Buvusio Seimo nario ir Lenkų sąjungos vadovo R.Maceikianeco V.Tomaševskio ir jo valdomos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) aktyvistai jau seniai nebevadina lenku. Tik lenkiškai kalbančiu piliečiu.
Skundus Briuseliui ir lietuvių bei lenkų tautoms įžeidimus sėjančiam V.Tomaševskiui kitaip mąstantis Vilniaus krašto lenkas R.Maceikianecas yra labai neparankus. Kur kas neparankesnis už daugelį lietuvių politikų, kurie dėl sostinės valdžios klaupiasi prieš dviejų rajonų partijos pirmininką.
Viena sako, kita galvoja
- Kas apskritai yra V.Tomaševskis, kuris vienintelis randa tiek daug Lietuvos lenkų patiriamų bėdų? - “Respublika” paklausė eksparlamentaro R.Maceikianeco.
- Praėjusią vasarą turėjau svečią - tolimą giminaitį, kuris prieš kelerius metus išvyko gyventi į Angliją, ten su anglu įkūrė gamyklėlę. Jis man paaiškino, kad kai anglui pasakai apie savo išsilavinimą, nieko daugiau nereikia aiškinti.
Jeigu brito prašai atvežti toną dyzelino, jis lygiai tiek ir atveš. Nes anglai tiki žodžiu - jų šalyje neegzistuoja toks masinis melavimas, kaip Lietuvoje.
Ir V.Tomaševskį reikia suprasti labai paprastai. Jeigu jis sako, kad jo partijoje dirba patys sąžiningiausi žmonės, vadinasi, viskas yra atvirkščiai. Jeigu jis sako, kad rūpinasi žemės grąžinimu piliečiams, suprask, kad politikas rūpinasi tik savo žeme.
Jeigu lietuviai kada nors supras, kad žmogus tikrai gali taip elgtis, tuomet bus įmanoma suvokti, kas iš tiesų vyksta Vilniaus krašte.
Tarp vietos gyventojų čia beveik nėra tikrų lenkų. Daugelis įvairiu metu buvo suvežti iš Baltarusijos, Rusijos, kitų pašalių. Jie net nemoka lenkų kalbos, kuria galėtų susikalbėti Varšuvoje ar Krokuvoje. Jie kalba “po prostu”, bet ne lenkiškai.
Viskas, ką V.Tomaševskis sako apie lenkiškų pavardžių rašymą, lenkiškus gatvių pavadinimus ar lenkiškų mokyklų bėdas, yra tik migla. Visiškai nereikšmingi dalykai, skirti sukelti triukšmą, kuris dangsto esmę.
Pagrindinė problema Vilniaus krašte yra žemės grąžinimo procesas. Būtent tiems žmonėms, kurie turi mažai lenkiškų šaknų, yra labai patogu nuolat kalti į galvas vieną dalyką: žemės jiems nenori duoti tie baisūs ir begėdžiai lietuviai.
- Tačiau absoliuti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdžia jau keliolika metų priklauso tik lenkams?
- Iš tiesų tautinių problemų Vilnijoje ir nėra. Yra tik korupcija, kuri neturi tautybės.
Korumpuoti valdininkai yra ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, ir žydai. Visi posovietiniai žmonės yra ypač linkę gauti naudos sau. Tačiau Vilniaus regione ši korupcija yra ypatingo masto, nes čia naudojamas ne tik melas, bet ir tvirčiausi šeimyniniai ryšiai.
Aš skiriu, kas yra valdininkas, o kas - Lietuva. Ar jums būtų svarbu, kokios tautybės yra valdininkas, kuris už savo palankumą reikalauja pinigų? Man nėra skirtumo, ar nusikaltėlis yra lenkas, ar lietuvis.
Man nėra žinoma, kad nuo 1997 metų iš Vilniaus rajono savivaldybės buvo pateikta kokių pretenzijų, priekaištų dėl žemės grąžinimo projektų derinimo ir sprendimų. Nuo 2001-ųjų LLRA jau turėjo savo deleguotą atstovą Vilniaus apskrities viršininko administracijoje - lenką Zbignevą Balcevičių, nuo kurio ir priklausė, kam turėtų būti grąžinama ta žemė.
Nuo 2002 metų pasikeitė ir žemės grąžinimo tvarka, kuri įgaliojo žemės grąžinimo projektus parašu tvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių. Juo dirbo lenkas Stefanas Svetlikovskis - V.Tomaševskio dėdė, buvęs ilgametis Lukiškių kalėjimo komunistų partijos komiteto sekretorius.
Didelė informacinė ataka
- Tačiau rinkėjai žino, kad Vilniaus kraštą valdo lenkai?
- Taip, tačiau visi lenkiški laikraščiai, žurnalai, radijo stotis, interneto portalai priklauso šios partijos veikėjams arba su jais glaudžiai, net giminystės ryšiais susijusiems asmenims. Tai yra puikus įrankis dėl visko kaltinti lietuvius.
Kai dešimt metų kali į galvą tą patį, bet kas patikės. Baisu ir tai, kad šie leidiniai guli ne tik kioskuose, bet ir mokyklų bibliotekose - lenkams nuo mažumės skiepijama neapykanta lietuviams.
1996 metais, matydama, kad žemės grąžinimo procesas gali pakrypti vietos gyventojų nenaudai, Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo turėjo būti rezervuoti ežerų, upių ir kitų vandens telkinių krantai vietinių reikmėms, t.y. visuomenės poreikiui. Šių plotų žemėtvarka neįtraukdavo į privatizavimo procesą.
Iš visų šalies savivaldybių vaizdingų krantų kaip neprivatizuotinų nerezervavo tik Vilniaus rajono savivaldybė. Bet privatizuoti tokias vietas LLRA veikėjai leido ne bet kam - tik išskirtiniams. Eiliniams žmonėms buvo palikta demagogija apie lietuvius.
Taip į Vilniaus rajoną atsikėlė žemes galybė Lietuvos politikų ir valdininkų ne lenkų. Jie sėdi LLRA kišenėje, todėl ir tyli, kai V.Tomaševskis jau ne šiaip virkauja apie skriaudžiamus lenkus, o laužo Konstituciją.
Dalis žinomų Lietuvos politikų buvo tiesiog nupirkti žeme Vilniaus rajone. Čia ir visas atsakymas į klausimą, kodėl kitos partijos broliaujasi su V.Tomaševskiu, kviečia į valdžios koalicijas.
Gal prieš ketverius metus buvo paskelbtas straipsnis apie tai, kad Lietuvos kino studija prie Rukainių norėjo vykdyti statybas, o esą už tai buvo pareikalautas paprastas kyšis - milijonas litų už hektarą žemės.
Šią istoriją perspausdino kiti, aš taip pat įdėjau į savo interneto portalą. Tas reikalas buvo susijęs su V.Tomaševskiu, ir jis to iki šiol nepareikalavo paneigti.
Prisidengus triukšmu dėl lenkų tautinių problemų keistomis aplinkybėmis buvo pakeista tūkstančių hektarų žemės paskirtis Vilniaus rajone. Tai matė ir girdėjo visi, net Specialiųjų tyrimų tarnyba. Matė, bet iki šiol nesiima jokių priemonių.
Nekilnojamojo turto specialistai man patvirtino, kad milijono litų kyšis už hektarą labai geroje vietoje Vilniaus rajone yra normali kaina. Tą žemę išskaidžius į atskirus sklypus ir pardavus, dar ir užsidirbsi.
Iš piketo į meres
- Ar tiesa, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veikla yra tik farsas, visi sprendimai čia priklauso tik nuo V.Tomaševskio ir dar kelių LLRA viršūnėlių noro?
- Taip, ir net į šios savivaldybės tarybos viršūnę galima patekti labai įdomiais keliais.
Prisiminkime Artūro Zuoko antrąjį atėjimą į Vilniaus mero postą. Tuomet prie jo prisijungė visi į miesto savivaldybę išrinkti lenkai. Išskyrus vieną. Tai buvo ilgametis Sirokomlės vidurinės mokyklos direktorius Janas Tadeušas Dovgiala (Dovgialo).
Manęs LLRA aktyvistai jau seniai nevadina lenku, o tik lenkiškai kalbančiuoju. Ir prieš kiekvieną, kuris prieštarauja šiai partijai, imamasi griežto keršto.
Tai buvo pritaikyta ir J.T.Dovgialai. Pusę metų mokyklos kieme su plakatu “Vagie, atiduok mandatą!” pasikeisdamos stovėjo kelios LLRA atstovės iš Rukainių. J.T.Dovgiala nežinojo, kur dėtis, buvo gėda prieš moksleivius, jų tėvus, todėl neatlaikė įtampos, pažeminimo ir tapo paprastu darbuotoju.
Viena tų aktyvisčių su plakatu - buvusi sovietinio kolūkio buhalterė, aktyvi komunistų partijos veikėja Marija Rekst. Netrukus po akcijos prieš mokyklos direktorių ji tapo Vilniaus rajono mere ir šias pareigas eina iki šiol.
- Už lojalumą V.Tomaševskiui ir LLRA atlyginama ne tik žeme, bet ir postais?
- Premjero Gedimino Kirkilo laikais LLRA buvo valdančiojoje koalicijoje. Tuomet Lietuvos užsienio reikalų viceministru keistomis aplinkybėmis tapo Jaroslavas Neverovičius - jaunasis advokato, LLRA liaupsinančios radijo stoties “Znad Wilii” savininko buvusio prezidento Valdo Adamkaus patarėjo Česlavo Okinčico žmonos sūnėnas.
J.Neverovičius ėmė kuruoti Lietuvos ir Lenkijos elektros energetikos sistemų sujungimo projektą, o palikęs ministeriją tapo jį rengiančios įmonės “LitPolLink” vadovu.
Kai kyla kokių klausimų dėl valdančiųjų koalicijų sudarymo, įstatymo palaikymo lenkų balsais, lyg tarp kitko pasigirsta ir V.Tomaševskio perspėjimai apie pavojų sužlugdyti elektros tilto į Lenkiją projektą. Premjeras Andrius Kubilius po tokio grasinimo kartą tik nusijuokė ir viskas tarsi baigėsi.
O postų, nors ir ne tokių aukštų, šiame saviškių klane galima rasti kur kas daugiau. Toje pat radijo stotyje “Znad Wilii” padirbėjęs toks Jaroslavas Kaminskis, V.Tomaševskio pusbrolis, tapo sostinės vicemeru.
J.Kaminskio žmona Kristina įsidarbino vertėja leidybos bendrovėje “Rejspa”. Joje vadybininke dirbo paties V.Tomaševskio žmona Violeta, o prenumeratoriumi - Vilniaus rajono merės M.Rekst vyras Vladislavas. Seime pluša ir Jaroslavas Narkevičius - V.Tomaševskio svainis.
Tačiau net turėdama tokią šeimyninę komandą, LLRA vis dėlto bijo vieno klausimo - apie žemės reformos Vilniaus krašte teisėtumą, sklypų dalybas saviems ar besąlygiškai pritariantiems partijai.
Nuo šio klausimo visada slepiasi ir V.Tomaševskis. Jo taip lengvai nepamatysite atviruose susitikimuose su rinkėjais. Tie susitikimai organizuojami taip, kad susitikti su europarlamentaru ateitų tik jam lojalūs žmonės. Jei atsiranda kas iš šalies ir užduoda nemalonų klausimą, iškart apšaukiamas kagėbistu.
Parlamentaras iš “Montanų”
- Kuo V.Tomaševskis buvo jaunystėje, ką veikė iki savo politinės karjeros?
- Jo paties pateikiamoje oficialioje biografijoje kažkodėl slepi dveji metai - nuo 1990 iki 1992 metų.
Yra duomenų, kad tuomet V.Tomaševskis buvo susijęs su garsiosios “Vilniaus brigados” veikla. Žmonės šį poną vadino tiesiog “brigados” klapčiuku, kurį matydavo renkant duokles iš turgaus prekeivių.
Dar sovietmečiu V.Tomaševskis esą priklausė vadinamajai “Montanų” grupuotei, kurios nariai taip vadinti dėl pomėgio dėvėti garsios firmos džinsus. Jie buvo itin agresyviai nusiteikę pankų atžvilgiu.
Tik pankai buvo autentiškas judėjimas, o “Montanas”, kaip atsvarą antisovietiniais šūkiais kartais pasižymėdavusiems pankams, sukūrė KGB. “Montanos” buvo sportiški jaunuoliai, kurie eidavo kelti muštynių pankų koncertuose. Bet žiauriausiai jie elgėsi su saviškiais, sukūrusiais šeimas ir panorusiais ramaus gyvenimo.
Yra dar ne viena V.Tomaševskio sąsaja su KGB. Oficialiu europarlamentaro padėjėju, manau, ne šiaip sau dirbo buvęs KGB darbuotojas, į naująją sostinės savivaldybės tarybą išrinktas Viktoras Balakinas. Šis žmogus, beje, iki šiol už šią tarnybą gauna pensiją iš Rusijos.
Manoma, kad pats Europos Parlamento narys tarnavo pasienio, t.y. KGB kariuomenėje.
- Ar tiesa, kad vienintelis realus V.Tomaševskio varžovas partijoje gali būti nebent Seimo narys Michalas Mackevičius?
- Išties V.Tomaševskis mėgsta ir užkietėjusių komunistų draugystę. Štai Seime šiandien tyliai ir sėdi parlamentaras M.Mackevičius.
Tai - žmogus, LLRA turintis didžiulę įtaką. Jis yra Lietuvos lenkų sąjungos prezidentas, kuriam pavaldžios lenkų visuomeninės organizacijos, Lenkų namai, kur vyksta visi renginiai ir šventės. Todėl dėl įtakos svarbos partijoje net būtų galima ginčytis.
Savo gražioje Seimo nario biografijoje M.Mackevičius nurodo, kad Vilniaus pedagoginiame institute įgijo lenkų kalbos mokytojo specialybę. O apie tai, ką jis veikė 1983-1990 metais, nėra nė žodžio.
M.Mackevičius daug metų dirbo sovietiniame laikraštyje “Czerwony Sztandar” (“Raudonoji vėliava”) aktyviu komunistų organizacijos sekretoriumi. Aš jį laikau vieninteliu lenku Rytuose, kuris tapo garsios Maskvos politinės akademijos prie Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komiteto auklėtiniu.
V.Tomaševskio dešiniosios rankos - M.Mackevičiaus - pavaduotojas Lenkų sąjungoje yra toks Stanislavas Pieško, kuris kadaise su pasimėgavimu steigė antivalstybinę organizaciją “Jedinstvo”.
Per LLRA valdymo metus Vilniaus kraštas virto kažkokia Aleksandro Lukašenkos Baltarusija Lietuvoje. Čia tvyro vien baimė, kurią nuolat kursto ši partija. Už bet kokį prieštaravimą žmonės atleidžiami iš darbo. Be jokios priežasties, o išmestiems siūloma bylinėtis. Todėl visi tyli ir toliau bijo.
Vilniaus krašte dar turbūt nėra buvę laisvų, demokratiškų rinkimų. Jų kontrolės sistemą LLRA sutvarkė taip, kad vietos veikėjai turbūt dešimties balsų tikslumu galėtų pasakyti atskirų kandidatų rinkimų rezultatus.
Visa tai žino ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Žino ir toleruoja. Beje, po paskutinių rinkimų į Europos Parlamentą ši komisija svarstė, ar dėl pažeidimų skirti dotaciją V.Tomaševskio partijai. Nusižengimai buvo akivaizdūs, tačiau balsavimui klausimas buvo pateiktas taip, kad pinigus LLRA vis tiek gavo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą