Juodasis riteris

Juodasis riteris

Toje vietoje, kur Iš Tauragės - Tilžės plento Gudų vieškelis pasisuka Į Natkiškius, yra nedidelis, tankiais medeliais apaugęs kalnelis. Žmonės nuo senų senovės jį Ožkalniu vadina. Kalno viršūnėje dar visai neseniai buvo skylė. Apylinkės gyventojai ir ilgiausiomis kartimis niekuomet nebuvo jos dugno pasiekę, niekas nebuvo išmatavęs jos gilumo, net įmestas akmenėlis dar ne greitai atsimušdavo į dugną.

Retai kas teužlipdavo ant kalno viršūnės, retai kas težvelgdavo į jos tamsią angą, o jau nakties metu praeivį niekas ir prašyte nebūtų ant kalno užprašęs.

Šis Ožkalnis priklausė šalia gyvenusiam dvarininkui. Pro jį pravažiuojančius dažnai užpuldavo plėšikai ir apiplėšdavo.

Pėstieji, eidami naktį pro tą vietą, lenkdavo didžiausius vingius, o į Tilžės turgų važiuojantieji ūkininkai burdavosi i didelius būrius, kad piktadariai jų nedrįstų paliesti.

Dvare gyveno kryžiuotis Tauradas. Jis buvo iš svetimo krašto pas mus atsikraustęs, ant kalno tarp pelkių rūmus pasistatęs, aukšta tvora apsitvėręs, giliu grioviu apsikasęs ir tą griovį vandens prisileidęs.

Ramiai sau gyveno svetimšalis, niekam pikto nedarė. Jei suvargęs ar nelaimės ištiktas kaimynas į jį kreipdavosi, visuomet jam surasdavo gerą žodį ir niekuomet neatsisakydavo kuo galėdamas padėti.

Turtingas buvo tasai kryžiuotis. Iš kur tie turtai atsiradę - niekas nežinojo. Visaip žmonės spėliodavo. Vieni sakydavo, esą velnias jam lobį nešęs, kiti pasakodavo patys matę, kaip aitvaras naktimis grūdus ir kitokį turtą iš kitų klėčių kryžiuočiui į aruodus pildavęs.

Kartu su nepažįstamuoju toje pačioje apylinkėje atsirado ir juodasis riteris. Naktimis jis užpuldinėdavo kiekvieną, plėšdavo ir žudydavo be pasigailėjimo visus, kurie jam priešinosi arba jį persekiojo.

Užpuldavo jis kaimynus, išvaikydavo išsigandusius žmones po miškus, išplėšdavo ne tik brangenybes, bet ir javus iš svirnų.

Ilgai siautė juodasis riteris, ilgai apylinkės gyventojai bijojo ir laikė jj pačiu velniu. Ta baimė ir vargas apylinkėje vis didėjo. Kai prasti metai užėjo ir žmonės nebeturėjo ko valgyti, o juodasis riteris vis dar nenustojo plėšikavęs, gyvenimas tapo visai nebepakenčiamas.

Tuomet apylinkės gyventojai susitarė žūtbūt išaiškinti, kur žiaurusis plėšikas deda prisiplėštą turtą. Jie išsisklaidė po visą kraštą, po tamsius miškus ir, žvėrių kailiais apsigobę, laukė to baisaus ramiųjų gyventojų priešo.

Taurado kaimynas Gintautas taip pat pasiryžo sekti juodąjį riterį. Buvo tai gudrus, niekuo nepasitikįs žmogus.

Gintautas netikėjo žmonių pasakojimais, kad aitvaras arba velnias nešąs Tauradui turtus. Jis seniai slankiojo aplink dvarininko rūmus, sekė visus lankytojus, bet nieko įtartino negalėjo pastebėti.

Vieną kartą, bevaikštinėdamas po gretimą girią, Gintautas išgirdo žmonių balsus. Susidomėjęs tyliai nubėgo į tą pusę. Jau buvo netoli kalbančiųjų, jau matė neaiškius jų šešėlius, bet staiga siluetai dingo, balsai nutilo, lyg žemė būtų tuos žmones prarijusi. Slankiojo Gintautas aplink, klausėsi ausį prie žemės pridėjęs, bet jau nieko nesigirdėjo. Jis bijojo pakliūti plėšikams į rankas, todėl nusprendė pasilikti toje vietoje ligi rytojaus.

Išaušus girios viduryje Gintautas pamatė kalnelį. Jis tokiais tankiais krūmais buvo apaugęs, kad nė prasiveržti buvo neįmanoma. Belaipiodamas aukštyn ir žemyn, jis pastebėjo sumintą takelį ir pėdas.

Tuomet Gintautas suprato, kad čia turėtų būti plėšikų lizdas. Jis spruko atgal, žymėdamas kelią įvairiais ženklais, kad vėl galėtų šį kalnelį surasti.

Gintautas jau buvo beketinąs Tauradą prašyti pagalbos prieš juodąjį riterį, bet priėjęs jo dvarą, atsiminė žmonių pasakojimus, jog aitvaras nešąs jam turtus.

"Galbūt tas juodasis riteris ir yra Taurado aitvaras? - pagalvojo kaimynas. - Jei taip būtų, tai nėra ko ir eiti". Ir, nors menkas buvo tas įtarimo šešėlis, jis privertė ūkininką nesikreipti į dvarininką.

Parėjęs namo, Gintautas papasakojo tai savo draugams. Tuomet visi nutarė nužudyti Taurado aitvarą, nors ir pats nelabasis tai būtų. Bet seni žmonės sakydavę, kad prieš velnią reikia sidabrinio ginklo.

Ilgai rengėsi Ožkalnio apylinkės žmonės aitvaro medžioklei. Pagaliau nusilieję sidabrinį durklą, nuėjo visi prie kalnelio ir keletą naktų lindėjo krūmuose, laukdami patogaus meto.

Vieną naktį plėšikai, nieko blogo nenujausdami, išėjo plėšikauti. Ūkininkai jiems nekliudė.

Bet kai piktadariai jau buvo toli nuėję, kaimynai prislinko prie kalnelio, kuriame juodavo urvas, o jo angoje miegojo plėšikų sargybinis.

Ūkininkai sargą surišo, jo burną užkimšo ir pradėjo dairytis. Bet urve daugiau nieko nebuvo. Tik kai surištąjį ėmė kankinti ir klausinėti, jis parodė kitą urvą. Kiek paėjėję, vyrai atsidūrė Taurado dvare.

Čia urvas šakojosi į dvi dalis - vedė į rūmus ir į dvaro svirnus. Pasitarę ūkininkai pasidalijo į du būrius. Vienas pasiliko prie rūmų, o kitas, apsiginklavęs šakėmis ir kirviais, laukė plėšikų kitame urvo gale, prie kalnelio.

Plėšikai, sugrįžę ir nieko įtartino nepastebėję, sulindo į urvą.

Tuo metu kaimynai abiejuose galuose sukūrė ugnį.

Smilkinami žmogžudžiai puolė laukan, bet čia juos pasitiko negailestingi ūkininkų ginklai. Kai visi plėšikai jau buvo nugalabyti, kardu sau kelią per draugų lavonus ir ugnį prasiskindamas, iššoko ir pats riteris.

Tačiau tuo metu taikli Gintauto ranka pataikė ir jam. Ir koks buvo kaimynų nustebimas, kai jie apžiūrėję baisųjį plėšikų vadą pamatė, jog juodojo riterio rūbais vilkėjo pats kryžiuotis Tauradas.

Dorą ir gailestingą žmogų vaidindamas, jis bjauriu plėšikavimu buvo sau turtus susikrovęs ir tiek metų apylinkei siaubą kėlęs.

įpykę kaimynai jo rūmus iš visų pusių uždegė.

Kitą dieną, kai dvaras jau buvo pelenais pavirtęs, paskelbė jie visam kraštui esą aitvaras susipykęs su Tauradu ir sudeginęs jo dvarą. Taip baigė savo dienas juodasis riteris.

Laikui slenkant giria retėjo. Prie kalnelio, iš kur seniau urvas vedė į kryžiuočio dvarą, žmonės pradėjo ožkas ganyti. Taip kalnas gavo Ožkalnio vardą.

Prieš keletą dešimčių metų žmonės, tiesdami plentą, nukasė dalį kalno, bet kita jo pusė, tankiais krūmais apžėlusi, teberiogso ir šiandien, primindama praeiviams piktus plėšiko darbus ir jo liūdną galą.

Pagal "Gražiausieji Mažosios Lietuvos" padavimai knygą.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder