Kad niekam nebekiltų diskusijų dėl Tautos namų reikalingumo, kad nebereikėtų rengti tokių konkursų, kaip dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje atmetimo, žinomiausi šio postmodernizmo ideologai - Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson - vakar pasirašė Ketinimų protokolą, kuriuo šioje vietoje įsipareigojama sukurti Nacionalinės koncertų salės paslaugų infrastruktūrą. Statybos darbus planuojama baigti iki 2023 metų. Jei visuomenė nesustabdys.
Pasirašydamas susitarimą, sostinės meras R.Šimašius tyčiojosi, kad pildosi Tautos patriarcho J.Basanavičiaus žodžiai. O kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson pergalingai pranešė, kad su šia „dar viena gera žinia“ pasitinkame Lietuvos nepriklausomybės 100-metį.
Gaila, kad valstybės jubiliejus pažymimas ne realiais darbais, o tik pažadais ir ketinimais. Jų būta tiek ir tiek. Juk neįstengėme iki Lietuvos 100-mečio pastatyti paminklo nei J.Basanavičiui, nei pirmajam prezidentui Antanui Smetonai, o ir Lukiškių aikštė be pagrindinio akcento lieka pusiau lupta, pusiau skusta. Užtat kalbų kalbelių ir raginimų džiaugtis iš visų valdžios rūmų aidi vis daugiau.
Darbai ant Tauro kalno, kur dabar stūkso apleisti, apsilupinėję ir grafičių „meistrų“ nuterlioti prieš gerą pusšimtį metų pastatyti Profsąjungų rūmai, prasidės dar negreit. Pagal pasirašytą veiksmų planą, po visų galimybių studijų, architektūrinio konkurso techninių sąlygų parengimo, tarptautinį konkursą Nacionalinei koncertų salei ketinama skelbti tik kitą rugsėjį. Statybos turėtų baigtis iki 2023 metų.
Filosofas Krescencijus Stoškus, priminęs, kad ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis toje vietoje vis dėlto norėjo matyti Tautos namus, apgailestauja, kad šio vardo atsisakyta.
„Galėjo to nedaryti (statyti koncertų salę - red. past.), būtų šiek tiek simboliškiau, jeigu norima pagerbti Lietuvos 100-metį. Tai būtų pats geriausias simbolis, kokį būtų galima sugalvoti. Mano galva, tų simbolių yra labai nedaug. Kai tas kosmopolitizmas taip išsišakojo, būtų geriau, jeigu būtų įgyvendinta Čiurlionio vizija. Juo labiau kad tada net buvo išpirkta žemė“,- svarsto filosofas K. Stoškus.
Pasak filosofo, dėl Profsąjungų rūmų dėta tiek daug pastangų, buvo įsikūrusi nemažai šalininkų turinti visuomeninė orgnizacija „Tautos namų santara“, kad kartais ima atrodyti, jog toks projektas apskirtai neįgyvendinamas. Esą Lietuvoje valdžios keičiasi, kiekviena ateina su naujais planais, kiekviena nori parodyti, kad ji kažką daugiau išmano, o iš esmės daro tą patį.
Naujos naštos užsikrovimas, nors sostinėje yra pakankamai nepabaigtų, solidžių investicijų reikalaujančių objektų, K.Stoškaus nuomone, tik rodo Lietuvos kultūros politikos nebuvimą. Tačiau jis mano, kad tokio objekto atsiradimas yra geriau, nei išlaidyti pinigus abejotinos vertės ilgalaikiams renginiams.
Pasak K.Stoškaus, Vilniui išties reikia koncertų salės, kuri būtų pritaikyta rimtajai muzikai. Apie tai seniai kalba specialistai.
„Girdžiu, kad senajame Filharmonijos pastate, nors ten nebloga akustika, didelių švenčių metu vietos tampa deficitu, todėl suprantu, kad reprezentacinė salė reikalinga. Čia galėtų vykti koncertai, kurie galėtų turėti net regioninės reikšmės, būtų svarbūs ne tik Lietuvai. Bet ten galėtų būti ir salė, ir Tautos namai“, - tai esą galima buvo suderinti pagarbiau pasižiūrėjus į visas iniciatyvas, kurios buvo užmirštos.
Pašnekovas pripažįsta abejojantis, kad šiuo projektu Kultūros ministerija nuoširdžiai siekia atsigręžti į profesionaliąją kultūrą, nes pačioje kultūros politikoje nėra nuoširdumo.
„Profesionali muzika stumiama į šalį, visur eina popsas. Nėra suvokimo, kad masinė kultūra pati gyvena ir gali verstis, o profesionalioji kultūra išstumiama labiau į periferiją.
Turint galvoje tai, kad Kultūros ministerija šitų dalykų apskritai nebalansuoja, tai iš tikrųjų panašu į dar vieną žingsnelį, koketavimą, kad mes lyg supratome, kas yra svarbu“, - neatsikratydamas įtarimų filosofas sakė tik linkintis, kad Nacionalinė koncertų salė tarnautų profesionaliajai kultūrai.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą