Tytuvėnuose nebuvo nei muziejaus, nei tvarkos

„Ša­raš­ki­no kon­to­ra, o ne Pi­lig­ri­mų cent­ras“, – ne­su­lai­kė emo­ci­jų vie­nas aukš­tas pa­rei­gū­nas po gais­ro Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­ne ir baž­ny­čio­je. Aiš­kė­ja, kad nuo­dė­gu­liais vir­tu­sios ver­ty­bės bu­vo su­vež­tos be pa­vel­do­sau­gi­nin­kų lei­di­mo. Iki šiol neaiš­ku, kas su­de­gė. Ver­ty­bes at­si­ve­žęs mu­zie­jus, pa­si­ro­do, bu­vo ne­le­ga­lus. Ty­tu­vė­niš­kiai įskau­din­ti ir neau­ko­ja Pi­lig­ri­mų cent­rui, nes nepasitiki jo va­do­vu.

Eks­po­nuo­ta be lei­di­mo

Kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­re įra­šy­toms ver­ty­bėms per­vež­ti iš vie­tos į vie­tą rei­ka­lin­gas Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to lei­di­mas.

„Kiek pa­vy­ko su­skai­čiuo­ti, 17 iš Ty­tu­vė­nuo­se eks­po­nuo­tų me­no ver­ty­bių bu­vo įra­šy­tos į ver­ty­bių re­gist­rą. Bet joms ne­bu­vo gau­tas de­par­ta­men­to lei­di­mas per­vež­ti į ki­tą vie­tą“, – „Šiau­lių kraš­tą“ in­for­ma­vo Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė ry­šiams su vi­suo­me­ne Jo­lan­ta Miš­ki­ny­tė.

Jos tei­gi­mu, vi­sos ver­ty­bės bu­vo iš­vež­tos į Ty­tu­vė­nus tik pa­gal per­da­vi­mo – priė­mi­mo ak­tus, bet in­ven­to­ri­za­ci­jos do­ku­men­tų, kad ga­lė­tu­mei paim­ti ir tiks­liai pa­žiū­rė­ti, kas bu­vo priim­ta ir per­duo­ta – iki šiol nie­kas ne­pa­tei­kė.

Ko­kia bus at­sa­ko­my­bė už ver­ty­bių per­ve­ži­mą be lei­di­mo?

„Vyks­ta ty­ri­mas. Tei­sė­sau­gi­nin­kai tu­ri pa­sa­ky­ti, kas čia kal­tas ir kaip baus­ti“, – sa­kė J. Miš­ki­ny­tė.

Ne­bu­vo mu­zie­jaus

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos In­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės plėt­ros sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Jo­lan­ta Kaz­naus­kai­tė „Šiau­lių kraš­tui“ tei­gė, jog mi­nis­te­ri­ja ne­bu­vo in­for­muo­ta apie tai, kad Ty­tu­vė­nuo­se bu­vo įsteig­tas Šiau­lių vys­ku­pi­jos baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jus. „Mes net ne­ži­no­jo­me, kad jis eg­zis­tuo­ja“, – sa­kė J. Kaz­naus­kai­tė.

Ofi­cia­liai įsteig­tam ir už­re­gist­ruo­tam mu­zie­jui ke­lia­mi la­bai aukš­ti ap­sau­gos ir ki­ti rei­ka­la­vi­mai.

Šiuo at­ve­ju Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­re ne­bu­vo jo­kio mu­zie­jaus, o vei­kė tik vie­šo­ji įstai­ga, ga­lin­ti vyk­dy­ti ir mu­zie­ji­nę veik­lą.

Pi­lig­ri­mų cent­ro stei­gė­jai yra trys – Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, Ty­tu­vė­nų pa­ra­pi­ja ir Šiau­lių vys­ku­pi­ja.

Ver­ty­bės neap­draus­tos

Su­vež­tos į Ty­tu­vė­nus neį­kai­no­ja­mos ver­ty­bės ne­bu­vo apdraus­tos. Apdraus­ti bu­vo tik pa­sta­tai. Tai pa­tvir­ti­no vie­nuo­ly­no pa­sta­tą drau­du­sios bend­ro­vės „Gjen­si­di­ge Bal­tic“ Lie­tu­vos fi­lia­lo Mar­ke­tin­go sky­riaus va­do­vas Vi­das Gu­do­nis.

Ko­dėl? Apdrau­džiant ver­ty­bes bū­tų aiš­kiai ži­no­mas ir tiks­lus me­no ver­ty­bių skai­čius, ir jų ver­tė. Bū­tų rei­ka­lin­ga ir rim­ta ap­sau­ga, o ne vie­ti­nė sig­na­li­za­ci­ja.

Ne­ži­no tiks­laus ver­ty­bių skai­čiaus

Kol kas tiks­liai neat­sa­ky­ta į klau­si­mą, kiek iš vi­so Ty­tu­vė­nuo­se bu­vo eks­po­nuo­ja­ma ver­ty­bių ir kiek jų pra­žu­vo. Iš pra­džių sa­ky­ta, kad pra­žu­vo apie 30 ver­ty­bių.

„Kiek pa­vy­ko at­kaps­ty­ti, Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­re bu­vo eks­po­nuo­ja­mos 59 me­no ver­ty­bės. Bet jų ga­li bū­ti ir dau­giau, nes dar te­be­tik­ri­na­ma“, – sa­kė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to at­sto­vė J. Miš­ki­ny­tė.

Gal tiks­lų skai­čių ži­no Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro Sak­ra­li­nio me­no mu­zie­jaus va­do­vė Rū­ta Kren­cie­nė?

„Yra do­ku­men­tai pas kle­bo­nus, iš ku­rių baž­ny­čių aš pa­siė­miau ver­ty­bes. To­kie pa­tys priė­mi­mo – per­da­vi­mo ak­tai yra pas ma­ne. Aš dir­bau vis­kuo – mu­zie­jaus va­dy­bi­nin­ke, va­do­ve, gi­de, va­ly­to­ja, in­for­ma­ci­jos tei­kė­ja už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, gal­būt ir ne­bu­vo pe­dan­tiš­kai su­tvar­ky­ti vi­si do­ku­men­tai, bet jie yra“, – tei­gė R. Kren­cie­nė.

Ko­dėl taip il­gai ne­pas­kel­bia­mas tiks­lus pra­žu­vu­sių ver­ty­bių skai­čius?

„Ka­dan­gi kai ku­rie eks­po­na­tai yra su­da­ry­ti iš ke­lių da­lių, vi­sos tos da­lys tu­ri sa­vo re­gist­ra­ci­jos nu­me­rius, to­dėl kaip skai­čiuo­si – ar tai vie­nas daik­tas ar ke­li. Pa­vyz­džiui, bu­vo toks Šven­tos Onos ap­kaus­tas, ku­ris su­da­ry­tas iš ke­lių ka­rū­nų, ke­lių lakš­tų. Vi­si tie lakš­tai ir kiek­vie­na ka­rū­na at­ski­rai tu­ri sa­vo at­ski­rą nu­me­rį“, – sa­kė mu­zie­ju­mi va­di­na­mai įstai­gai va­do­va­vu­si R. Kren­cie­nė.

„Lie­pė ir da­riau“

„Man lie­pė pa­da­ry­ti tą pa­ro­dą, aš da­riau. Vys­ku­po Eu­ge­ni­jaus Bar­tu­lio dek­re­tu įsteig­tas Šiau­lių vys­ku­pi­jos baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jus. Vys­ku­po įsa­ky­mą, kad ga­liu rink­ti eks­po­na­tus, ga­vau. Aš – ma­žas žmo­gus“, – sa­kė R. Kren­cie­nė.

Jos tei­gi­mu, ma­ši­ną eks­po­na­tams par­si­vež­ti sko­lin­da­vo­si iš Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės. Ap­va­žia­vo ap­lin­ki­nius ra­jo­nus ir su­rin­ko vis­ką, kas baž­ny­čio­se bu­vo ver­tin­giau­sia.

„Nors ne vi­si kle­bo­nai ge­ra­no­riš­kai no­rė­jo duo­ti eks­po­na­tus“, – sa­kė R. Kren­cie­nė. – La­biau­siai nu­ken­tė­jo Šiau­lė­nų baž­ny­čia“.

Iš šios baž­ny­čios bu­vo paim­ta dau­giau­siai eks­po­na­tų – monst­ran­ci­jų, re­lik­vi­jo­rių, go­ti­ki­nė tau­rė.

R. Kren­cie­nės tei­gi­mu, tarp Ty­tu­vė­nuo­se eks­po­nuo­tų ver­ty­bių ne­bu­vo nė vie­no auk­si­nio daik­to. Tik paauk­suo­ti, si­dab­ri­niai ar va­rio ly­di­niai.

„Iš­si­ly­dė la­bai bran­gi Šiau­lė­nų pa­ra­pi­jos An­ta­no Po­liū­tos monst­ran­ci­ja. Su­de­gė vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je kry­žiaus for­mos monst­ran­ci­ja, pri­klau­siu­si taip pat Šiau­lė­nų baž­ny­čiai. Jos bu­vo iš va­rio ly­di­nių. Go­ti­ki­nių tau­rių Lie­tu­vo­je dar tu­ri­ma, bet Šiau­lė­nų pa­ra­pi­ja jos ne­te­ko“, – var­di­jo bran­ge­ny­bes R. Kren­cie­nė.

„Tai, ką pa­vy­ko su­rink­ti į mū­sų pa­ro­dą, ne­bu­vo gė­da net prieš Vil­niaus mu­zie­jus, bet da­bar yra bai­si gė­da. Pra­žu­dė­me vis­ką“, – ap­gai­les­ta­vo mo­te­ris.

Sku­bos dar­bas?

R. Kren­cie­nė ne­drįs­ta pa­gal­vo­ti, kad mu­zie­jus bu­vo spe­cia­liai pa­deg­tas va­gys­tės pėd­sa­kams pa­slėp­ti. Ji sa­kė pa­ti po gais­ro ka­su­si ir ra­du­si me­ta­lo ly­di­nių. Ji tu­ri ki­tą ver­si­ją: „Sku­bos dar­bas. Per daug di­de­liais tem­pais vy­ko vie­nuo­ly­no re­konst­ruk­ci­jos dar­bai. Bu­vo daug vi­so­kios gud­rios tech­ni­kos, bet ko­kie mes di­de­li spe­cia­lis­tai iš­ma­ny­ti tą tech­ni­ką?“.

Kur bu­vo rak­tai?

Neaiškumų kyla ir dėl raktų nuo va­di­na­mo­jo mu­zie­jaus. Aiškėja, kad vie­nas rak­tų komp­lek­tas bu­vo pas jo va­do­vę R. Kren­cie­nę, o ki­tas – jos ka­bi­ne­te.

„Šiau­lių kraš­tas“ ra­šė, kad de­gan­čio mu­zie­jaus du­ris no­rė­ta iš­stum­ti pe­ti­mi, bet ne­pa­vy­ko – du­rys per tvir­tos.

„Man Pi­lig­ri­mų cent­ro va­do­vas Pra­nas Jur­kai­tis pa­skam­bi­no tik 6.45 va­lan­dą. Juk ir po­li­ci­ja, ir ug­nia­ge­siai ži­no, kur aš gy­ve­nu. Iki ma­no na­mo nuo vie­nuo­ly­no ma­ši­na va­žiuo­ti – trys mi­nu­tės ke­lio. Vi­si ži­no­jo, kad mu­zie­jus – vie­nin­te­lė pa­tal­pa vi­sa­me vie­nuo­ly­no pa­sta­te me­di­nė­mis lu­bo­mis. Vi­sur ki­tur vie­nuo­ly­ne vis­kas iš­neš­ta, net van­de­niu ne­su­lie­ta, o di­džiau­sios ver­ty­bės ne­gel­bė­tos. Ko­dėl?“, – klau­sė R. Kren­cie­nė.

Nu­ta­rė ne­da­ry­ti du­rų

Lai­ki­nai ei­nan­tis Pi­lig­ri­mų cent­ro di­rek­to­riaus pa­rei­gas P. Jur­kai­tis „Šiau­lių kraš­tui“ tei­gė gais­re at­si­dū­ręs 4.16 va­lan­dą. Ko­dėl rak­tų nuo mu­zie­jaus neieš­ko­ta ir mu­zie­jaus va­do­vei R. Kren­cie­nei pra­neš­ta apie gais­rą tik po pust­re­čios va­lan­dos?

„Ug­nia­ge­siai mums už­drau­dė ati­da­ry­ti de­gan­čio mu­zie­jaus du­ris, kad ne­su­de­gin­tu­me vi­so vie­nuo­ly­no įlei­dę de­guo­nies. Dar­buo­to­jas įrau­du­sias nuo gais­ro mu­zie­jaus du­ris nu­purš­kė ang­lia­rūgš­ti­ne pu­ta, kad ne­sprog­tų ir ug­nies lie­žu­viai ne­pul­tų į vi­są ant­rą aukš­tą. Taip iš­gel­bė­jom vi­są vie­nuo­ly­ną“, – tvir­ti­no P. Jur­kai­tis.

Vie­nuo­ly­ną iš­gel­bė­jo, o bran­giau­sių ver­ty­bių net ne­ban­dy­ta gel­bė­ti?

„Vis­kas Die­vo va­lio­je“, – ma­no P. Jur­kai­tis.

Ne­pa­si­ti­ki Pi­lig­ri­mų cent­ro va­do­vu

„Pa­si­žiū­rė­ki­te, kur ir kuo tas žmo­gus dir­bo, ta­da paaiš­kės, ko­dėl juo ne­pa­si­ti­ki­ma ir ko­dėl žmo­nės nu­si­su­ko nuo Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­no pa­sta­to ir ne­no­ri jo rem­ti. Žmo­nės au­ko­ja tik baž­ny­čiai, bet ne Pi­lig­ri­mų cent­rui“, – sakė Ty­tu­vė­nų bend­ruo­me­nės na­riai.

P. Jur­kai­tį žmo­nės pri­si­me­na dir­bus da­nų kiau­lių bend­ro­vė­je „Sae­rim­ner“ Ap­lin­kos sky­riaus ve­dė­ju. Jam dir­bant 2007 me­tų rug­sė­jį sru­to­mis bu­vo už­terš­ti Veng­rės ir Gry­žu­vos upe­liai. Tar­ša ta­da vir­ši­jo 116 kar­tų leis­ti­ną nor­mą ir upe­liais te­kė­jo ne­be van­duo, bet sru­tos. O P. Jur­kai­tis vie­šai ti­ki­no, kad jam ne­smir­da.

Po šios eko­lo­gi­nės ava­ri­jos UAB „Sae­rim­ner“ Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jas P. Jur­kai­tis bu­vo nu­baus­tas 300 li­tų bau­da „dėl pa­rei­gos ap­lin­kai sau­go­ti ne­vyk­dy­mo“. Po ava­ri­jos P. Jur­kai­tis išė­jo iš dar­bo.

Par­ti­nis už­nu­ga­ris

Ne vie­nas ty­tu­vė­niš­kis „Šiau­lių kraš­tui“ tvir­ti­no, kad P. Jur­kai­tis, tu­rė­da­mas ag­ro­no­mo ir eko­lo­go dip­lo­mus, atė­jo va­do­vau­ti kul­tū­ros įstai­gai su da­bar­ti­nio Kel­mės sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Ze­no­no Ma­čer­niaus pa­gal­ba.

Juos sie­ja ir par­ti­nė pri­klau­so­my­bė, ir asmeniniai ryšiai. P. Jur­kai­tis ir Z. Ma­čer­nius yra so­cial­de­mok­ra­tai.

„Pri čiom čia?“, – pa­klaus­tas apie par­ti­nę ir as­me­ni­nę drau­gys­tę klau­si­mu at­sa­kė so­cial­de­mok­ra­tas Z. Ma­čer­nius.

Žmo­nių po­zi­ci­ja

Ty­tu­vė­nų gy­ven­to­jai ne­slė­pė, kad žmo­nės sa­vo nuo­mo­nę apie gais­rą ir kal­ti­nin­kus pa­ro­dė ir per vys­ku­po Eu­ge­ni­jaus Bar­tu­lio sek­ma­die­nį au­ko­tas Ty­tu­vė­nų baž­ny­čio­je mi­šias.

„Taip, vi­si suo­lai bu­vo už­sės­ti, bet sto­vin­čių ne­bu­vo. Nors pa­pras­tai per iš­kil­min­gas mi­šias žmo­nės ne­tel­pa net sto­vė­ti, bū­na sto­vin­čių ir lau­ke. O da­bar žmo­nės įsi­žei­dę. Net į vys­ku­po mi­šias nė­jo“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė Ty­tu­vė­nų gy­ven­to­jai.