Švėkšnoje turgus anksti prasideda, anksti baigiasi.

Pagrindinė Švėkšnos miestelio aikštė, ketvirtadienis - turgaus diena, ir oras dar neįkaitęs it krosnis. Iškilios bažnyčios papėdėje mes, miesčionys, tikėjomės išgirsti parduodamų arklių žvengimą, kalakutų burbuliavimą, bet jau 8 valandą ryto turgus buvo pasibaigęs. Pasirodo, jog prekyba turguje prasideda pusę šeštos, o po pusvalandžio paklausiausios prekės jau būna "iššluotos".

Paršelius auginti - sunku

Jauna gaspadinė iš Gardamo, Aušra Baltunienė sakė: "Mes jau ketveri metai "ženoti", ūkiškai verčiamės - laikome karvę, veršiukų. Trys veislinės kiaulės, va, atsivedė šiuosyk 40 paršelių - visą legioną. Labai didelis vargas yr, pirmomis dienomis reik juos prižiūrėt, per naktis sėdėt prie paršavedės, kad nenugultų, prie apšvarintų spenių jauniklius dėt, kad kiekvienas gautų po lygiai pieno. Visi gyvybingi - nu, aišku, jei ten gimė mažesnis, tai jis yra silpnesnis, ne visi ir išlieka.
Sunku paršelius auginti: dabar tokios kainos, kad tik atsiimi už vaistus, kiek jų kiauliukams suleidai, vitaminų, kalcio, geležies, kad stiprintų kaulus.
Mes patys apsidirbam, be samdinių; turim traktorių ir kombainą, visus padargus, žemei reikalingus - uošviai dar pagelbėja".
Bet aiškiai matyti iš ūkininkės Aušros veido, kad ir tokios paprastutės laimės nusipelniusi ji laiminga: auga sveiki žvalūs vaikai, santuoka su metais tik tvirtėja, o jėgos nesenka...

Paršelių fotografuoti neleido

Pašnekesį nutraukia prie moters automobilio bagažinės su kriuksiukais prisiartinusi žemaičių šeima, kurios galva tuoj ima derėtis: "Iš paršelio "žmogiškų" akių matau, kuris drūtas ir pašėlęs bus. O ana va, tas - tai tuoj dvės..."
Gaspadinė nesutrinka: "Nešk peilį, tuoj pjausim". Pirkėjas pasisuka į mus: "Jūs čia nefotografuokit - užhipnotizuosit man gyvulius, dar ėst nustos". Jis nusidera dvidešimt litų per abu paršelius.
Šalimais degląsias pardavęs senolis turbūt ant dar gudresnio kupčiaus "užsirovė", nes nugirdau sodrų priežodį: "O kad tau liežuvis kuolu atsistotų!"

Nuotykiai gaudant kuilį

Dviratį minąs simpatingas žmogelis prisistato esąs "Šventas Petras". Jis sako, kad arklių, kumeliukų į turgų parduot žmonės seniai nebeveža - jei skelbimą prie lentos ar stulpo prisegi, kad nori ar pirkt ar parduot, atvažiuoja žmonės pagal adresą.
Švėkšniškis Petras taip pat turi veršiuką ir dvi paršų vadas, karvę nori parduot, parašęs skelbimą - nieks nesusidomi. Įgudusia akim vertina kitų parduodamus mėsinius paršelius: "Riebių kiaulių, kur daug lašinių, nenori perpirkėjai; jie perka, kad būtų su mėsike liesa. Klaipėdoje ir kituose miestuose visi mėgsta liesesnį luistą atsipjaut, vieni lašiniai kaip muilas koks - jauniems dar tiktų, o mano amžiuje nebegerai", - sako ponas Petras ir pasakoja, kaip reikia paskersti kiaulę.
Kartais kuilio gaudynės virsta mažu nuotykiu - paimi trosą, užneri ant knyslės kaip koks kaubojus lasą. "Eisiu pirkt grūdų kiaulėms šert - kviečių, miežių, avižų. Kainos 18-20 litų už centnerį, nedaug, bet kitur gauni dar pigiau. Aną turgų kviečiai buvo po 24 litų už centnerį".

Nuo krepšių iki dalgių

Petras Vitkus iš Priekulės pakalbintas juokės: "Ar palaikėt mane liaudies meistru? Tokio garsaus vardo nenoriu. Va, nupinu krepšį bulvėms, miniatiūrinį krepšiuką žemuogėms, kaplį, dalgiui, grėbliui kotą padirbu, tarką burokams, kad didelis paukštis galėtų lesti. Aš esu šaltkalvis: suvirinimo darbų sodo namelyje, pynimo iš nerūdijančios vielos imuosi - vogt eit nesinori.
Turguj "biznis" - nuo 10 litų iki 60-ies, medžiagas perku krautuvėj: spyruoklinės vielos, varžtų, skardos...
Kuris žmogus lengvesnio dalgiakočio nori, tai darau iš drebulės, eglės, pušies ir beržo - ąžuols sunkus medis yr, bet stiprus, žinoma. Kad žmogui nebūtų didelio nuostolio - yra geras, perspektyvus dalgiakotis su geležinėm "kojom": jeigu patį dalgiakotį sulaužai, nueini pas stalių, išobliuoji, įsidedi rankeną, ir vėl ilgam turi.
Krepšiams, nupintiems iš vielikių, "matracų" spyruoklinių vielų duodu 15-18 metų garantiją. Prie krepšio už dvylika litų krapštaus visą dieną. Mėgstu medžio šaukštus skobti, ir klumpius, tik kad nebetinka dabar toks patvarus apavas".

Bulvių derlius bus geras

"Didelis turgus yra, kai žmonės darbų daugumą jau nudirbę. Daugiausiai prekiauju Klaipėdoj (sūnus ten baldais prekiavo), bet dabar likę tos ankstyvosios bulvės, greit pajuoduoja ant saulės - nori nenori turi čia stovėt. Klaipėdoj bulvės 80 centų, čia - po 50-60 centų, bet ten "priešakinės pozicijos" visada jau būna perpardavinėtojų išpirktos.
Nedaug bulvių auginam penkiasdešimtyje arų - "Glorijos", "rožines" rūšis. Šį rudenį derlius tiksliai geresnis bus, bulvių augintojai nebankrutuos kaip pernai.
Vaikai Šilutėj gyvena, jiems reikia daržovių duoti, parduodam tik kas atlieka. Agurkai tikrai nekartūs, nuo sėklos priklauso - ir liepų medaus turim, šiemet išėmėm apie 60 kilogramų iš keturių avilių, bet neparduodam, taip tik duodam - draugams, kaimynams. Čia už bažnyčios, ant kalno mes gyvenam.
Visą gyvenimą dirbau pardavėja, įpratau, man prekiaut - malonumas, kaip antras prigimimas. Šiandie vidutiniškas "biznis" - už 40 litų išprekiavau, pomidorus visus pardaviau. Vyras pusę septynių atvežė ir paliko. Ką patys turguj perkam? Šviežių pyragų, duonos su saulėgrąžom, iš Šilalės atveža", - šnekėjo Eugenija Šertvytienė.

Nuo naminio vyno nebūna pagirių

Dvi sengalvėlės, Onutė ir Felicija Sirtautienė iš Inkaklių patylomis sau rokavosi prie vis tuštėjančių vyšnių indų. Čia priėjo ponia Virginija, atvežusi savo kaimynę turgun.
"Na, vyno rūsių su statinėmis neturim bet savo vyno pasidarom. Pirma supilam į katilus, parauginam, paskui supilam į butelius su "šlangele" į vandenį, kamštį uždedam iš plastilino, ir dar mielių kiek pridedam, kad greičiau išrūgtų.
Močiutė buvo prieš trejus metus sudėjus vyšnias ir labai daug cukraus pridėjo. Pradėjo rūgti, užpylėm vandens, mėnesį palaikėm - ir labai normalus vynas gerti, skonis visai kaip "Sangrijos".
Nuo tų valdiškų vynų - pagirios ir galvas skauda, o nuo naminio - ne, tik linksmiau. Dabar matavom, vienas vynas buvo 18, o kitas - 22 laipsnių stiprumo, čia priklauso nuo cukraus kiekio. Trijų mėnesių būtinai reikia, o kuo ilgiau išlaikai, tuo geresnis.
Geriam ne per krikštynas ar pakasynas - kai tik kas į svečius atvažiuoja, tuoj traukiam tamsoje laikytą 20-ies litrų butelį iš pintinės. Kai jau gerai išrūgsta, nešam vyną į šaltą rūsį. Per vasarą pasidarom ir 40 litrų vyno".

Švėkšnoje vyšnios pigesnės

Moteris sakė, jog litras vyšnių čia kainuoja 1,80 Lt - Klaipėdoj - 2,50-3 litai, bet ką čia važinėsi - "močiutės biznis". Žinia, parduoti nori brangiau, o nusipirkt žiūri kur pigiau... Šiandie jau nupirko 25 litrus vyšnių; trylikoje medžių, kaip ir dera velnio tuzinui, gerai užderėjo.
Po medžius laipioja vaikai, bet dar žvitri kaip žebenkštis 87-erių metų močiutė pernai visas vyšnias pati nusiskynė. "Mūsų vyšnios tai žagarinės, gali atsisėdus skynioti, o kaimynės, močiutės Felicijos - tos aukštosios, kokių 5-6 metrų, šiemet net viršūnes pjovė šalin, nes nė vienais metais tų šakų nepasiekė. Ne, paukščiai pakol kas dar nepuolė; ir skardines rišam", - kalbėjo ponia Virginija Rušnaitienė.