Apie astronomą, neliečiant astronomijos

Apie astronomą, neliečiant astronomijos

Joks žmogus nėra atskiras vienišas padaras. Daug siūlių ir saitų sieja jį su visa tauta. Kiekvieno žmogaus gyvenimo aprašymas yra mažas savo tautos kultūrinės padėties veidrodis. Ir mano gyvenimas yra mano tautos, berods mažytėlis, bet vis dėlto veidrodis, kuriame atsispindi jos būvis ir buitis.

Šie Bernardo Kodačio žodžiai geriausiai apibūdina ir esminius jo gyvenimo bruožus, nes jau nuo pat mažens gyvendamas toli nuo Lietuvos, kai jos nepriklausomybė buvo tiktai nedrąsi svajonė, jisai nešiojo širdyje Lietuvos vardą ir didelį jos ilgesį.

Bernardas Oto Liudvikas Kodatis gimė 1879 m. liepos 18 d. Potsdame, prie Berlyno. Jo senelis Liudvikas atkeliavo į Vokietiją iš Didžiosios Lietuvos ir dirbo pas grafą fon Tarachą Potsdame, didžiavosi savo lietuviška kilme, rūpestingai saugojo savo žemaitišką pavardę, neužmiršo gimtosios kalbos ir savo vaikams įskiepijo meilę Lietuvai.

Mirdamas paliko našlę su viena dukra ir keturiais sūnumis, kurių vyriausiajam Augustui, Bernardo Kodačio tėvui, tuomet buvo 12 metų.

Augustas Kodatis baigė Karališkają meno akademiją Berlyne, dėstė universitete ir buvo Berlyno karališkosios operos dekoracijų studijos vedėjas.

Jaunas būdamas daug keliavo ir buvo išvykęs ieškoti Lietuvos, tik, deja, nesėkmingai: vietoj Lietuvos pateko į Lenkiją, kur iš lenkų gavo apie savo Tėvynę klaidingos informacijos.

Kadangi tai įvyko dar gerokai prieš "Aušros" leidimą, kai platesnis tautinis lietuvių atgimimo sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, Augustui Kodačiui nepavyko susisiekti su tuomet labai negausiais lietuvių veikėjais.

Tačiau Kodačių namuose buvo nuolat kalbama apie Tėvynę Lietuvą, o tai mažajam Bernardui paliko neišdildomą įspūdį.

Augustas Kodatis mirė 1890 metais, pavesdamas savo šeimą (žmoną Mariją su trimis vaikais - Bernardu ir dviem jo sesutėm) globoti broliui Otonui. Otonas Kodatis, Bernardo dėdė ir globėjas, kurį jis mylėjo kaip tėvą, buvo didelės erudicijos, tvirto būdo ir labai kilnaus charakterio žmogus.

Davęs žodį mirštančiam broliui Augustui globoti jo šeimą, išsižadėjo savo asmeniškos laimės, persiskirdamas su sužieduotine, kad galėtų visą likusį gyvenimą paaukoti globėjo pareigoms.

Be vokiečių kalbos, mokėjo prancūziškai, angliškai, itališkai, graikiškai, lotyniškai ir hebrajiškai.

Dirbo vyriausiuoju korektorium vienoje didelėje Berlyno leidykloje. Daug dėmesio skyrė lietuvių kalbos filologinėms studijoms, buvo įsitikinęs lietuvis. Tvirtai tikėjo ir visada griežtai tvirtindavo, kad Lietuva dar kartą atsikels ir bus laisva, ir jog tam momentui jau dabar reikia ruoštis.

Todėl auklėjo jaunąjį Bernardą susipratusiu lietuviu, išnaudodamas kiekvieną progą jautrioje vaiko širdyje kurstyti net iki trečios išeivijos generacijos rūpestingai išsaugotą Tėvynės meilės ugnį.

Vienas įvykis vaikystėje ypač giliai įstrigo Bernardo atmintin. Buvo jis tuomet jaunas mokinukas vienoje Berlyno gimnazijoje. Jo sąsiuvinių vadinamosiose "etiketėse" visur buvo lietuviškai užrašyta pavardė - Kodatis.

Sykį literatūros mokytojas, grąžindamas atgal rašomuosius, sąsiuvinio etiketėje nuo pavardės raudonu rašalu nubraukė lietuvišką galūnę "is" ir parašė Bernardui kuolą (vokiškai - penketuką) už nemokėjimą taisyklingai rašyti savo pavardės.

Tą patį vakarą, tikrindamas Bernardo mokyklos darbus, dėdė Otonas pastebėjo sudarkytą pavardę ir berniukui liepė kreiptis į literatūros mokytoją tokiais žodžiais:

"Mano dėdė ir globėjas prašo tamstai, pone mokytojau, pasakyti, jog tai nėra mano sąsiuvinis; prašau man duoti mano sąsiuvinį."

Bernardui išpildžius šį dėdės paliepimą, perpykęs mokytojas kelis kartus rėžė jam į žandą, sakydamas: "Aš geriau už tavo dėdę žinau apie tavo vardą ir pavardę, aš žinau, ką darau. Marš į savo vietą, o rytoj į gimnaziją ateik drauge su savo dėde!"

Kitą dieną nuvykęs į gimnaziją, dėdė pareiškė trauksiąs literatūros mokytoją į teismą už pavardės žalojimą, jei reikalas nebūsiąs tuojau sutvarkytas. Išsigandęs mokytojas dėdės atsiprašė direktoriaus akivaizdoje, ir nuo to laiko niekas gimnazijoje nebebandė vokietinti Bernardo Kodačio pavardės.

Ar šiaip, ar taip, toks įvykis labai įstringa vaiko sielon, - rašo prof. B. Kodatis savo atsiminimuose, - vis labiau ir labiau ėmiau jaustis svetimas Vokietijoje. Įtampiai prašiau dėdę, kad man papasakotų apie Lietuvą...

Turėdamas 12-13 metų, jausdavausi lietuviu, nors lietuviškai kalbėti tada dar nemokėjau.

Berlyne baigęs gimnaziją, Bernardas ten pat baigė mokytojų seminariją, dėstė gimnazijoje matematiką ir tuo pat laiku studijavo Berlyno universitete matematiką, filosofiją ir astronomiją.

Kai Bernardui suėjo 18 metų, dėdė nusprendė, kad jaunuoliui atėjo laikas žengti dar didesnį žingsnį savo tautos link. Parūpinęs jam lietuvišką gramatiką, liepė mokytis savo protėvių kalbos. Bernardas šią gramatiką ėmė studijuoti su tokiu entuziazmu, jog ją visą išmoko atmintinai.

Vėliau pakliuvo į jo rankas ir "Lietuviška ceitunga", kurioje perskaitė atsišaukimą į Berlyno "lietuvininkus", kad stotų į Berlyno lietuvių draugiją. Nuvykęs į draugijos susirinkimą, Bernardas ėmė kalbėti lietuviškai pagal savo išmoktąją gramatiką, bet niekas jo nesuprato.

Tačiau sutiktieji Berlyne lietuviai draugai jam padėjo, ir su jų pagalba B. Kodatis po poros mėnesių kalbėjo lietuviškai jau visai laisvai.

Jo pirmasis mokytojas buvo prūsų lietuvis Martynas Pozingis, su kuriuo juodu drauge rūpestingai išstudijavo Simono Daukanto Lietuvos istoriją.

Dar spaudos draudimo laikais B. Kodatis išvyko aplankyti Mažosios Lietuvos, o iš ten ir savo tėviškės - Didžiosios Lietuvos, lydimas dėdės žodžių: "Turime atrasti savo Tėvynę ir kovoti už ją - laikas pribrendęs!"

Per sieną pervažiavo veždamasis slaptos, draudžiamos lietuviškos spaudos ir žymiosios Mažosios Lietuvos veikėjos Martos Zauniūtės rekomendacinius laiškus lietuvių veikėjams Vilniuje.

Pirmi Vilniuje sutikti lietuviai buvo Antanas Smetona ir Felicija Bortke- vičienė. Jų padedamas B. Kodatis susipažino su Jonu Basanavičium, Jonu Vileišiu, Povilu Višinskiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais. B. Kodatį Povilas Višinskis pa

ėmė savo ypatingon globon. Naujokas prie Povilo Višinskio nepaprastai prisirišo, jį mylėjo ir gerbė. Vėliau Višinskis mirė Berlyne ant Bernardo rankų.

Pirmoji kelionė Tėvynėn Bernardui Kodačiui buvo sunkiausias jo lietuviškumo išbandymas. Iš puošnaus Potsdamo ir milijoninio Berlyno patekęs į tų laikų skurdžią ir vargingą, svetimųjų valdomą Lietuvą, nevienas būtų grįžęs atgal ir amžinai žuvęs savo kraštui. Tačiau Bernardas bandymą išlaikė.

Jo lietuviškumas nuo to nesusilpnėjo, bet dar daugiau sustiprėjo ir subrendo.

Po to jis kasmet lankėsi Lietuvoje, vis aktyviau įsiliedamas į lietuvišką veiklą.

Lietuvoje jisai susipažino su senos žemaičių bajorų Gruzdžių giminės dukra, vyskupo Valančiaus giminaite Viktorija Gruzdyte, kuri 1910 metais tapo jo žmona. Jiems 1911 metais gimė sūnus Keistutis, kuris buvo auklėjamas grynai lietuviška dvasia.

Čia atkreipėme skaitytojų dėmesį tiktai į jo jaunystės ir brendimo metus, nes tas mažai žinomas jo gyvenimo laikotarpis yra neužmirštamas pavyzdys, koks nuostabus dalykas yra Tėvynės meilė, net ir po kelių kartų svetimoje šalyje išsaugojanti žmogų savo tautai.

Ilgus metus mylėdamas Lietuvą iš tolo, atkakliai į ją verždamasis pro visas ldiūtis, pagaliau apsigyvenęs savo protėvių šalyje, Bernardas Kodatis mylėjo ją taip, kaip tegali mylėti tie, kurie ieško ir randa.

Todėl tragiškas faktas, kad jam reikėjo palikti Lietuvą ir vėl patekti Vokietijon, per anksti pakirto jo jėgas ir palaužė dvasios pusiausvyrą. Ir Vokietijoje, ir vėliau Amerikoje jo vienintelė mintis buvo Lietuva.

Be pertraukos apie ją svajojo, jos ilgėjosi, be galo graužėsi ir sau prikaišiojo ją apleidęs. Savo prisiminimuose karčiai klausia:

Ar mes esame savo garbingų protėvių ainiai? Taip neatrodo, nes musų protėviai būtų kitaip pasielgę.

Jie būtų laimėję arba laisvais žuvę!.. Senovės romėnai sakydavo: Dulce et decorum ėst pro patria mori.

Bet mes sakome: saldu ir garbinga už Tėvynę mirti, bet dar saldžiau už Tėvynę gyventi ir ėsti svetimą duoną, gal ponas Dievas atsiųs savo dangišką armiją! O, broliai ir seserys lietuviai!

Gėdingai pasielgėme ir tiek! Susimildami, tiktai apmeluokime patys save!..

Nujausdamas, kad gal nebegrįš į Tėvynę, savo sielos ilgesį išreiškė sunui Keistučiui skirtais žodžiais:

Aš linkiu tau, mylimas sūnau, kad greitai sugrįžtumei Tėvynėn ir joje laimingai, sveikai ir ilgai gyventumei. Jeigu aš tuo tarpu mirčiau, tai vežk mano pelenus Tėvynėn ir išbarstyk juos mūsų Laumėnų laukuose.

Tenai aš pražydėsiu gražiomis gėlėmis, kurias nuskinsi, suriši į puokštę ir pastatysi ant savo stalo.

Tuomet žiūrėsiu į tave gėlių akimis.

Gyvenimo vakarui artėjant, jam vaidenosi Nepriklausoma Lietuva, ir jis išsirengė Amžinybėn su viltimi širdyje:

Tikiu į Lietuvos ateitį ir sakau: Lietuva vėl bus laisva! Dar Lietuva nepražuvo! Šiuo mane raminančiu įsitikinimu noriu baigti ir naktį sapnuoti nepriklausomą Lietuvą, o save -Jos astronomu. Dar Lietuva nepražuvo -Amen!

 


 

Iš "Kario", 1957 m. Nr. 8 (Brooklyn)

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder