Lietuvoje vaikai daugiausia fizinio smurto patiria iš pačių artimiausių žmonių. Kyla klausimas - kas gali apginti tokį vaiką ir kuo jis dar gali pasitikėti? Nors valstybėje kuriamos įvairios strategijos bei priiminėjami įstatymai, neva priversiantys smurtautoją išsikraustyti iš namų bei lankyti privalomus kursus, esą jį galinčius perauklėti, specialistai pripažįsta, kad tol, kol patys politikai garsiai kalbės apie tai, jog jie išaugo didžiais žmonėmis vien dėl to, kad vaikystėje tėvai juos auklėjo diržu, niekas šioje srityje nesikeis.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pernai užfiksuota, kad smurtą patyrė 1 250 vaikų. Tai 4 proc. daugiau nei 2009 metais. Labiausiai liūdina tas faktas, kad daugiausia smurtą vaikai patyrė iš artimųjų žmonių.
Paprastai vyrauja nuomonė, kad dažniausiai nuo smurto vaikai nukenčia girtaujančiose šeimose, tačiau praktika rodo, kad smurtaujama ir tose šeimose, kurios nepriskiriamos prie probleminių. Neretai smurtas namuose traktuojamas kaip savaime suprantama auklėjimo priemonė.
"Žinoma, mes kalbame apie tuos atvejus, kai vaikas buvo žiauriai sumuštas. Tokie atvejai, kai tėvai keletą kartų pliaukštelėjo vaikui ranka, taip ir lieka už namų durų - nors ir vaiko menkinimas žodžiu ar tyčiojimasis iš jo jau ir yra smurtas", - sakė VVTAĮT vadovė Odeta Tarvydienė.
Pasak jos, nors vis dažniau pasitaiko tokių atvejų, kai kaimynai išgirdę už sienos nuolat verkiantį vaiką, jo maldavimus nemušti, praneša apie tai reikiamoms tarnyboms, tačiau iš esmės Lietuvoje dar tebegalioja nerašyta taisyklė, kad vaikų auklėjimas yra tėvų reikalas.
Tokį auklėjimo būdą iki šiol lietuviai vertina kaip normalų reiškinį, nors tai visiškai nesuvokiama pažangių Europos šalių piliečiams. Valstybėse, kuriose itin išvystytas bendruomeninis gyvenimas (pvz., JAV), vaikų teisių gynėjai sulaukia kaimynų skambučių net tuomet, kada kūdikis garsiai verkia ilgiau nei keliolika minučių.
Daugelis žmonių vis dar galvoja, kad pranešus apie smurtą prieš vaikus vėliau jiems patiems teks vaikščioti į teismus kaip įvykio liudytojams. Tačiau O. Tarvydienė priminė, kad Lietuvoje veikia pagalbos linija 116 111, į kurią paskambinus informacija gali būti ir anonimiška.
Praneša patys vaikai
Tyrimo metu fiksuojama, kad dažniausiai fizinį ir psichologinį smurtą patiria paaugliai. Tačiau 10-14 metų vaikų skriaudos atvejų gali būti užfiksuota daugiausiai vien todėl, kad šitokio amžiaus vaikai jau patys gali papasakoti apie tai, kas vyksta jų namuose.
"Vaikai yra kaip veidrodis - jie atspindi visas emocijas, todėl darželyje ir mokykloje pedagogai turėtų pastebėti, kad su vaiku namuose elgiamasi netinkamai. Kita vertus, mokykla, kaip ir šeima, yra uždara terpė. Tol, kol mokyklose nesprogsta kokia nors bomba, pavyzdžiui, vaikas nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, - niekas ir nekelia į viešumą šių problemų. Tiesiog baiminamasi, kad bus pradėta aiškintis, ar tikrai visi pedagogai gabūs dirbti savo darbą. Pavyzdžiui, dabar mūsų specialistai išvyko į vieną mokyklą, kurioje šeštokė skundžiasi, kad nuo trečios klasės ji mokykloje patiria patyčias, o pedagogė niekaip nesuvaldo situacijos.
Kita vertus, ne kartą yra tekę girdėti, kad ir patys pedagogai tyčiojasi iš vaikų, tad apie ką mes galime kalbėti? Mano nuomone, laikas reikalauti iš pedagogų atsakomybės. Jei jie negali suvaldyti situacijos, galbūt jiems mokykloje ne vieta", - svarstė O. Tarvydienė.
VVTAĮT labai dažnai apie smurtą prieš vaikus sužino ne iš mokyklų ar teisėsaugos institucijų, o iš pačių vaikų, kai šie paskambina į nemokamą pagalbos liniją. Pasak O. Tarvydienės, paprastai tokie vaikai tik nori išsipasakoti, tačiau jau nebesitiki ir nebetiki jokia galima pagalba.
"Kaip vaikas dar gali kuo nors pasitikėti, jei tėvas jį muša, o mama nieko nedaro, kad tai liautųsi. Beje, atvejai, kai tėvas smurtauja ir prieš motiną, ir prieš vaiką, yra labai dažni", - pastebėjo O. Tarvydienė.
Smurtas prieš vaikus ypač opi ir dažna problema visoje Europoje, todėl Europos Sąjunga, ilgai nesikišusi į šeimos reikalus, pastaraisiais metais pradėjo kurti įvairias strategijas bei konvencijas, kaip spręsti šią įsisenėjusią situaciją.
"Daugelis Europos šalių valstybių ieško išeities. Deja, kol kas pas mus šalyje veikiama labiau biurokratiniame lygmenyje. Reikėtų dirbti prevenciškai, o ne su pasekmėmis. Būtina žmonėms nuolat apie tai kalbėti, kad vaiką auklėti galima ir be smurto. Nenustebčiau, kad daugeliui kaimo žmonių ši frazė dar atrodo juokinga. Jeigu Seimo narys garsiai deklaruoja, jog geru žmogumi užaugo tik todėl, kad tėvas jį mušė, akivaizdu, kiek dar laiko turės praeiti, kol mes susiformuosime kitokį vaikų auklėjimo modelį", - kalbėjo O. Tarvydienė.
Tėvams - kursai
Žinia, šiemet Vyriausybė pritarė Teisingumo ministerijos siūlymui leisti teismui skiriant nuobaudą tėvams už vaikų nepriežiūrą kartu įpareigoti juos išklausyti ir bendravimo su vaikais tobulinimo kursus.
Numatoma, kad kursai būtų rengiami savivaldybėse pagal atskirą Vyriausybės patvirtintą tvarką, o už juos tėvai turėtų sumokėti patys ir tik išimtinais atvejais juos apmokėtų valstybė. Už kursų nelankymą grėstų bauda iki 400 litų, tačiau sumokėta bauda neatleistų tėvų nuo pareigos išklausyti bendravimo su vaikais tobulinimo kursus.
Šį siūlymą birželio 9-ąją svarstys Seimas.
"Lietuvoje dar išties labai mažai dėmesio skiriama patiems smurtautojams ir tokie privalomi kursai galėtų duoti teigiamų pasekmių, tačiau tik tuo atveju, jei tai būtų daroma ne vien tam, kad kas nors užsidėtų pliusiuką. Bijau, kad pavedus tokius kursus organizuoti savivaldybėms nieko gero iš to neišeis. Mano galva, reikėtų pasinaudoti tuo, kas jau sukurta - įvairių nevyriausybinių organizacijų patirtimi ir pagalba", - svarstė O. Tarvydienė.
Pasak jos, reikėtų galvoti ne vien apie kursus smurtaujantiems tėvams. Esą akivaizdu, kad apie tai, kokią žalą mušimas ar patyčios daro vaikui, reikėtų kalbėti nuolat kiekviename kaime ar mieste.
"Kai žmonės patys išgirsta vaiko pasakojimą, kaip jis jaučiasi, kai yra mušamas, ir kad toks veiksmas jį tik skatina elgtis dar blogiau, daugelis nors kuriam laikui stengiasi pakeisti savo auklėjimo modelį. Visgi pas mus dar įprasta birželio 1-ąją minint Vaikų gynimo dieną pamojuoti balionėliais ir išsiskirstyti iki kitų metų", - pastebėjo O. Tarvydienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą