Šitas, tiek nelaimių mums atgabenęs, valdovas pasimirė 1786 metais.
Toksai Petro III elgesys smarkiai sujaudino rusus.
Iš to prasidėjo kruvina audra, siautusi 7 metus, vadinama Septynių metų karų.
Po Fridricho-Vilhelmo I Prūsijos sostą paveldėjo jo sūnus Fridrichas Antrasis, vadinamas Didžiuoju. Šis Mažosios Lietuvos valdovas tikrai turėjo daug teigiamų savybių, bet toli gražu ne visos legendos, kurios apie ji pasakojamos, yra teisingos.
(Tęsinys. Pradžia 2018.03.03)
Fridrichas II turėjo palinkimą tik iš kitų tereikalauti griežtai teisingo ir teisėto elgesio, o savo veiksmams tu girtinųjų varžtų taikyti nemėgdavo. Šita karaliaus savybė ypatingai ryškiai atsispindi jo santykiuose su užsienių valstybėmis.
Fridrichas vis didino savo kariuomenę ir darėsi vis pavojingesnis savo kaimynams. Visiems buvo aišku, kad Prūsų ginklavimasis niekam gero nelemia.
Rusijos valstybės vyrų pasitarime, įvykusiame Maskvoj 1753 m. gegužės mėn. pabaigoje, buvo nutarta nebeleisti Prūsų valstybei toliau plėstis, o jeigu susidės tinkamos aplinkybės, užpulti Rytprūsius ir apkarpyti Fridricho II valdomąsias žemes.
Austrijos valstybės konferencija Vienoje 1755 m. rugpjūčio 19-21 d. nutarė daryti pastangų susiartinti su prancūzais, kad šie nebelemtų Prūsų ir kad tuo būdu būtų galima Fridricho II valstybę apkarpyti, paliekant jai tik tas žemes, kurias ji turėjo prieš Trisdešimties metų karą.
Rusijos carienė Kotryna II, leidusi pasmaugti savo vyra Petrą III ir dalyvavusi Lietuvos-Lenkijos pirmame išdraskyme. Ji visame pasauly buvo išgarsėjusi savo palaidu gyvenimu. Lietuvoje dar ir šiandien mūsų senoliai prisimena garsiąją Kotryną, kuri eilinius kareivius, jei tik jai patikdavo jų vyriškumas, pakeldavo net į generolus, o žinomi Lietuvoje Zubovų, Vasilčikovų ir kiti dvarai taip pat buvo dovana už meilės santykius.
Matydamas, kad jam nedraugingų valstybių skaičius vis didėja ir kad jos tariasi jo valstybę apkarpyti, Fridrichas 1756 m. ryžosi pats pradėti karą, įsakydamas savo kariuomenei žygiuoti į Saksoniją.
Didžiulė tiems laikams rusų kariuomenė, turėdama savo eilėse iki 83 000 vyrų, 1757 m. rugpjūčio 2 d. įžengė į Mažąją Lietuvą, paėmė Tilžę bei Klaipėdą ir, persikėlusi į kairįjį Priegliaus upės krantą, apsistojo Norkyčių apylinkėse.
Čia Prūsų feldmaršalas Levaldas rugpjūčio 30 d. mėgino rusus atakuoti, bet buvo sumuštas.
Po šitų kautynių rusų kariuomenė, kurį laiką pastovėjusi Allenburgo apylinkėse, rugsėjo mėn. sugrįžo į Tilžę, nes rusų vadas generolas Apraksinas nenorėjo vystyti tolimesnių žygių, kadangi jo kariuomenė buvusi nepakankamai aprūpinta maistu.
Carienė Elžbieta ir jos patarėjai buvo nepatenkinti tokiais Apraksino veiksmais.
Spalį generolas Apraksinas buvo pašalintas, o jo vietoje rusų kariuomenės vadu paskirtas generolas grafas Vilius Fermoras.
Šis žiemos metu vėl pradėjo žygį į krašto gilumą. Fridricho kariuomenė nepajėgė jo sustabdyti ir 1758 m. sausio mėn. 11 dieną rusai paėmė Karaliaučių.
Visi Rytprūsių gyventojai buvo prisaikinti Rusijai, žymesniuose miestuose paskirti Rusijos valdininkai ir suorganizuotos rusiškos įstaigos.
Visi mokesčiai ėjo į rusų iždą. Kraštas buvo prijungtas prie Rusijos, o generolas Fermoras paskirtas Karaliaučiaus generalgubernatorium.
1758 metais rusai, žygiuodami tolyn, lapkričio pabaigoje persikėlė per Vyslą.
Pasidaręs caru, Petras III tuojau įsakė rusų kariuomenei pasitraukti iš Prūsų ir 1762 m. gegužės mėn. 5 d. pasirašė taikos sutartį, kuria einant buvo ne tik sugrąžinti Fridrichui II Rytprūsiai, bet ir kitos rusų kariuomenės užimtos žemės, ir buvo dar garantuojama, kad Prūsų karaliaus valdžioje pasiliks pagrobtoji iš Austrijos Silezija bei Glaco grafija.
Pirma iš kairės - Rusijos carienė Kotryna II
To negana, Petras III sudarė su Fridrichu karišką sąjungą, pasižadėdamas jam padėti kare prieš buvusius Rusijos sąjungininkus austrus, prancūzus, danus, švedus ir kitus. Grafui Rumiancevui buvo duotas net įsakymas priruošti vieną kariuomenės korpusą žygiui į Daniją.
Jie nenorėjo prarasti Elžbietos laikais užkariautų žemių, ypač dėl to, kad tame kare padėjo galvas per 300.000 geriausių Rusijos karių ir buvo išleista per 30 milijonų rublių pinigų.
Vos pusmetį šitaip pašeimininkavus, prieš Petrą III 1762 m. liepos mėn. pradžioje sukilo rusų gvardija, nuvertė jį nuo sosto, o kiek vėliau jis buvo ir nužudytas.
Tokiu būdu nelaimingasis silpnaprotis Petras savo galvą pridėjo prie tų patarnavimų, kuriuos jis padarė Fridrichui II, o pastarasis vėl pasidarė Mažosios Lietuvos valdovas.
Sunku yra pasakyti, koks likimas būtų tekęs Mažajai Lietuvai, jeigu ji būtų pasilikusi rusų valdžioje ne puspenktų metų, bet ilgesnį laiką.
Tiek tegalima pasakyti, kad bent pačioje pradžioje rusai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu, o carienė Elžbieta prūsų lietuviams, kaip savo motinos viengenčiams, pastatydino Tilžėje gražią bažnyčią.
Petrą nuvertus, Rusijos soste atsisėdo jo žmona Kotryna II. Ši buvo labai apsukri, mokėjo intriguoti ir mulkinti rusus apsimesdama didžiausia rusų patriote.
Tačiau tikrumoje ji tęsė toliau vokiečiams palankią politiką, pildydama Fridricho II įgeidžius.
Dar Septynių metų karo laikais Fridrichas, norėdamas nukreipti Rusijos dėmesį kiton pusėn, kad ji atitrauktų savo kariuomenę iš Prūsų, stengėsi rusus supjudyti su turkais ir sukurstyti tų dviejų valstybių karą. Toksai karas vėliau tikrai įvyko. Turkams karas nesisekė.
Rusai užėmė jų valdomą Moldaviją ir Valakiją ir, žinoma, ruošėsi tas žemes pasisavinti.
Tas nepatiko Austrijai, kuri taip pat turėjo pretenzijų į minėtuosius kraštus.
Fridrichas pasiūlė Kotrynai II, kad rusai tuodu kraštu sugrąžintų turkams, o pasiimtų sau lietuviškai-lenkiškosios valstybės žemių, kur tada buvo didelė netvarka ir net prasidėjęs naminis karas.
Žinoma, ta proga Fridrichas kėsinosi ir pats pasigrobti Lietuvos-Lenkijos žemių dalį. Kad tokioms užmačioms nesipriešintų Austrija, buvo pasiūlyta ir austrams tose dalybose dalyvauti ir pasiimti gana didelį Lenkijos žemių plotą.
Austrijai šiam sumanymui nors ir nenoromis pritarus, 1772 m. įvyko pirmasis Lietuvos-Lenkijos žemių išdraskymas.
1793 m., buvo įvykdytas antras Lietuvos-Lenkijos žemių pasidalinimas, o 1795 m. trečias ir galutinis jos išdraskymas.
Beveik visa Lietuva atiteko rusams. Tik kairysis Nemuno krantas (dabar vadinamas Suvalkija), Naujieji Rytprūsiai pateko Fridrichui ir buvo Prūsų valdžioje iki Napoleono laikų. Lenkijos žemės teko dalimi austrams, dalimi Prūsams.
Tokiu būdu Fridricho II politika yra daug prisidėjusi, kad Didžiąją Lietuvą pavergtų rusai, ir mūsų tautos kentėjimai Rusijos junge žymia dalimi yra Fridricho II veiklos padarinys.
Pradėdamas viešpatauti, jis paveldėjo iš savo tėvo valstybę, teturėjusią 120 583 kvadratinius kilometrus ploto ir 2 210 000 gyventojų. Mirdamas paliko 193 546 kv. kilometrų ploto ir per 6 milijonus gyventojų.
Valstybės ižde po jo mirties liko apie 70 milijonų talerių, o Prūsų kariuomenė jo laikais padidėjo iki 200 000 karių.
Bus daugiau
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą