.

Gubernatorius A. Merkys savo raštuose Krašto direktorijos pirmininkui aprašydavo situacijas, kuomet Krašto teismai atsisakydavo nagrinėti bylas lietuvių kalba, o lietuvių tautybės gyventojai duodavo parodymus, liudydavo vertėjo pagalba, be to, turėdavo pasirašyti vokiškai surašytuose procesiniuose dokumentuose.

1930 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos valsčiaus teisme, nagrinėjant pasienio policijos tarnautojų Radžiūno ir Bobelio bylas, kilo incidentas:
"Teismo posėdžio pirmininkas Dr. Lindner atidaręs posėdį kreipėsi į Bobelį vokiečių kalba.
Bobelis lietuviškai pareiškė, kad jis vokiečių kalbos nemoka ir parodymą gali duoti lietuvių kalboje, ir nurodė, jog Konvencijoje numatyta abiejų kalbų lygios teisės.

Pirmininkas pakvietė vertėją<...>. Bobelis vėl pasakė, kad Konvencijoje nenumatyta, kad teisme galima naudotis vertėjais, ir girdi vertėjas gali mano mintis visai kitaip išversti, ir todėl aš noriu kalbėti tik su pirmininku lietuviškai <...>.

Lindneris atsakė, kad <...>neranda reikalo išmokti lietuvių kalbos, ir jeigu kas nori su juo kalbėti, gali pats išmokti vokiečių kalbos. Bobelis atsakė, kad nesupranta ką Lindneris kalba. Lindneris supykęs sakė, kad Bobeliui nereikalinga suprasti ir liepė sėsti <...>.
Bobelis pareiškė teismui nepasitikėjimą, motyvuodamas, kad teismo sąstate yra svetimšalių ir jis kaipo Lietuvos pilietis <...> negali būti svetimšalių teisiamas<...>".

Taigi, iš išlikusios medžiagos akivaizdu, kad Krašto teismuose buvo siūlomi vertėjai, nesuprantantiems lietuvių ar vokiečių kalbos, tačiau lietuviai atsisakydavo vertėjo paslaugų.
Atsitikdavo ir taip, kad teismai bausdavo proceso dalyvius, jei šie teismo posėdyje kalbėdavo lietuviškai, pavyzdžiui, remiantis neoficialiais duomenimis, vienas liudininkas gavo penkių dienų arešto.

Pabrėžtina, jog Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos skyrius buvo priėmęs sprendimų, kuriuose nurodė, kad Krašto teismo teisėjas nebūtinai privalo betarpiškai bendrauti su proceso dalyviais. Štai kaip tą aiškino Krašto direktorija:
"<...>vokiečių kalba yra Klaipėdos Krašto teisėjui kaipo oficialinė kalba daug svarbesnė negu lietuvių kalba. Jau daugelį šimtų metų vokiečių kalba yra teismo kalba. Bemaž be išimties įstatymai yra sudaryti vokiečių kalba. Tiktai labai maža įstatymų tėra išversta lietuvių kalbon <...>.

Visi esamieji advokatai tekalba tik vokiškai. Lietuviškai kalbančioji gyventojų dalis didžiausia dalimi moka vokiečių kalbos.
Vietinė gyventojų dalis, kuri kalba lietuviškai, nevartoja Didž. Lietuvos kalbos, bet lietuviškos tarmės, kurios Didž. Lietuvos gyventojų dalis visiškai nesupranta arba tiktai labai mažai tesupranta

Tie atvejai, kuriais teisme vartojama Didž. Lietuvos kalba, tesudaro tiktai labai mažą dalį. Šitais atvejais teisėjas gali lengvai susikalbėti vertėjui padedant.
Susisiekime su vietiniais gyventojais Didž. Lietuvos kalbos žinojimas teturėtų tiktai labai mažos vertybės"

Vėliau ši situacija pasikeitė. 1934 m. buvo pirmąkart sureaguota į tai, jog vienas proceso dalyvių (manytina, buvęs Krašto direktorijos pirmininkas E. Simonaitis) atsisakė teisme kalbėti vokiečių kalba.

Už tai proceso dalyvis nebuvo baudžiamas, o buvo apsispręsta atidėti procesinius veiksmus.
Pirmąkart Krašte byla lietuviškai buvo nagrinėjama 1934 m. kovo 13 d.

Nuotrauka iš Gargždų krašto muziejaus archyvų.

Lietuvių kalba Krašto mokyklose

Klaipėdos krašto konvencijos 31 straipsnis įtvirtina, jog autonominės institucijos iki 1930 m. sausio 1 d. galės skirti užsieniečių mokytojų tiek, kiek joms atrodys reikalinga švietimo lygiui palaikyti, tačiau po nustatyto termino svetimšaliai mokytojai galės dirbti Krašte tik leidus Lietuvos Vyriausybei.

Pasak vienos iš pro memoria, manyta, kad buvo suteiktas penkerių metų laikotarpis, per kurį vietos mokytojai turėjo išmokti lietuvių kalbą.

Gubernatorius, atsižvelgdamas į Konvencijos 31 straipsnį, ėmėsi iniciatyvos atlikti patikrinimus Krašto mokyklose.

Atlikus patikrinimą, paaiškėjo, kad iš šimtas dviejų patikrintų mokyklų tik penkiose buvo dėstoma lietuvių kalba, o Klaipėdos apskrityje buvo šešios mokyklos, kuriose buvo dėstoma ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis.

Patikrinus beveik pusantro šimto mokytojų lietuvių kalbos mokėjimą, paaiškėjo, kad lietuvių kalbą gerai moka tik keturi, patenkinamai - per dešimt mokytojų, kiti - arba nemokėjo arba ją mokėjo "visai nepatenkinamai".

Iš atlikto patikrinimo paaiškėjo ir mokinių tautinė sudėtis. Ji buvo apylygė - per du tūkstančius lietuvių tautybės ir beveik du tūkstančiai vokiečių tautybės, įskaitant ir Memelenderius.

Tuo  tarpu mokytojų su Lietuvos pilietybe buvo kur kas daugiau nei su vokiečių - per šimtą Lietuvos piliečių ir per trisdešimt Vokietijos piliečių. 1930 metų duomenimis, iš viso Krašte buvo 138 mokytojai ne Lietuvos piliečiai.

Tokios padėties nepadėjo spręsti ir tėvų komitetai. Štai A. Merkys rašė, kad mokyklose lietuvių kalba "apleista iki minimumo", bet dėl to niekada nėra kreipęsis joks tėvų komitetas, atvirkščiai, "<...> tėvai grasina mokytojams streiku, jeigu šie mokins vaikus lietuviškai, ir atsisako pirkti lietuviškas skaitymo knygas".

Taigi, dažniausiai lietuvių kalba Krašto mokyklose buvo dėstoma kaip antroji kalba.
Gubernatorius apžvelgė tikybos, krašto mokslo, vokiečių kalbos, lietuvių kalbos, aritmetikos, geometrijos, istorijos dalykų programas, pagal kurias buvo dėstoma Krašto mokyklose.

Buvo pastebėta, kad detaliausiai ir kruopščiausiai yra parengta vokiečių kalbos mokymo programa, apėmusi septynis puslapius.

Tuo tarpu lietuvių kalbos mokymo programa buvo sutalpinta į vieną puslapį ir joje pasitaikė gramatinių klaidų bei nevartojamų lietuvių bendrinėje kalboje žodžių ar jų junginių: "Bek, bek žirgelė", "sniego žvaigždutis" ir t.t.

Gubernatorius didesnį dėmesį sutelkė ties istorijos programa. Pastebėta, kad Lietuvos istorija buvo dėstoma sutrumpintai ir jaunesnėse klasėse.
O Vokietijos istorija dėstoma plačiau ir vyresnėse klasėse: "Prūsijos darbai keliami į padanges ir gerbiami".

Vienoje iš savo pro memoria gubernatorius užsiminė, kad vaikai taip mokinami, jog paklausti, kas yra Lietuvos prezidentas, atsako - Paul von Hindenburg, o Lietuvos sostinė yra Berlynas.

Gubernatorius, rašydamas Didžiosios Lietuvos institucijoms, akcentuodavo, kad reikalą dėl švietimo apsunkina ir tai, jog Krašte trūksta lietuviškų vadovėlių.

Taigi vadovėliuose ir toliau buvo spausdinamos vokiečių patriotinės dainos, eilėraščiai,tautinis himnas, uždavinynuose buvo tokių frazių kaip "Jūsų mylimas brolis yra hitlerjugend" arba prašoma apskaičiuoti hitlerjugend uniformos įsigijimą.

Lietuvos centrinės institucijos vykdydavo mokyklų bibliotekų, viešųjų knygynų kratas.
Per vieną tokią kratą buvo konfiskuoti virš šešių šimtų vadovėlių, virš penkių šimtų politinio turinio knygų, per šimtą penkiasdešimt žemėlapių, kuriuose Klaipėdos apskrities rytų siena ribojasi su Rusija, o vietovių pavadinimai nurodyti rusiški ir t.t.

Detaliau apie lietuvių kalbą Klaipėdos krašte skaitykite Ievos Deviatnikovaitės straipsnį "Lietuvių kalba Klaipėdos krašto teismuose ir mokyklose", išleistame "Logos" žurnale, 2018, Nr. 96, p. 86-97.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder