Brangenybės, paaukotos ant "tėviškės" aukuro

Brangenybės, paaukotos ant "tėviškės" aukuro

Per valstybinę vokiečių religiją mažlietuviai jau buvo taip nukvailinti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais subraškėjus Dievo vietininko Vilhelmo sostui žemėje, šis sušuko: "Visas brangenybes - ant tėviškės aukuro!" Tokiais žodžiais prasideda vienas iš rašytojo Bernardo Aleknavičiaus knygos "Aisčių pasaka" skirsnių, pavadintas "Sudegė ant "tėviškės" aukuro".

- Pirmojo pasaulinio karo metais madinga buvo kartoti: "Žuvo už tėviškę!" Šie žodžiai skambėjo visose Mažosios Lietuvos bažnyčiose, net ir ten, kur dar buvo meldžiamasi lietuviškai, - pasakoja B. Aleknavičius. - Padėjo galvą ant tėviškės aukuro, žuvo už tėviškę... Tik blaiviau mąstantys mažlietuviai nevyniojo žodžių į vatą, bet tiesiai sakė: "Žuvo už kaizerį."

- Vadinasi žodžiais "Dievas", "tėvynė", "kaizeris" buvo nuolat manipuliuojama?

- Tėviškė ir kaizeris daugeliui vokiečių valstybinės religijos išpažintojų buvo ta pati vertybė. Be kaizerio jie nematė vokiškosios tėviškės, o be vokiškosios tėviškės - kaizerio.

Todėl ir nenuostabu, kad ant vokiečių ir prancūzų 1870-1871 karo metais žuvusių karių, palaidotų Pilkalnyje, paminklo greta lietuviškų pavardžių iškalti žodžiai "Žuvo už tėviškę".

PILKALNIS. Obeliskas i870-1871 m. žuvusiems pilkalniškiams.

Tai dar 1896 metais pastebėjo ir daktaro Vinco Kudirkos leistas "Varpas", kuriame buvo rašoma: "Nueikit į Piliakalnio sodą, ką yra ant kalnelio, ten rasite atminimą buvusių karių ir perskaitykite daugybę vardų lietuvių kareivių, kurie praliejo kraują už Vokietijos galybę. Ir 1870-1871 m. grobuoniškas vokiečių karas, praturtinęs Vokietiją, taip pat buvo "už tėviškę"...

- Vertimą atiduoti brangenybes vaizdžiai aprašė ir rašytoja Ieva Simonaitytė.

- Už Dievo vietininką žemėje šimtmečius dar nuo Kryžiuočių ordino laikų engta ir niekinta tauta buvo verčiama atiduoti savo prakaitu uždirbtas brangenybes. Todėl Ėvė Simonaitytė romane "Pavasario audroj" rašė: "Viliui Antrajam atsišaukus į savo ištikimuosius žmones, Perkamienė paėmė Advę už rankos, nusivedė į savo kamarą, kur jos skrynia stovėjo, ištraukė pinigus ir tarė: "Šitas auksas buvo tau skirtas, čia yra trys šimtai markių. Atiduok tuos pinigus ant tėviškės aukuro..." - pasakė Advė." Ir pinigai "ant tėviškės aukuro" buvo atiduoti."

- Ar iš tikrųjų apkvailintam mažlietuviui Vokietija buvo tikroji tėviškė?

- Kaip lengva žaisti žmonių jausmais, kai tie žmonės visiškai apkvailinti. Tik su šia mintimi niekados nesusitaikė nei Lietuvos karalius Mindaugas, Mažajai Lietuvai ir Vėluvai padovanojęs savo vėliavą, nei didieji Lietuvos kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas Didysis, nuolat kartoję, kad jų protėvių žemė tęsiasi ne tik iki Priegliaus, bet ir už Alnos upės.

Net rusų pavergta Lietuva, norėdama atsikratyti sunkios carinės priespaudos naštos, mąstė ne tik apie Didžiąją, bet kartu ir apie Mažąją Lietuvą.

- Ne veltui ir 1863 metais sukilėliai, eidami į mūšį su reguliariąja Rusijos kariuomene, dainavo: "Marš, marš, Lietuva, atimt savo Prūsų, Karaliaučius bus kaip buvo ir vėl liks jis mūsų!"

- Deja, tikrovė tokia, kad vergystė tęsėsi šimtmečius. Mažoji Lietuva vis giliau ir giliau klimpo į vergiją. Štai ką gali padaryti laikas iš tautos, tų žmonių, kurių protėviai iš įvairių Lietuvos vietų surakinti grandinėmis kryžiuočių buvo varomi į nelaisvę statyti pavergėjams pilis. Laikui bėgant ir jotvingiai, ir prūsai, ir vakariniai aukštaičiai buvo sulydyti į vieną beformę masę, kuri kalbėjo lietuviškai, bet per valstybinę vokiečių religiją mąstė vokiškai ir meldėsi už savo budelio - Dievo vietininko žemėje - kaizerio sveikatą.

- Kaip tik tai Vydūnas ir pavadino aukščiausiu vergiškumo laipsniu.

- Šį aukščiausią vergiškumo laipsnį Vydūnas nusakė šiais žodžiais: "Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekuomet neatitiks tikrovės.

Iš vergovės paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kad laisvė yra, jos jam nesuteiks.

Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu... Kaip keistis, kai to neleidžia baimės jausmas prarasti Dievo vietininką žemėje, o su juo - ir vergo grandines!?"

- Mažosios Lietuvos lietuvių atstovas kunigas daktaras Vilius Gaigalaitis nepabijojo siūlyti prie Mažosios Lietuvos prijungti Didžiąją.

- Pabijojo. 1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rugpjūčio 1 d. Prūsų seimo narys Vilius Gaigalaitis tikrai buvo pareiškęs, kad Didžioji Lietuva būsianti prijungta prie Mažosios Lietuvos... Tačiau, gerai apsvarstęs, šių savo pareikštų žodžių išsigando.

Didžioji Lietuva už Mažąją Lietuvą gerokai didesnė. Ar susijungus šiems kraštams nekils pavojus vokiečių valstybinei religijai - liuteronybei!?

Po metų, 1915 m., Berlyne išleistoje brošiūroje "Lietuvių-baltų klausimas" jis vėl "labai atsakingai" pareiškė: "Prūsų lietuviai, kaip kiekvienam pažįstančiam tuos žmones yra aišku, neturi nė mažiausio noro priklausyti kitai valstybei ir kitai tvarkai negu Prūsų Vokietijai. Jie gyvena gerai ir yra dėkingi už tuos rūpesnius Prūsų valdžiai ir savo dabartinę aukštai išvystytą ūkišką padėtį niekuomet nepanorės pakeisti abejotina ateitimi. Be to, Prūsų lietuviai savo krašte taip susimaišę su vokiečiais, kad net Šilutės ir Klaipėdos šiaurės apskričiuose vos tesudaro visų gyventojų pusę. Ir jeigu būtų sukurta prie Prūsų lietuvių ribų Lietuvos valstybė, net ateity nereikia tikėtis, kad kiltų kokie neramumai - pastangos, kurios būtų priešingos Vokietijos reikalams.

Lietuviai žino, ką jie turi Prūsuose, ir tai, kaip su jais rūpestingai elgiamasi, nors jie dėl savo kalbos išlaikymo ir turėtų didesnių pageidavimų, negu jiems iki šiol buvo suteikta.

Jų tautiška sąmonė nėra tiek pribrendusi, kaip kitų tautų panašiose aplinkybėse. Rusijos lietuvis nėra labai gerbiamas prūsų giminės draugų ir jų ūkininkavimas jam nepakeliui.

Be to, Prūsų lietuviai - tas yra labai svarbu - išpažįsta evangelikų liuteronų tikėjimą, o Rusijos lietuviai - Romos katalikai. Abiejų dalių kalbos tarmė yra skirtinga, ir Rusijos lietuvių raštai yra mums labai sunkiai suprantami. Kultūra ir papročiai skirtingi.

Iki šiol nebesama tarp kaimynų jokių ūkiškų nei tautiškų santykių, nes vieni antriems yra svetimi.

Iš to išeina, kad pastangos suartinti abiejų šalių lietuvius arba užmegzti kokius nors simpatijų saitus ne tik nėra įmanomos, bet atrodo, kad visiškai negalimos.

- Panašu, kad šios jo mintys labai pakenkė tautos vienybei?

- Skaitydamas šias tikrovę iškraipančias Gaigalaičio teksto eilutes stebiesi, kokios sunkios grandinės turėjo slėgti šį vergą.

Ir kokią nepamatuojamai didžiulę žalą šie jo žodžiai padarė tautos vienybei!

Juk jais dar buvo "žaidžiama" ir Paryžiaus taikos konferencijoje ir net bandoma paneigti 1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos aktą.

Štai ką gali padaryti vienas vergas laisvės trokštančiai žmonių bendrijai!

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder