2019 m. gegužės 27 d. 12:58 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Lietuva  >  Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva

Klaipėdos byla valstybių signatarių diplomatų akimis

Klaipėdos byla valstybių signatarių diplomatų akimis nuotrauka, foto

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas.

Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vyko lietuvių diplomato, istoriko, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadoriaus dr. Vytauto Žalio paskaitų ciklas "Trys pokalbiai apie Lietuvą ir tarpukario Klaipėdą".

Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo Hagoje 1932 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas

Šis paskaitų ciklas padėjo geriau suprasti specifinę krašto padėtį Lietuvos valstybės sudėtyje, lietuviškąjį ir vokiškąjį Klaipėdos problemos segmentus, lietuviškosios Klaipėdos politikos turinį ir principus.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadoriaus dr. Vytautas Žalys skaito paskaitą. G. Tomkaus nuotr.

- Kodėl paskutiniam, trečiajam, pokalbiui pasirinkote būtent tokią temą?

- Lietuvio sąmonėje konfliktas dėl Klaipėdos ir pačioje Klaipėdoje siejamas išimtinai su lietuvių ir vokiečių kova dėl šios teritorijos priklausomybės ar dominavimo joje. Bet Klaipėdos problemos atsiradimą ir tolesnę jos raidą lėmė ir daugiau išorinių veiksnių, į kuriuos ir norėjau atkreipti dėmesį.

Kita vertus, į šį konfliktą pravartu pažvelgti iš šalies, pvz., tarpininko ar arbitro akimis.

Toks vaidmuo lietuvių ir vokiečių, Lietuvos ir Vokietijos ginčuose dėl Klaipėdos krašto teko valstybėms, Klaipėdos krašto konvencijos signatarėms (Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Italijai) ir tarptautinėms institucijoms - Tautų Sąjungos Tarybai, o 1932 m. vasarą valstybių signatarių iniciatyva savo sprendimą Klaipėdos byloje paskelbė ir Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas Hagoje.

Beje, pažvelgti į Klaipėdos problemą iš šalies pravartu tiek lietuviams, tiek ir vokiečiams.

- Esate užsiminęs, kad britai ir prancūzai patys yra prisidėję prie Klaipėdos problemos atsiradimo?

- Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos Paryžiaus taikos konferencijoje apskritai buvo neįmanomas be britų ir prancūzų sutikimo.

Vokietijos teritorinio apkarpymo iniciatyva šiuo kaip ir kitais panašiais atvejais priklausė Prancūzijai.

Kita vertus, tai, ką mes kartais vadiname "Klaipėdos sukilimu" iš dalies galima laikyti buvus ir bendru Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos projektu, atsiradusiu netrukus po to, kai Belgijos užsienio reikalų ministro Pauliaus Hymanso tarpininkavimo tarp Lietuvos ir Lenkijos misija patyrė nesėkmę 1921 metais.

Šio projekto intencija - Lietuvos ir Lenkijos pacifikacija, Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai traktuojant kaip kompensaciją už prarastą istorinę sostinę Vilnių ir teritorijas rytuose.

Išsikėlus tokį tikslą 1922 m. į Kauną buvo pasiųsta maždaug tokia žinutė - britai ir prancūzai laikinai užmerks akis, o kai jas atmerks, tikimasi, kad lietuviai bus tinkamai išsprendę Klaipėdos problemą...

- Bet ar lietuviai sutiko su tokia - kompensacijos - traktuote?

- Apie tokį britų ir prancūzų sumanymą buvo informuotas labai siauras Lietuvos politikų ratas.

Absoliuti dauguma tuometinio Lietuvos politinio elito atstovų apie "kompensacijos schemą" nebuvo net girdėję.

Tarp Kauno ir Berlyno kursavęs Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė (ir ne tik jis vienas) buvo įsitikinęs, kad būsima akcija yra įmanoma tik gavus vienokį ar kitokį Vokietijos pritarimą ir paramą jai, o apie užkulisinį britų ir prancūzų vaidmenį jis neturėjo jokio supratimo.

- Ar "kompensacijos schemai" būta alternatyvų?

- Pradėkime nuo akivaizdaus fakto - savarankiškai priimtą lietuvių sprendimą jėga išvaryti prancūzus iš Klaipėdos krašto aplinkybėmis, kurios buvo susiklosčiusios Europoje 1923-iaisiais drąsiai būtų prilyginti visiškai beprotybei.

Maskvos ir Berlyno tylus pritarimas krašto užėmimui negalėjo apsaugoti nuo neišvengiamo Santarvės valstybių atsako, galėjusio turėti Lietuvos valstybei katastrofinių pasekmių.

Jei jau tokiai akcijai Kaune pasiryžta, vadinasi, turėta garantijų, kad žygis į Klaipėdą nebus įvertintas kaip tiesioginis iššūkis Prancūzijai ar net visai Santarvei.

Tokiomis aplinkybėmis alternatyva "kompensacijos schemai" buvo, bet tik vienintelė - neimti Klaipėdos krašto ir Lietuvos valstybei ilgam, o gal net ir visam laikui, likti be šios strateginės reikšmės teritorijos, be uosto, o kartu ir be istorinės sostinės ir rytinių žemių.

Blaiviai mąstantis ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas pasirinkimo neturėjo.

Jis pasielgė taip, kaip ir turėjo pasielgti - davė nurodymą ruoštis "savanorių ir sukilėlių" žygiui į Klaipėdą.

Beje, apie "kompensacijos schemą" Lietuvoje žinoję asmenys niekada vėliau apie ją nekalbėjo, nepripažino apskritai tokią buvus ir elgėsi taip, lyg Klaipėdos kraštą 1923 m. sausio viduryje būtų užėmę nežinia iš kur atsiradę "sukilėliai".

Jei kam kiltų klausimas dėl šios schemos taikymo po Klaipėdos krašto užėmimo, tam vertėtų atkreipti dėmesį į 1928 ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijų lakonišką konstataciją: Lietuvos sostinė - Vilnius! Kitaip sakant, ačiū, Klaipėdą prisijungėme, bet Vilniaus niekada neatsisakysime...

- Jei priimti Jūsų išdėstytą "kompensacijos schemą", 1923 m. sausio mėnesio įvykiai atrodo kiek kitoje šviesoje...

- Tačiau ši schema duoda atsakymus į iš pirmo žvilgsnio gluminančius 1923 m. sausio įvykių aspektus. Pvz., kaip taip atsitiko, kad Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai prancūzai negalėjo atsilaikyti prieš negausius "sukilėlių" dalinius?!

Ir kaip lietuviai apskritai drįso žygiuoti į prancūzų administruojamą kraštą?

Juk tokį žygį galima prilyginti ir savanoriškai savižudybei, kadangi rizikuota susilaukti ne tik Prancūzijos, bet ir jos sąjungininkės Lenkijos atsakomųjų veiksmų!

Kodėl prie Klaipėdos atplaukusi Santarvės valstybių karo laivų eskadra taip ir nesiėmė jokių veiksmų tam, kad išstumtų lietuvius iš Klaipėdos?

Išsigando Jono Polovinsko-Budrio įsakymu pajūryje demonstratyviai pastatytų kelių pabūklų?!

Labai iškalbingai šiame kontekste atrodo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos spaudoje pasirodę 1923 m. sausio įvykių vertinimai ir abiejų vyriausybių veiksmai.

Kai tik pirmieji "sukilėliai" peržengė Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto sieną, britų ir prancūzų spauda puolė rašyti apie "banditų, barbarų gaujas", plūstančias į kraštą iš rytų.

Praėjus vos mėnesiui (!), 1923 m. vasario 17 d., Ambasadorių konferencijos ypatingoji komisija suteikė Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą, o 1924 m. gegužės mėnesį Lietuva ir Ambasadorių konferencijos valstybės (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, legalizavusią krašto prijungimą prie Lietuvos! Didžiojoje politikoje, kaip žinia, stebuklų nebūna, didieji mažiesiems dovanų veltui nedalina, o išsišokimo - neatleidžia.

- Lietuva galėjo džiaugtis gavusi bent jau šiokią tokią kompensaciją.

- Vargu, kadangi už šią "kompensaciją" teko sumokėti didelę kainą. Praėjus lygiai dviem mėnesiams po Klaipėdos krašto užėmimo, 1923 m. kovo 15 d., Ambasadorių konferencija pripažino Lenkijos rytinę sieną, o tai reiškė Vilniaus ir Vilniaus krašto pripažinimą Lenkijai.

Lietuvos Vyriausybės griežtas protestas, atsisakymas pripažinti kovo 15 d. Ambasadorių konferencijos sprendimą, nieko negalėjo pakeisti.

Formaliai žiūrint, po 1923 m. kovo 15 d. Vilniaus problema kaip teritorinis ginčas tarptautinėje politikoje nustojo egzistuoti. Visi Lietuvos bandymai atgaivinti Vilniaus bylą buvo nesėkmingi.

Tokia padėtis tęsėsi iki pat 1939 m. rudens, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

- Kaip toliau klostėsi lietuvių santykiai su valstybėmis, Klaipėdos konvencijos signatarėmis, koks buvo jų vaidmuo sprendžiant Klaipėdos reikalus?

- Konvencijos pasirašymas Klaipėdos problemos tarptautinėje plotmėje nepanaikino, pakito tik jos pobūdis. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vaidmuo Klaipėdos byloje keitėsi kartu su sparčiai kintančiu Vokietijos vaidmeniu, jos svoriu Europos politikoje.

Vos prieš keletą metų įvairiausiais būdais, visų pirma prancūzų, žeminta Vokietija jau 1926 m. buvo pakviesta tapti Tautų Sąjungos nare, kartu užimdama garbingą vietą ir prie Tarybos stalo. Ir koks sutapimas!

Tuo pat metu Lietuvai kelerius metus iš eilės Ženevoje teko aiškintis dėl jos politikos Klaipėdos krašte. Beje, Tautų Sąjungoje Lietuva buvo baudžiama būtent britų iniciatyva.

Didžiosios Britanijos nemalonę Lietuva užsitraukė dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, dėl įtampos, atsiradusios valstybės sekretoriaus užsienio reikalams Austeno Chamberlaino ir Lietuvos delegacijos Ženevoje pirmininko Ernesto Galvanausko.

Padėtį dar labiau komplikavo ta aplinkybė, kad E. Galvanauskas tuo metu ėjo dar ir Lietuvos pasiuntinio Londone pareigas.

Kita vertus, britai neslėpė nepasitenkinimo Lietuvos bandymu prisišlieti prie Berlyno-Maskvos ašies.

Na, o 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis Londone ir Paryžiuje buvo sutikta atvirai priešiškai.

Netrukus po šios sutarties pasirašymo Lietuvos užsienio reikalų ministrui pasiskundus Vilniaus klausimo traktavimu, aukštas prancūzų diplomatas jam atkirto: "Džiaukitės, kad dar jums iš viso leidžiame gyventi, ir nekalbėkite apie reikalavimus.

Jeigu nesiliausite būti Europos taikos ardytojų rolėje, vieną dieną turės būti pasiryžta šitą galimybę Jums visiškai atimti."

Britų kerštas už Maskvos sutartį buvo labiau rafinuotas. 1926 m. rudenį Tautų Sąjungos generalinis sekretorius Ericas Drummondas Lietuvos delegacijos pirmininkui Vaclovui Sidzikauskui buvo pažadėjęs nesvarstyti Klaipėdos vokiečių skundo Tarybos posėdyje.

V. Sidzikauskas paskubėjo informuoti Kauną apie savo diplomatinę pergalę, tačiau netrukus sužinojo, kad klaipėdiečių skundas ne tik įtrauktas į Tarybos posėdžio darbotvarkę, bet ir bus nagrinėjamas pirmuoju klausimu.

Apstulbusiam V. Sidzikauskui Tautų Sąjungos sekretoriate buvo atvirai pasakyta - "lietuviai gavo ko norėję". Esą, už tokią permainą galite būti dėkingi A. Chamberlaino intervencijai...

- Vadinasi, iš dalies lietuviai buvo patys kalti, jog dar visai neseniai jų atžvilgiu palankiai nusiteikę britai ėmė keisti poziciją?

- Nebūčiau linkęs pervertinti "palankumo" veiksnio tarptautinėje politikoje. Ypač kai kalbama apie esminiai skirtingo potencialo valstybių tarpusavio santykius.

Britų požiūris į Lietuvą (vienaip ar kitaip ir į visą Rytų Europą) kito kartu su besikeičiančia padėtimi Europoje.

Praėjus vos metams po Klaipėdos konvencijos pasirašymo (1924 m. gegužė) Europa jau buvo kita nei pirmaisiais metais po Didžiojo karo. Apie tai iškalbingai liudijo Lokarno paktų pasirašymas (1925 m. spalis).

Esu įsitikinęs, padėdama parašą Paryžiuje po konvencija Lietuva sykiu įšoko į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną.

Bet koks uždelsimas buvo tolygus stotelės pavadinimu "Klaipėdos kraštas" praleidimui. Tokiu atveju neapibrėžtam laikui galėjome likti "Kauno Lietuva" su abejotinomis išlikimo perspektyvomis.

Bet ir įšokę į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną negalėjome būti ramūs dėl ateities. Tam būta dviejų svarbiausių priežasčių.

Pirma, natūralus lietuvių noras prie progos išsilaipinti dar ir "Vilniaus stotelėje" neišvengiamai stūmė Lietuvą į valstybių revizionisčių gretas.

Nors tai būta "revizionizmo per prievartą", tačiau tokia Lietuvos užsienio politika Londone ir Paryžiuje negalėjo susilaukti pritarimo.

Atvirkščiai, ji tik mažino Lietuvos veiksnio svarbą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos strateginiuose planuose.

Antra, 1926-ieji metai yra savotiška riba Didžiosios Britanijos kontinentinėje politikoje.

Būtent tais metais britai ėmė stipriai abejoti ilgalaikio status quo Rytų Europoje išlaikymo galimybe.

Pvz., 1926 m. Užsienio reikalų ministerijos parengtame memorandume, kuriame suformuluota Didžiosios Britanijos pozicija dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės, skaitome: "Nepaisydama įsipareigojimų, kylančių iš Tautų Sąjungos pakto ir statuto, Didžioji Britanija neturi prieštarauti jokiems galimiems pakeitimams, t. y. nei Baltijos valstybių ir Rusijos Federacijai, nei tam atvejui, jei Lietuva, Latvija ir Estija būtų absorbuotos Rusijos."

Latvijai ir Estijai britai nematė kitos perspektyvos kaip tik grįžti į Rusijos glėbį. Lietuva, jų nuomone, turėjo pasirinkti: arba su Lenkija, arba su Rusija.

Britai net buvo pasirengę padėti lietuviams apsispręsti, kurią pusę pasirinkti.

1927 m. pabaigoje britų pasiuntinys Baltijos valstybėms Tudoras Vaughanas Užsienio reikalų ministerijos vadovybei pateikė Lietuvos ir Lenkijos ginčo "radikalaus sprendimo" Tautų Sąjungos Taryboje pasiūlymą - ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui atsisakius panaikinti karo stovį tarp Lietuvos ir Lenkijos, Santarvės valstybės turėjo pareikšti, kad Lietuvai nepajėgiant vykdyti Klaipėdos krašto konvencija prisiimtų įsipareigojimų ji yra laikoma "nenusistovėjusia ir politiškai nestabilia valstybe" ("failed state").

Po to turėjo sekti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės likvidavimas. Klaipėdos kraštas privalėjo būti grąžintas Vokietijai, o likusi Lietuvos dalis federaciniais ryšiais sujungta su Lenkija!

Londone šis pasiūlymas nesusilaukė pritarimo. Bet ne todėl, kad ten rūpintasi Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimu.

Kaip pastebėjo vienas aukštas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, -"Atsižvelgiant į lietuvių nuotaikas, Lietuvos inkorporavimas į Lenkijos sudėtį sudarytų pastarajai tokią problemą, kokios iki šiol ji dar neturėjo. Laikui bėgant tai galėtų sukelti grėsmę net Lenkijos valstybės egzistencijai..."

Vaclovas Sidzikauskas.

- Kaip šios permainos atsiliepė Lietuvos pozicijoms Klaipėdos byloje?

- Nesulaukdamas britų ir prancūzų paramos Klaipėdos byloje, matydamas sparčiai augančią Vokietijos galią, 1927 m. vasarą A. Voldemaras ryžosi iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinam kūlversčiui - už Londono ir Paryžiaus nugaros jis pradėjo slaptus pokalbius su vokiečiais ir maždaug po pusmečio, 1928 m. sausio mėnesį, buvo pasirašytas slaptas susitarimas, dar vadinamas Berlyno, arba Voldemaro, protokolu.

Atkreipsiu dėmesį tik į du šio slapto protokolo aspektus: pirma, jis buvo unikalus Lietuvos vidaus politikos požiūriu, tokios praktikos iki A. Voldemaro nebuvo išbandžiusi nė viena Lietuvos Vyriausybė; antra - šis slaptas susitarimas vienareikšmiai prieštaravo Klaipėdos krašto konvencijai, tad Lietuva lyg ir turėjo susilaukti priekaištų iš Londono ir Paryžiaus.

Tačiau jų nebuvo. A. Voldemaras viską tiksliai apskaičiavo - britai ir prancūzai, neabejotinai iš pačių vokiečių sužinoję apie Reicho sostinėje pasiektus susitarimus, ne tik nepareiškė priekaištų Lietuvai, o dar ir dėjosi nieko apie juos nežiną.

Susidarė unikali padėtis - Lietuva Klaipėdos reikalais tyliai bendradarbiavo su Vokietija; klaipėdiečiams lyg pagal komandą nustojus rašyti skundus Klaipėdos byla laikinai iškrito iš Tautų Sąjungos Tarybos darbotvarkės; o Klaipėdos krašte nusistovėjo sąlyginė ramybė. Atrodė, visi patenkinti. Bent jau iki 1930 m. rudens.

Neišvengiamai kyla klausimas - kodėl valstybės signatarės, paprastai labai skrupulingai vykdžiusios konvencijos priežiūros prievolę, niekaip nereagavo į jos pažeidimą?

Šiame kontekste galima būtų prisiminti lordo Edvardo Halifakso atsakymą Suomijos maršalui Carlui Mannerheimui į jo priekaištą dėl Didžiosios Britanijos pasyvumo Baltijos regione: "Imperija, žinoma, įdėmiai seka padėtį Baltijos regione, tačiau ji turi ir daug kitų spręstinų problemų..."

Šį tipiškai britišką požiūrį galima pritaikyti ir mūsų aptariamai situacijai.

Praėjus vos metams po Klaipėdos konvencijos pasirašymo (1924 m. gegužė) Europa jau buvo kita nei pirmaisiais metais po Didžiojo karo. Apie tai iškalbingai liudijo Lokarno paktų pasirašymas (1925 m. spalis).

Esu įsitikinęs, padėdama parašą Paryžiuje po konvencija Lietuva tuo pačiu įšoko į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną.

Bet koks uždelsimas buvo tolygus stotelės pavadinimu - "Klaipėdos kraštas" - praleidimui. Tokiu atveju neapibrėžtam laikui galėjome likti "Kauno Lietuva", su abejotinomis išlikimo perspektyvomis.

Bet ir iššokę į paskutinį nuvažiuojančio traukinio vagoną negalėjome būti ramūs dėl ateities. Tam būta dviejų svarbiausių priežasčių.

Pirma, natūralus lietuvių noras prie progos išsilaipinti dar ir "Vilniaus stotelėje" neišvengiamai stūmė Lietuvą į valstybių revizionisčių gretas.

Nors tai būta "revizionizmo per prievartą", tačiau tokia Lietuvos užsienio politika Londone ir Paryžiuje negalėjo susilaukti pritarimo.

Atvirkščiai, ji tik mažino Lietuvos veiksnio svarbą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos strateginiuose planuose.

Antra, 1926-ieji metai yra savotiška riba Didžiosios Britanijoskontinentinėje politikoje.

Būtent tais metais britai ėmė stipriai abejoti ilgalaikio status quo Rytų Europoje išlaikymo galimybe.

Pvz., 1926 m. Foreign Office parengtame memorandume, kuriame suformuluota Didžiosios Britanijos pozicija dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės, skaitome - "Nepaisant įsipareigojimų, kylančių iš Tautų Sąjungos pakto ir statuto, Didžioji Britanija neturi prieštarauti jokiems galimiems pakeitimams, t. y. nei Baltijos valstybių ir Rusijos federacijai, nei tam atvejui, jei Lietuva, Latvija ir Estija būtų absorbuotos Rusijos".

Latvijai ir Estijai britai nematė kitos perspektyvos kaip tik grįžti į Rusijos glėbį. Lietuva, jų nuomone, turėjo pasirinkti: arba su Lenkija, arba su Rusija.

Britai net buvo pasirengę padėti lietuviams apsispręsti kurią pusę pasirinkti.

1927 m. pabaigoje britų pasiuntinys Baltijos valstybėms Tudoras Vaughanas Foreign Office vadovybei pateikė Lietuvos ir Lenkijos ginčo "radikalaus sprendimo" Tautų Sąjungos Taryboje pasiūlymą - Ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui atsisakius panaikinti karo stovį tarp Lietuvos ir Lenkijos, Santarvės valstybės turėjo pareikšti, jog Lietuvai nepajėgiant vykdyti Klaipėdos krašto konvencija prisiimtų įsipareigojimų ji yra laikoma "nenusistovėjusia ir politiškai nestabilia valstybe" ("Failed state").

Po to turėjo sekti Lietuvos, kaip Nepriklausomos valstybės, likvidavimas. Klaipėdos kraštas privalėjo būti gražintas Vokietijai, o likusi Lietuvos dalis federaciniais ryšiais sujungta su Lenkija!

Londone šis pasiūlymas nesusilaukė pritarimo. Bet ne todėl, kad ten rūpintasi Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimu.

Kaip pastebėjo vienas aukštas Foreign Office pareigūnas -"Atsižvelgiant į lietuvių nuotaikas, Lietuvos inkorporavimas į Lenkijos sudėtį, sudarytų pastarajai tokią problemą, kokios iki šiol ji dar neturėjo. Laikui bėgant tai galėtų sukelti grėsmę net Lenkijos valstybės egzistencijai...".

- Kaip šios permainos atsiliepė Lietuvos pozicijoms Klaipėdos byloje?

- Nesulaukdamas britų ir prancūzų paramos Klaipėdos byloje, matydamas sparčiai augančią Vokietijos galią, 1927 m. vasarą A. Voldemaras ryžosi iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinam kūlversčiui - už Londono ir Paryžiaus nugaros jis pradėjo slaptus pokalbius su vokiečiais ir maždaug po pusmečio, 1928 m. sausio mėnesį, buvo pasirašytas slaptas susitarimas, dar vadinamas Berlyno arba Voldemaro protokolu.

Atkreipsiu dėmesį tik į du šio slapto protokolo aspektus: pirma, jis buvo unikalus Lietuvos vidaus politikos požiūriu, tokios praktikos iki A. Voldemaro nebuvo išbandžiusi nei viena Lietuvos Vyriausybė; antra - šis slaptas susitarimas vienareikšmiai prieštaravo Klaipėdos krašto konvencijai, tad Lietuva lyg ir turėjo susilaukti priekaištų iš Londono ir Paryžiaus.

Tačiau jų nebuvo. A. Voldemaras viską tiksliai apskaičiavo - britai ir prancūzai, neabejotinai iš pačių vokiečių sužinoję apie Reicho sostinėje pasiektus susitarimus, ne tik nepareiškė priekaištų Lietuvai, o dar ir dėjosi nieko apie juos nežiną.

Susidarė unikali padėtis - Lietuva Klaipėdos reikalais tyliai bendradarbiavo su Vokietija; klaipėdiečiams lyg pagal komandą nustojus rašyti skundus Klaipėdos byla laikinai iškrito iš Tautų Sąjungos Tarybos dienotvarkės; o Klaipėdos krašte nusistovėjo sąlyginė ramybė. Atrodė, visi patenkinti. Bent jau iki 1930 m. rudens.

Neišvengiamai kyla klausimas - kodėl valstybės signatarės, paprastai labai skrupulingai vykdžiusios konvencijos priežiūros prievolę, niekaip nereagavo į jos pažeidimą?

Šiame kontekste galima būtų prisiminti lordo Edvardo Halifakso atsakymą Suomijos maršalui Carlui Mannerheimui į jo priekaištą dėl Didžiosios Britanijos pasyvumo Baltijos regione: "Imperija, žinoma, įdėmiai seka padėtį Baltijos regione, tačiau ji turi ir daug kitų spręstinų problemų...".

Šį tipiškai britišką požiūrį galima pritaikyti ir mūsų aptariamai situacijai.

Praėjus vos trejiems metams po Klaipėdos konvencijos pasirašymo nuolatinis klaipėdiečių skundų Ženevoje svarstymas britams ir prancūzams buvo mirtinai pabodęs, jie turėjo svarbesnių reikalų, be to, Klaipėdoje jie nematė didesnio intereso. Jei jiems kas ir rūpėjo Europos rytuose, tai tik Lenkija, iš dalies ir jos santykių su Lietuva perspektyva.

Bus daugiau

Žymos: vytautas žalys

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Mažoji Lietuva

Jau ir sostinės visuomenei buvo pristatytas naujausias šeštasis Neringos kultūros almanachas "Dorė"....

"Dorė" keliauja po Lietuvą nuotrauka, foto

Per ilgus dešimtmečius, nugyventus Klaipėdos krašte, Mažosios Lietuvos tyrinėtojui Bernardui Aleknavičiui Klaipėdos...

Jurgis Plonaitis niekada nebuvo tapęs "išverstaskūriu" nuotrauka, foto

1253 metais balandžio 4 dieną pirmą kartą sutartyje su Kuršo vyskupu...

Drevernos lobiai nuotrauka, foto

Šiandien, šeštadienį, gegužės 18-osios vakarą Europos gyventojai leisis į paslaptingus nuotykius, tyrinėjant...

Paslaptingas šeštadienio pasiūlymas nuotrauka, foto

Laisvos darbo vietos Klaipėdos regione nuotrauka, foto

Klaipėda, Laisvų darbo vietų sąrašas2019-05-27Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento Klaipėdos skyrius informuoja,...

Vakarų Lietuvos kriminalinė kronika nuotrauka, foto

Kriminalai, Apvogė nepažįstami vaikinai

Pietų pertrauka: kur pietauti šiandien? nuotrauka, foto

Patarimai, Adresas: Tiltų g. 26ARezervacijų tel.: 8 46 211 390

Naujausi duomenys rodo, kad Jurijus pateko į „Eurovizijos“ finalą: jis pretenduoja į didžiulę kompensaciją nuotrauka, foto

Lietuva, Prieš pusantros savaitės „Eurovizijos“ konkurso antrajame pusfinalyje buvo paskelbta, kad Lietuvos...

Klaipėda, Paskelbta prieš 20 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 29 min.

Patarimai, Paskelbta prieš 1 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...