2018 m. spalio 22 d. 21:16 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Lietuva  >  Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva

„Be Durbės nebūtų Žalgirio"

(4)

„Be Durbės nebūtų Žalgirio" nuotrauka, foto

ISTORIKĖ Inga Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

"Iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo "vasaros sostinę" Palangą ir visą dounininkų kraštą. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos", - sakė istorikė, viduramžių epochos tyrinėtoja, rašytoja, publicistė Inga Baranauskienė, paklausta apie Durbės mūšio reikšmę.

Žemaičių visuomeninės organizacijos jau kelinti metai liepos 13-ąją kviečia minėti pergalę Durbės mūšyje. Ar, Jūsų manymu, tokiai šventei reikėtų didesnio masto, galbūt valstybinio dėmesio?

Žemaičių pergalė Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d. - iš tikrųjų vienas reikšmingiausių įvykių ir pačių žemaičių, ir visos Lietuvos istorijoje. Be Durbės nebūtų buvę Žalgirio. Jeigu Mindaugo 1253 m. liepos donacija būtų buvusi realizuota, jeigu žemaičiai nebūtų pasipriešinę, Vokiečių ordinas dar XIII a. 6-ame dešimtmetyje būtų sukūręs vieningą valstybę nuo Prūsijos iki Estijos, o ši ilgainiui tikrai būtų radusi būdą aneksuoti iki Aukštaitijos sumažėjusią Mindaugo karalystę. Juk dar Durbės mūšio išvakarėse kryžiuočiai išsirūpino ar suklastojo raštą, pagal kurį, Mindaugui mirus be įpėdinių, Lietuva turėjo atitekti jiems.

Durbės mūšis, kuriame 4 tūkst. žemaičių stojo prieš mažiausiai du kartus didesnę Vokiečių ordino kariuomenę, leido atnaujinti ir perspektyvoje laimėti faktiškai jau pralaimėtą karą. Kilo sukilimai Kurše, Prūsijoje, - žemaičių ryžto įkvėpti žiemgaliai buvo sukilę jau anksčiau. Daugumą šių sukilimų Vokiečių ordinui ilgainiui pavyko nuslopinti, tačiau iš Durbės mūšio palikimo šiandien tebeturime savo "vasaros sostinę" Palangą ir visą dounininkų kraštą, - tai prie žemaičių mūšio įkarštyje prisijungusių ir vėlesnį Vokiečių ordino spaudimą atlaikiusių kuršių žemės. Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Iš dalies su Durbės mūšiu susijusi ir pietininės Žiemgalos - Joniškio, Žagarės, Pasvalio - integracija į Lietuvą.

Taigi Durbės mūšio reikšmę sunku pervertinti. 2014 m. jo diena - Liepos 13-oji - pagaliau buvo įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Vis dėlto akivaizdu, kad valstybės dėmesio jai vis dar trūksta, todėl įvairios visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų iniciatyvos, kuriomis siekiama priminti visuomenei šios datos svarbą, yra visokeriopai sveikintinos.

PALIKIMAS. Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos "Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės".

Žalgirio mūšį siejame su Vytautu, o kuris kunigaikštis vedė pulkus į Durbės mūšį? Žemaitis, lietuvis, kuršis?

Likimo ironija, bet taip jau susiklostė, kad dėl kai kurių ankstyvojoje istoriografijoje įsivėlusių nesusipratimų Durbės mūšio nugalėtojo laurai iš pradžių buvo skiriami Mindaugui, o vėliau - jo seserėnui Treniotai. Tik prof. Edvardui Gudavičiui prieš keletą dešimtmečių pirštu prikišamai parodžius, kad Treniota nebuvo žemaičių kunigaikštis (iš tikrųjų jis greičiausiai buvo žemaičiams prijaučiantis nalšėnas), ėmė aiškėti tikroji padėtis. Žemaičiams Durbės mūšyje turėjo vadovauti tas pats asmuo, kuris vadovavo ir visam jų 1253-1261 m. pasipriešinimui - t. y. Livonijos eiliuotojoje kronikoje minimas "sumanus didvyris" Alminas, kurį kritiniu momentu žemaičiai išsirinko savo vadu, ir kurio vardą derėtų įsiminti ne tik kiekvienam žemaičiui, bet ir kiekvienam lietuviui.

Deja, Almino biografiją kol kas tik pradedame dėlioti. Atrodo, iš pradžių jis buvo Karšuvos žemės kunigaikštis. 1249-1254 m. vidaus kare tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, kurį rėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Alminas, iš visko sprendžiant, palaikė Mindaugo pusę: greičiausiai būtent dėl jo pastangų 1252 m. Tautvilas ir jo rėmėjai buvo priversti apleisti Žemaitiją ir bėgti į Haličą. Iš esmės tai įgalino Mindaugo karūnaciją, nes kryžiuočiai buvo priversti skaitytis su laiminčiąja puse. Antra vertus, to neužteko Žemaitijai apsaugoti: mainais į karūną Mindaugas paaukojo savo vertingiausią sąjungininką. Po to Alminas, matyt, sudarė sąjungą su sembais: būtent jo pajėgos turėjo pulti Klaipėdą drauge su sembais 1253 m. vasaros pabaigoje. Tiesa, žygis nenusisekė, o sembai 1255 m. pradžioje buvo užkariauti kryžiuočių. Bet Alminas ir tada nenuleido rankų: jis perėjo į puolimą, ir pagaliau sėkmė pradėjo jam šypsotis. Mindaugas kartojo ir plėtė Žemaitijos užrašymus, o Alminas skynė pergales. 1257 m. jis laimėjo mūšį prie Klaipėdos, 1259 m. - prie Skuodo. Tada sukilo žiemgaliai. 1260 m. visą Pabaltijį sudrebino Durbė - čia išryškėjo ne tik karinis, bet ir politinis Almino talentas, nes pergalę nulėmė mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Tų pačių metų rudenį sukilo Prūsija, o Alminas 1261 m. pradžioje dar laimėjo mūšį prie Lietvardės. Pagaliau 1261 m. rudenį į jo pusę perėjo ir Lietuva: Mindaugo seserėnas Treniota vos ne jėga privertė dėdę nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu, kartu atsisakant ir krikščioniško karaliaus statuso. Bet Mindaugui tai nepatiko: 1262-1263 m. jis faktiškai sabotavo visuotinę kovą su Vokiečių ordinu, ir tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Treniota ryžosi jį nužudyti. Šį sprendimą, matyt, palaikė ir Mindaugui iki tol ištikimybę puoselėjęs Alminas, nes Treniota užėmė Lietuvos sostą su žemaičių parama. Jis siekė tęsti ir plėtoti Almino politiką: vienyti baltų gentis, talkinti joms bendroje kovoje prieš kryžiuočius. Deja, maždaug po pusmečio Treniota buvo nužudytas Haličo-Volynės kunigaikščių proteguojamo Mindaugo sūnaus Vaišalgo šalininkų. Almino tuo metu greičiausiai jau nebebuvo tarp gyvųjų: panašu, kad jį reikia tapatinti su lietuvių vadu, žuvusiu per Vėluvos pilies apgultį 1264 m. pavasarį. Tačiau Žemaitija išliko: ji išgyveno Vaišalgo ir jo svainio Švarno flirtą su Vokiečių ordinu, sulaukė Traidenio, o ir vėliau ryžtingai kovojo už savo išlikimą Lietuvos valstybės sudėtyje, atitinkama linkme kreipdama ir pačios Lietuvos valstybės politiką. Visa tai - net patį kietasprandišką žemaičių būdą - galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PERGALĘ NULĖMĖ mūšio įkarštyje į žemaičių pusę perėję kuršiai, prūsai ir netgi estai. Iliustracija iš I. Baranauskienės knygos "Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės".

Nūdienos žemaičiai ne visi linkę švęsti liepos 6-ąją kaip Valstybės dieną: Mindaugas esąs jų išdavikas. Kita vertus, ir Jogaila žemaičius užrašė kryžiuočiams, ir Vytautas - net kelis kartus... Kodėl žemaičiai atleido pastarajam?

Iš tikrųjų žemaičiai teisūs, o mūsų Seimui reikėjo dukart pagalvoti, prieš skelbiant valstybine švente dieną, kai pusė valstybės teritorijos buvo atiduota agresoriui. Bet nutiko, kas nutiko - tada gyvenome "Opa opa į Europą" nuotaikomis, be to, Mindaugo karūnacija mūsų sąmonėje buvo virtusi savotiška kompensacija už neįvykusią Vytauto karūnaciją. Vis dėlto reikia matyti skirtumą tarp Mindaugo ir Vytauto. Kad ir kiek kartų Vytautas būtų užrašęs žemaičius, jis niekuomet jų neišsižadėjo. Visos jo nuolaidos kryžiuočiams tebuvo taktinio pobūdžio - sustiprėjęs, jis iškart parodydavo, kad nepamiršo, kas jo priešai, o kas draugai. Netgi tais atvejais, kai reikėjo rinktis - karūną ar Žemaitiją, Vytautas rinkosi Žemaitiją, aukodamas dėl jos ir savo asmeninį statusą, ir Lietuvos valstybės suverenumą. Žemaitijos apsaugojimas buvo didysis jo gyvenimo darbas - tik jį užbaigęs, Vytautas ėmėsi karūnos. Taigi, statusas statusu, o teritorinis valstybės vientisumas ir valdovo priedermė ginti savo kraštą bei žmones Vytautui buvo svarbiau. Matyt, dėl to žemaičiai jį taip uoliai rėmė: iš esmės Vytautas tapo Lietuvos valdovu būtent žemaičių dėka. O štai Jogailai žemaičiai neatleido, nors Žalgiris ir bendra Jogailos parama Vytautui kovoje dėl Žemaitijos atpirko daugelį jo nuodėmių. Jogailos likimas daug kuo panašus į Mindaugo likimą, tik, skirtingai nuo pastarojo, Jogaila išvengė nužudymo ir gavo progą reabilituotis. Vytautas būtų artimesnis Alminui, o visų keturių likimai kaskart priverčia susimąstyti apie pasirinkimus - tiek viduramžių, tiek šiuolaikinėje politikoje.

Dar žemaičiai sako, kad Lietuvos istorikai "primakliavojo" tą mūsų istoriją kaip jiems gražiau. Apskritai ar galime šiandien objektyviai vertinti, kas vyko, kieno geresni pasirinkimai, didesni nuopelnai? Kaip atskirti faktus nuo "makliavojimo"?

Istorikai visada "makliavoja", bet nebūtinai iš blogos valios. Informacijos apie anuos laikus nedaug, o ir ta pati subjektyvi - visiškai objektyvios informacijos tikriausiai net nebūna. Aišku, žinome, kas laimėjo Durbę ir Žalgirį, bet pasekmių interpretacija priklauso ne tik nuo turimų duomenų, bet ir nuo puoselėjamų vertybių. Antra vertus, mūsų visų vertybės ganėtinai universalios: visuomet sergame už silpnuosius, visuomet linkime jiems pergalės, nes matome juose save. Istorija svarbi tik tiek, kiek gali "pamokyti gyvenimą", anot Cicerono. Tegul tad ir Durbė su Žalgiriu mums primena, kad sėkmė šypsosi narsiesiems ir kad išradingumas objektyviai lemia daugiau negu jėga.

Lietuvos pretenzijos į Klaipėdą irgi grįstos Durbės palikimu. Kietasprandišką žemaičių būdą galima laikyti Almino palikimu, nes būtent jo vadovaujami žemaičiai išmoko kovoti ir laimėti.

PAMINKLAS Telšiuose Durbės mūšiui atminti. Europos žemėlapį ant pjedestalo sukūrė telšiškis dailininkas prof. Romualdas Inčirauskas.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2018-07-16   11:12

IP: 37.0.249.143

Ch.L.T.Pichel knygą "Žemaitija" siūlyčiau įtraukti į mokyklos programą privalomą!! Taki pati Nuostabiausia kartu su Adolfo Šapokos parengta "Lietuvos istoriją"!! O visos kitos istorinės knygos ar vadovėliai yra nevertos didesnio dėmesio!!

to mokslininkei

2018-07-16   10:45

IP: 86.38.159.118

XIII a.kokia dar Klaipeda!?"primakliavojot“ istoriją kaip jums gražiau..na o žemėlapį sumastet is galvos...

Gytautas

2018-07-15   23:05

IP: 88.119.136.87

Siulysiu žmonai Almino vardą po 4 mėnesių gimsiunčiam sūnui, dėkui už straipsnį.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Mažoji Lietuva

Bet tuo nereikėtų guostis, o juo labiau - puoselėti kažkokias viduramžių padėties...

Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus nuotrauka, foto

Laivų statykloje pristatytas vertikalaus šokio projektas "Giedanti Vydūno upė" buvo neabejotinai...

"Giedanti Vydūno upė" nuotrauka, foto

Mažosios Lietuvos tyrinėtojui, rašytojui Bernardui Aleknavičiui savo gyvenime teko susitikti daug įžymių...

Vydūno ugnis - Aisčių praeities ugnis nuotrauka, foto

Kiekvieną pavasarį į Nemuną išplaukdavo Bitėnų kaimo žvejai. Bitėnai pakvipdavo rūkytais žiobriais....

"Velnio išmislas", sužavėjęs Martyną Jankų nuotrauka, foto

Miškininkai pasės beveik visas surinktas 25 tonas gilių nuotrauka, foto

Lietuva, Beveik visos Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkų šį rudenį surinktos paprastojo...

Į Klaipėdą parvežta taurė nuotrauka, foto

Sportas, Klaipėdos "Vyturio" progimnazijos moksleivis Edas Butvilas sėkmingai dalyvavo visą savaitę Latvijoje vykusiame...

Perskaičiuota vandens kaina nuotrauka, foto

Klaipėda, Kiekvienas taupome vandenį, nes kuo mažiau jo suvartojame - tuo mažiau mokame....

Organų donorystė: dėkingumą sunku išreikšti žodžiais nuotrauka, foto

Sveikata, Penktadienio vakarą trylikoje Lietuvos miestų, taip pat ir Klaipėdoje, penktus metus iš...

Sportas, Paskelbta prieš 1 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...