Klaipėdos krašto sukilimą minint
Tai tik hipotetinis samprotavimas, tačiau jis yra toks pats hipotetinis kaip samprotavimai apie galimybę Karaliaučiaus kraštą perduoti Lietuvai po karo.
1923 metų sausio 15 d. apie 1 500 perrengtų civiliniais rūbais ir apginkluotų vokiškais šautuvais Lietuvos kariuomenės karių ir Šaulių sąjungos narių, padedami rėmėjų iš Mažosios Lietuvos, užėmė Klaipėdos miestą. Ilgametis lietuvių veržimosi prie Baltijos jūros siekis tapo realybe.
Bet grįškime prie Klaipėdos sukilimo ir kokia atrodė kasdienybė sukilėlių akimis.
Kaip rašė vienas iš šio žygio dalyvių, sukilėliams įžengus į kraštą teko susidurti su ūkininkais lietuviais, kurie save vadino laukininkais, ir su vienu kitu dvarininku vokiečiu. Sukilėlius vadino "buntininkais" iš anapus arba "lietuvininkais-žalnieriais."
Laukininkų palankumas sukilėliams buvo abejotinas dėl savisaugos instinkto. Matė žygiuojant voras be vežimų, tik su ginklais ir tuščiais duonmaišiais, vadinasi, maitinsis plėšdami, rekvizuodami. Dvarininkai krašte buvo visai priešiški sukilėliams.
Kaip vieni, taip ir kiti stengdavosi kuo greičiausiai pranešti apie įsibrovėlius krašto žandarmerijai ir valdžios pareigūnams. "Antra, jie bijojo, jeigu sukilėliams nepavyks paimti valdžios, jie iškeliaus iš kur atėję.
Tuos, kurie bus įtarti su įsiveržėliais bendradarbiavę, iškars. Sutiktas laukininkas mielai pasikalbėdavo ir atsakydavo į klausimus. Užeiti į trobą arba apsinakvoti nesutikdavo įsileisti".
Iškilo ir maitinimo problema. Pradėjus žygį maisto atsarga, gal ir per greit, jau buvo sunaudota, tad liko maistpinigiai.
Rekvizicijas daryti bei imti per prievartą buvo uždrausta, vietos gyventojai aiškindavosi, kad viskas paimta į "sandėlius" ir palikta tik norma šeimai.
"Sustojus nakvynei iš skyrių buvo išsiųsta po kelis vyrus nusipirkti sau ir paėmus pinigus, parnešti ir draugams. Iš to nieko neišėjo.
Išsiųstieji gavo pavalgyti, gal kas ir sau išsinešė, bet draugams neparnešė.
Vieni laukininkai ėmė pinigus, kiti - ne. Maitinimasis, stovint prie Klaipėdos vietoje kelias paras, dar pasunkėjo. Laimei, porą kartų buvo atvažiavusi virtuvė su kava ir duona."
Klaipėdos miesto puolimo išvakarėse būrio vadas leitenantas Skibarka pranešė kapitonui Noreikai, kad jo būrys yra sukilęs prieš vadovybę.
Atsirado ir pora "pravadyrių". "Noreika įsakė "pravadyrus" atsiųsti į kambarį. Jiems įėjus, užklausė, ką jie nori pasakyti. Tad jie ir pradėjo, kad vadai paėmę tūkstančius iš priešo ir juos - kovotojus ir išdavė, nes priešas šaudo, o jiems šaudyti neleidžia, nemaitina ir t. t.
Mat, pirmą susidūrimo dieną buvo nušautas žandaras. J. Budrys per parlamentarus ir direktoriją žandaro šeimai nusiuntė 4000 markių kompensaciją.
Būrys, kur tai nugirdęs apie tūkstančius, padarė išvadą, kad vadai juos išduoda.
"Pravadyrams" baigus kalbėti Noreika paklausė, ar jie savanoriai, ar mobilizuoti. Atsakė - savanoriai.
Noreika pasakė: "Jūsų niekas neprašė, patys atėjote, tai ir klausykite vadų."
Čia pat, tarp kapitono ir "pravadyrų" įvyko mažas nesusipratimas... jis liepė jiems stoti rikiuotėn. Noreika man ir Jankauskui sakė būti viskam pasiruošusiems ir kartu su juo eiti prie būrio.
Priėjus Skibarka davė komandą "Ramiai". Kapitonas nesisveikino tik pasakė: "Laisvai" ir tarė trumpą žodį nušviesdamas padėtį ir pabrėždamas, kad mes visi esame lygiai išvargę, nedavalgę ir t. t.
Būrio vadui liepė būrį nuvesti toliau į užnugarį, pasirūpinti pavalgydinti ir duoti poilsio. Jokių išsišokimų daugiau nebuvo"
Pasitaikė ir beveik anekdotiškų istorijų. Gerai aprūpintas kapitono Povilo Strelnieko būrys nespėjo įsiveržti į miestą nuo Sendvario pusės.
Strelniekas paaaiškino, kad įsakymas pulti buvo gautas 5 valandą, o puolimo pradžia nustatyta 7 valandą ryto.
Turėdamas dvi valandas laiko Povilas Strelniekas paskyrė vieną leitenantą su 8 žvalgų grupe išžvalgyti priėjimus prie miesto ir prancūzų išsidėstymą.
Leitenantas savo iniciatyva plačiu lanku apėjo prancūzų tranšėjas prie Sendvario iš priešingos pusės ir sutiko iš dvaro išėjusius keturis žandarus su maisto katiliukais. Sustabdyti jie pasakė, kad neša kavos prancūzams į apkasus. Leitenantas su vyrais atėmė ginklus ir liepė juos vesti link apkasų ir parodyti, kur yra įsikūrę prancūzai.
Žandarai pakluso. Prie apkasuose įrengtos žeminės angos leitenantas metė granatą ir įsakė išeiti.
Kai prancūzai nepakluso, jis metė antrą granatą. Išlindo karininkas Soula, o paskui - dvaro savininkas. Grasinant ginklu prancūzų karininkui buvo liepta sušaukti iš apkasų visus savo kareivius ir vokiečių žandarus.
Jis nurodė, kur mesti ginklus ir kur sustoti, ir nuvedė užrakinti į dvaro rūsį. Dvaro savininkas paaiškino, kad neturi ginklo ir kad esąs ne kovotojas.
Žvalgų grupė išvirė kavą, liepė žandarams paimti iš prancūzų katiliukus ir nunešti jiems kavos. Kad neužpustytų, lietuvių žvalgai sunešė ginklus į pastogę.
Buvo į nelaisvę paimtas karininkas Soula, 8 prancūzų ir 15 vokiečių žandarų.
Tarp paimtų ginklų buvo ir devyni kulkosvaidžiai, o didvyris leitenantas, turėdamas tiek belaisvių ir tiek ginklų, negalėjo pajudėti iš vietos ir pradėti planuojamo miesto puolimo. Įdomios istorijos...
1923 m. vasario 17 d. didžiosios valstybės Paryžiuje pripažino Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui, o praėjus metams, buvo nustatyti autonominiai principai, pagal kuriuos Lietuva pradėjo valdyti Klaipėdos kraštą.
Jūra, anot prieškario Kauno universiteto profesoriaus Mykolo Romerio, yra Lietuvos laisvės, jos pajėgumo ir drauge jos politinės orientacijos pamatas.
Autonominis Klaipėdos kraštas buvo sudarytas Lietuvos sudėtyje.
Ir mintis pabaigai - šiandien Vilniaus valdžiai vis labiau ribojant savivaldos galias ir į Klaipėdą žiūrint kaip į uosto priedėlį, federacinės ar autonominės Lietuvos vizija būtų geidžiama siekiamybė.
Rašyti komentarą