2018 m. gruodžio 12 d. 08:02 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Lietuva  >  Lietuvos naujienos

Lietuvos naujienos

Veidu į gyvenimą, nugara - į butelį

(5)

2017-07-10, 12:42

Loreta KLICNER

Veidu į gyvenimą, nugara - į butelį nuotrauka, foto

51-erių Žil­vi­nas Siau­ru­se­vi­čius sa­ko, jog ar­ti­mie­ji, ku­rie gi­na ir sau­go nuo al­ko­ho­lio ar nar­ko­ti­kų pri­klau­so­mą žmo­gų, jam ne­pa­de­da: „At­si­suk­da­mas į nar­ko­ma­ną ar al­ko­ho­li­ką, gė­riui at­su­ki nu­ga­rą“.

© Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Pak­laus­tas, kiek ski­ria­si deg­ti­nės kai­na Lon­do­ne ir Lietuvoje, Žil­vi­nas Siau­ru­se­vi­čius nu­si­šyp­so: „Tik­rai ne­ži­nau...“ Dau­giau nei prieš de­šimt me­tų jis ži­no­jo ne tik kai­nas, bet ir deg­ti­nės „taš­kus“. Jo ke­lias nuo kon­tei­ne­rio Lie­tu­vo­je iki blai­vaus žmo­gaus Ang­li­jo­je bu­vo la­bai sun­kus, su dau­gy­be as­me­ni­nių nuo­sto­lių.

„No­riu pa­liu­dy­ti...“

Į re­dak­ci­ją 51-erių Žil­vi­nas Siau­ru­se­vi­čius už­su­ko ne­ši­nas de­šim­ties me­tų se­nu­mo laikraščio nu­me­riu, ku­ria­me bu­vo jo nuo­trau­ka ir pub­li­ka­ci­ja apie al­ko­ho­li­kų ir nar­ko­ma­nų rea­bi­li­ta­ci­ją.

Al­ko­ho­li­ko kup­ros vy­ras at­si­kra­tė iš ant­ro kar­to – rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re. Grį­žęs ato­sto­gų iš Ang­li­jos, jis kas­met ap­si­lan­ko pas ten gy­ve­nan­čius al­ko­ho­li­kus ir nar­ko­ma­nus.

„No­riu pa­liu­dy­ti žmo­nėms, pa­drą­sin­ti juos“, – sa­ko Žil­vi­nas. Ne kar­tą apie sa­vo pa­tir­tį jis kal­bė­jo baž­ny­čio­se, bend­ruo­me­nė­se. Ir ta­me ma­to pra­smę: „Vie­nas iš de­šim­ties gal ir pa­sie­kia tiks­lą? To­dėl aš no­riu pa­stip­rin­ti ieš­kan­čius ir pa­ska­tin­ti tuos, ku­rie ne­ži­no, kur kreip­tis pa­gal­bos.“

Pir­mą kar­tą į rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą Žil­vi­nas pa­te­ko iš Klai­pė­dos nak­vy­nės na­mų, pa­de­da­mas pa­žįs­ta­mo.

„Pra­dė­jau stip­riai ger­ti, to­dėl Nak­vy­nės na­mų di­rek­to­rė pa­sa­kė: ar­ba ei­ni ten, ar­ba į gat­vę. O bu­vo va­sa­rio mė­nuo“, – pa­sa­ko­ja vy­ras. Į centrą at­va­žia­vo Va­sa­rio 16-ąją. Jau ta­da ži­no­jo: kai at­šils, grįš į Klai­pė­dą.

„Ten bū­da­mas, aš sva­jo­jau, kaip per Jū­ros šven­tę ger­siu alų. Iki va­sa­ros pra­tem­piau, išė­jau ir bu­vau gir­tas jau ki­tą die­ną. Taip tę­sė­si po­rą me­tų.“ Žil­vi­nas sa­ko, kad iš­va­žiuo­da­mas į se­ną­jį gy­ve­ni­mą jis iš­kė­lė sa­ve aukš­čiau: „Va, aš ga­liu pa­ts, bet ne­ga­lė­jau, rei­kė­jo ki­tų pa­gal­bos.“

2004 me­tais į reabilitacijos centrą jį, nu­leis­ta gal­va, vėl at­ve­žė pa­žįs­ta­mas al­ko­ho­li­kas, pa­ts praė­jęs rea­bi­li­ta­ci­ją ir ėmęs gel­bė­ti ki­tus.

„Bu­vau stip­riai įklim­pęs, kon­tei­ne­ri­nis bu­vau – be na­mų. Vie­ną chal­tūr­kę tu­rė­jau, tai kur dir­bau, ten ir gy­ve­nau su drau­gu – san­dė­liu­kuo­se. Sau­go­jom sta­ty­bi­nes me­džia­gas, o die­ną dir­bom. Gau­da­vau pra­gy­ve­ni­mui, bet vis­ką pra­ger­da­vau. Ten ma­ne ir su­ra­do“.

Į centrą kvie­tė va­žiuo­ti ir drau­gą, bet šis ne­su­ti­ko. Po me­tų mi­rė, ra­do su­muš­tą, su­spar­dy­tą ir pa­lik­tą krū­muo­se.

„Vai­kai rug­sė­jo 1-ąją ėjo į mo­kyk­las, o aš ėjau į rea­bi­li­ta­ci­ją. Da­bar ma­ne at­ve­žęs vy­ras kiek­vie­ną rug­sė­jo 1-ąją pa­svei­ki­na kaip su ant­ruo­ju gim­ta­die­niu. Vi­sa­da“, – pa­brė­žia Žil­vi­nas.

Rea­bi­li­ta­ci­jos me­tai bu­vo sun­kūs, ke­lis kar­tus kro­vė­si daik­tus išei­ti. Bet li­ko ir žen­gė 12 rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mos žings­nių, ku­rie su­da­ro ke­tu­rias fa­zes.

Tai­syk­lės griež­tos. „Sun­kiau­sia bu­vo pir­ma fa­zė, kai ke­lis mė­ne­sius ne­ga­li pa­lik­ti te­ri­to­ri­jos, ne­bend­rau­ti su pa­ša­li­niais žmo­nė­mis, ne­skam­bin­ti na­mo, pas ta­ve nie­kas ne­ga­li at­va­žiuo­ti. Rea­bi­li­ta­ci­jos pa­bai­go­je aš jau lan­kiau su­vi­rin­to­jo kur­sus.“

VšĮ „Aga­pao rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro“ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Eu­ge­ni­jus Kai­rys skai­čiuo­ja: rea­bi­li­ta­ci­ja – ke­tu­rios fa­zės po tris mė­ne­sius. Ga­lu­ti­nis tiks­las – grįž­ti į vi­suo­me­nę, įsi­kur­ti ir dirb­ti.

Pyk­čio neuž­ten­ka

Po rea­bi­li­ta­ci­jos jis li­ko dirb­ti so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ju. Iš­si­lai­kė vai­ruo­to­jo tei­ses, nu­si­pir­ko au­to­mo­bi­lį. Po­rą me­tų dir­bo, bet jau­tė­si sto­vin­tis vie­to­je.

„Su psi­cho­lo­gais at­li­kau spe­cia­lius tes­tus, iš­siaiš­ki­nau, kad man dar­bas su žmo­nė­mis – ant­ro­je vie­to­je, pir­mo­je – tech­ni­ka, sta­ty­ba, konst­ruk­ci­ja. Kai išė­jau ato­sto­gų, dir­bau pas drau­gą sta­ty­bo­se. Pa­ju­tau, kad tai man. Nusp­ren­džiau pa­ban­dy­ti ir 2007 me­tais iš­va­žia­vau į Ang­li­ją“.

Per tuos blai­vy­bės me­tus sa­ko ne­bu­vo at­kri­tęs. „Me­luo­čiau, jei­gu sa­ky­čiau, kad vi­sai ne­no­riu, užei­na to­kie mo­men­tai, bet trum­pai, – ra­miai sa­ko Žil­vi­nas. – Nau­ji me­tai – aš tau­rę sul­čių iš­ge­riu. Bu­vau alaus mė­gė­jas, da­bar iš­ge­riu neal­ko­ho­li­nio, kai karš­ta. Bet jį ri­bo­ju.“

Vy­ras net į al­ko­ho­lio sky­rių par­duo­tu­vė­je neei­da­vęs. Už stip­ry­bę dė­kin­gas psi­cho­lo­gams: no­ri gy­ven­ti ge­rai – ne­gerk, nors tai pa­da­ry­ti bus sun­ku. Rea­bi­li­ta­ci­jos me­tu jis mo­kė­si ap­si­sau­go­ti nuo pa­gun­dų, bū­ta daug kon­sul­ta­ci­jų.

„Maž­daug po 60 die­nų bū­na di­džiau­sias at­kry­tis, at­ro­do, aš vi­sai svei­kas, ko čia sė­džiu? – pri­si­me­na sa­vo pa­tir­tį Žil­vi­nas.– Į reabilitacijos centrą at­ve­ža po de­tok­si­ka­ci­jos – ir nar­ko­ma­nus, ir al­ko­ho­li­kus. Juos mo­ko gy­ven­ti iš nau­jo, bet ne gy­do. La­bai sun­ku suau­gu­sį žmo­gų mo­ky­ti gy­ven­ti, nes jam at­ro­do, kad pa­ts vis­ką ži­no.“

Žil­vi­nas įsi­ti­ki­nęs, jog į rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą ga­li pa­kliū­ti tik no­rin­tys, tu­rin­tys mo­ty­va­ci­ją keis­tis.

Jis iki šiol pri­si­me­na vaiz­dą, ku­ris su­pur­tė ir gal­būt švys­te­lė­jo į po­ky­čius.

Val­gyk­la – vie­na iš bend­rų erd­vių. Mais­tą ga­mi­na vir­tu­vė­je pa­rei­gas tu­rin­tys cent­ro gy­ven­to­jai.

„Sė­džiu ap­žė­lęs, ne­si­prau­sęs, „šau­dau“ cen­tus, li­tą, kad iš­ger­čiau. Ei­na ma­no vai­kys­tės drau­gas su žmo­na, ku­rių ves­tu­vė­se bu­vau pir­mo­ji po­ra. Ji – iš pa­ki­les­nės šei­mos, to­dėl man bu­vo gė­da priei­ti. Jei­gu ne ji, bū­čiau priė­jęs, li­to pa­pra­šęs... Pa­si­žiū­rė­jau – išei­na iš par­duo­tu­vės, mai­še­lis pil­nas pro­duk­tų, žmo­na įsi­ki­bu­si į pa­ran­kę, abu šyp­so­si, pa­gal­vo­jau: kaip jiems ge­rai...“

Ėmęs pyk­ti dėl sa­vo gy­ve­ni­mo jis vi­du­je ta­da šau­kė: „Aš ir­gi taip no­riu!“ Bet po­ky­čiams tik to neuž­te­ko. Rei­kė­jo pa­siek­ti dug­ną.

Ki­tas gy­ve­ni­mas

Ang­li­jo­je jis dir­ba sta­ty­bo­se, ma­to, kad ir ten daug ge­ria – ir lie­tu­viai, ir bri­tai. Ge­rian­tys ir klum­pan­tys stip­ri­na Žil­vi­ną, ta­čiau jis ne­no­rė­tų to ma­ty­ti, „nes jiems yra blo­giau“.

Šian­dien vy­ras tu­ri ar­ti­mą žmo­gų, su ku­riuo ku­ria bend­rą gy­ve­ni­mą.

„Ji vis­ką ži­no, vis­ką su­ra­šiau kaip iš­pa­žin­tį, kol dar ne­bu­vo­me su­si­ti­kę. 2009 me­tais su­si­pa­ži­no­me. 2010 me­tais pra­dė­jo­me kur­tis, bet pi­ni­gų pri­trū­ko, to­dėl vėl grį­žau į Ang­li­ją. Va­sa­rą grįž­tu po­rai mė­ne­sių, žie­mą mė­ne­siui“, – sa­ko Žil­vi­nas.

Tė­vo ne­tu­ri nuo pu­sant­rų me­tų, pa­tė­vis mi­rė. Kai bu­vo pa­te­kęs už va­gys­tes į ka­lė­ji­mą, mi­rė ma­ma, ne­be­tu­ri ir se­sers, ku­rią po rea­bi­li­ta­ci­jos vis dėl­to iš­drį­so ap­lan­ky­ti. „Aš la­bai stip­riai se­se­rį nu­skriau­džiau..“ – šian­dien pa­ts ste­bi­si sa­vo poel­giais.

Gir­dė­da­mas apie val­džios ko­vą su al­ko­ho­lio var­to­ji­mu, jis abe­jo­ja nau­da: „Bus dau­giau „taš­kų“, ku­rie tu­rės sa­vo klien­tus. Al­ko­ho­li­kai, jei­gu no­rės gau­ti – gaus, jei­gu no­rės ger­ti – gers. No­rės su­sto­ti – ieš­kos pa­gal­bos“.

Žil­vi­nas ži­no, kad no­rint mes­ti ger­ti, rei­kia keis­ti ab­so­liu­čiai vis­ką. O tam rei­ka­lin­ga ki­tų pa­gal­ba.

Bend­ruo­me­nė

Žil­vi­no is­to­ri­ja pa­ska­ti­no nu­va­žiuo­ti į Ro­mu­čius. VšĮ „Aga­pao rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro“ rau­do­nas sto­gas švie­čia iš to­lo.

Se­na­me, bet at­nau­jin­ta­me pa­sta­te įreng­ti „bu­tai“ gy­ven­ti po du su du­šais ir tua­le­tais. Bend­ros pa­tal­pos – val­gyk­la, poil­sio kam­ba­rys, kom­piu­te­rių, mo­ky­mų kla­sės. Yra mi­ni­ma­li tre­ni­ruok­lių sa­lė, bib­lio­te­kė­lė, net siu­vi­mo ma­ši­na šių na­mų „siu­vė­jui“. Tik me­nų stu­di­ja už­ra­kin­ta, nes nė­ra kam me­nais už­siim­ti.

Prie laip­tų ke­li vy­rai dė­lio­ja trin­ke­les. „La­ba die­na“, – pa­si­svei­ki­na ir nu­ro­do, kur ra­si­me Eu­ge­ni­jų Kai­rį, šio cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją. Cent­re dir­ba sep­ty­ni žmo­nės: di­rek­to­rius, pa­va­duo­to­jas, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, psi­cho­lo­gas. Du iš ko­man­dos – bu­vę šio cent­ro gy­ven­to­jai.

Pas­to­gę šiuo me­tu da­li­ja­si 16 cent­ro klien­tų. Du iš jų bai­gi­nė­ja rea­bi­li­ta­ci­ją ir jau stu­di­juo­ja ko­le­gi­jo­je. Dar du vy­rai „pe­rau­gę“ – dir­ba ša­lia esan­čios bend­ro­vės vai­sų ir dar­žo­vių san­dė­ly­je.

Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re vy­rai vis­ką da­ro sa­vo ran­ko­mis.

Iš vi­so cent­ras tu­ri 22 vie­tas, bet pro­jek­tas, ku­rio par­tne­riai yra šis cent­ras, fi­nan­suo­ja tik 14.

„Mes nie­ko ne­ve­ja­me. Pe­rė­ji­mo lai­ko­tar­pis bū­na skaus­min­gas, la­bai sun­ku kaž­kur minkš­tai nu­si­leis­ti“, – sa­ko E. Kai­rys.

Jo nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je, ku­ri skel­bia­ma kaip dau­giau­siai ge­rian­ti ša­lis, pri­klau­so­mų as­me­nų so­cia­li­nė pa­gal­ba yra iš­si­bars­čiu­si: „Vi­si dir­ba at­ski­rai, o re­zul­ta­tų bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti žy­miai ge­res­nių. Il­ga­lai­kė rea­bi­li­ta­ci­ja, ku­ri yra pas mus, duo­da dau­giau nau­dos, bet nė­ra in­teg­ra­ci­jos. Ji bū­ti­na. Tam rei­kia spe­cia­lis­tų, ku­rie pa­dė­tų grįž­ti į vi­suo­me­nę, dirb­ti, kur­tis. Išė­ju­siems iš rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rų ky­la dau­gy­bė klau­si­mų.“

Cent­ro at­sto­vai va­ži­nė­jo po Že­mai­ti­jos sa­vi­val­dy­bes pri­sta­ty­da­mi sa­vo veik­lą. Kai ku­rios sa­vi­val­dy­bės su­si­do­mė­jo ir jau nu­krei­pia no­rin­čius čia pa­kliū­ti, bet ki­to­se – sa­vi in­te­re­sai, sa­vos įstai­gos, tei­kian­čios pa­na­šią, nors ir trum­pa­lai­kę pa­gal­bą.

„Ma­ne gąs­di­na tai, kad ir šio­je sri­ty­je yra kon­ku­ren­ci­ja“, – ste­bi­si E. Kai­rys. Bet juk klien­tų pil­na? Jis nu­si­juo­kia: „Pa­vyz­džiui, Šiau­liuo­se pri­klau­so­mų žmo­nių nė­ra, nes mes nė vie­no ne­tu­ri­me iš Šiau­lių“.

Jo nuo­mo­ne, šei­mos gy­dy­to­jai, ar­ti­mie­ji, so­cia­li­nės pa­gal­bos cent­rai ga­lė­tų nu­kreip­ti nuo nar­ko­ti­kų ar al­ko­ho­lio pri­klau­so­mus žmo­nes į to­kius cent­rus, ypač jei­gu ki­tur jiems ne­pa­vyks­ta pri­si­kel­ti.

Ar pra­smin­ga siųs­ti žmo­nes, tu­rin­čius pri­klau­so­my­bių, jei­gu jie pa­tys ne­mo­ty­vuo­ti?

„Kiek­vie­na die­na šia­me cent­re duo­da stip­ry­bės, svar­bu, kad jie no­rė­tų at­vyk­ti. Ne­sa­kau, kad esa­me ste­buk­la­da­riai, bet ko­dėl ne­nuk­reip­ti į cent­rą, jei­gu ki­tur jam ne­pa­vyks­ta?“ – svars­to cent­re de­vin­tus me­tus dir­ban­tis E. Kai­rys.

Pa­mo­kos 

Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras val­do tris hek­ta­rus že­mės: dar­žai, ga­nyk­los, pie­vos. Kie­me – imp­ro­vi­zuo­ta tink­li­nio aikš­te­lė, ša­lia – pa­čių gy­ven­to­jų su­mū­ry­tas lau­ko ži­di­nys, tik suo­lams ir sta­lams me­die­nos ne­tu­ri. Lau­kuo­se – avys ir ož­kos. Pa­lau­kė­je – se­nas ūki­nis pa­sta­tas. Prie sie­nos glau­džia­si nar­vai su triu­šiais. Ką tik paau­gu­sius triu­šiu­kus per­kė­lė į at­ski­rą nar­vą – smal­siai šo­ki­nė­jan­tys pū­kų ka­muo­liu­kai paaugs ir at­si­durs šio cent­ro vir­tu­vė­je. Kaip ir avys.

Triu­šius tą­dien pri­žiū­rė­jo vie­nas iš rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro gy­ven­to­jų. Dar so­vie­ti­niais lai­kais jis aguo­nas au­gin­da­vo, nes ki­tų nar­ko­ti­nių me­džia­gų ne­tu­rė­jo. Pir­mą kar­tą čia pa­kliu­vo dėl nar­ko­ti­kų, da­bar – dėl al­ko­ho­lio. Dir­bo sta­ty­bo­se, vie­nas bo­ka­las, ki­tas, ma­nė, kad su­ge­bės kont­ro­liuo­ti sa­ve, bet įklim­po.

„Bu­vę mū­sų klien­tai – ge­riau­si am­ba­sa­do­riai“, – sa­ko E. Kai­rys, nes daug žmo­nių čia at­ve­da tie, ku­riems pa­vyks­ta at­si­ties­ti.

Vie­šo­ji įstai­ga nuo 2014 me­tų gruo­džio tei­kia li­cen­ci­juo­tą veik­lą, jai gau­tas fi­nan­sa­vi­mas iki 2020 me­tų pa­bai­gos. E. Kai­rys sa­ko, kad tik bū­ti­niau­sioms reik­mėms: mai­ti­ni­mui, su­si­mo­kė­ti už pa­slau­gas, dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams. Vi­sam ki­tam ten­ka ieš­ko­ti pa­ra­mos: štai su­ge­do trak­to­riu­kas žo­lei pjau­ti – ieš­kos, kaip su­tai­sy­ti. Ką ga­li, da­ro pa­tys – dar­bi­nei veik­lai rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mo­je yra skir­tos 4 va­lan­dos kas­dien.

Griež­to­je die­not­var­kė­je yra ir ry­ti­nė mankš­ta, bend­ras ra­tas po pus­ry­čių. Ja­me pir­miau­sia skai­to­ma Bib­li­ja – ji ly­di vi­są rea­bi­li­ta­ci­jos lai­ką. E. Kai­rys pa­brė­žia, kad krikš­ty­tis nie­kas ne­va­ro­mas ir ti­kė­ji­mo per prie­var­tą čia nė­ra, bet “ nie­kam ne­pa­ken­kė nag­ri­nė­ti ir skai­ty­ti Bib­li­ją“.

Ra­te vi­si pa­sa­ko sa­vo pa­sta­bas, pra­šy­mus, ko­kio­se kon­sul­ta­ci­jo­se no­rė­tų da­ly­vau­ti – psi­cho­lo­go ar so­cia­li­nio dar­buo­to­jo, skirs­to­ma­si dar­bais.

Kiek­vie­ną ant­ra­die­nį yra va­di­na­ma­sis ver­ti­ni­mų ra­tas, kai kiek­vie­nas iš­sa­ko sa­vo pa­tir­tį per praė­ju­sią sa­vai­tę: kaip gy­ve­no ir jau­tė­si, ko­kios bu­vo už­duo­tys pa­gal pro­gra­mą, ar jas at­li­ko. Kiek­vie­ną die­ną ten­ka pa­žin­ti sa­ve ir mo­ky­tis.

„Iš­mo­kyk mus da­lin­tis duo­na bei džiaugs­mu“, – ant sie­nos val­gyk­lo­je už­ra­šy­ta mal­da. Ko­ri­do­riu­je ant sie­nos – puoš­nus svei­ki­ni­mas su gim­ta­die­niu. Ja­me pa­lik­ta tuš­čia vie­ta var­dui už­ra­šy­ti. Tą­dien gim­ta­die­nio nie­kas ne­šven­tė, nors gal vi­si bu­vo pa­ke­liui į nau­jo gi­mi­mo die­ną.

Triu­šių, viš­tų, vi­so ūkio prie­žiū­ra – da­lis dar­bi­nės veik­los.


Cent­ras pla­na­vo plės­ti ož­kų au­gi­ni­mą, ta­čiau pri­trū­ko lė­šų, to­dėl ban­dos bus at­si­sa­ko­ma. Avys dar liks.

Žymos: alkoholizmas

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2018-09-25   03:18

IP: 88.222.176.28

Žmogus elgiasi ir gyvena taip kaip išmoko. Ir nereikėtų kaltinti, smerktti, teisti.
Tai jo gyvenimas. Jo teisė rinktis. Kiekvienas turime tai, kas patinka mums, bet
nepatinka kitiems.

nu nu

2017-07-11   10:39

IP: 85.255.236.244

Lietuviai gere, geria ir gers! Tikri patrijotai lieka Lietuvoje! Lol

>Nesvarbu, kad negeria

2017-07-11   07:26

IP: 195.12.164.250

TU DEBILAS JABAAAANAS.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Lietuvos naujienos

Sekmadienį Lietuvoje bus atšauktas vasaros laikas ir įvestas žiemos laikas.

Sekmadienį Lietuvoje įvedamas žiemos laikas nuotrauka, foto

Liberalų krizė apima visą Lietuvą: Pagėgiuose spaudžiama ranka Komskiui, Klaipėdoje bręsta skilimas.

Liberalų krizė apima visą Lietuvą nuotrauka, foto

Sekmadienį minimas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio trisdešimtmetis. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos...

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui - 30 metų nuotrauka, foto

"Ir ko gi gyvenime nenutinka, - socialiniuose tinkluose patirtais įspūdžiais su draugais...

Kaip Paulius Lileikis Landsbergį pavadavo nuotrauka, foto

Trečiadienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė gruodžio 12-ajai, trečiadieniui AVINAS. Šiandien galite nuveikti nemažai darbų....

Ugningas šou ant ledo: uždainavo pats Povilas Vanagas nuotrauka, foto

Klaipėda, Antradienio vakarą pilnutėlėje "Švyturio" arenoje klaipėdiečiai pirmieji pamatė antrąją "Roko simfoniją ant...

Ugningas šou ant ledo: uždainavo pats Povilas Vanagas nuotrauka, foto

Klaipėda, Antradienio vakarą pilnutėlėje "Švyturio" arenoje klaipėdiečiai pirmieji pamatė antrąją "Roko simfoniją ant...

Strasbūre netoli Kalėdų mugės aidėjo šūviai nuotrauka, foto

Pasaulis, Antradienio vakarą Prancūzijoje, Strasbūre, netoli miesto Kalėdinės mugės aidėjo šūviai.

Įvairybės, Paskelbta prieš 1 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 7 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 7 val.

Pasaulis, Paskelbta prieš 9 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...