2014 m. rugsėjo 22 d. 21:14 val., pirmadienis

Lietuvos naujienos

Sukilėlių vado dukra neišsižadėjo Klaipėdos

Sukilėlių vado dukra neišsižadėjo Klaipėdos  nuotrauka, foto

Klaipėdiečiai

"Aš gimiau Klaipėdoje 1922 metais, o Klaipėdos krašto sukilimas įvyko 1923-aisiais. Kaip sakė sukilėlių ir atvadavimo pajėgų vadas Jonas Budrys, be Erdmono Simonaičio nebūtų buvę ir to sukilimo. Tačiau kokia iš tiesų reikšminga buvo mano tėvo asmenybė, supratau ir įvertinau tik karui pasibaigus", - sako Birutė Simonaitytė.

Sausio 15-ąją minėdami Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 83-ąsias metines, paprašėme vieno iškiliausių Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėjų jauniausiąją dukrą Birutę Simonaitytę papasakoti savo prisiminimus.

Istorijos puslapius atvertus...

Didis Lietuvos patriotas Erdmonas Simonaitis gimė 1888 metais Spiečiuose (Tilžės apskritis), ir, jaunystėje tapęs tautinio sąjūdžio dalyviu, 1913 m. įkūrė Tilžės lietuvių klubą, kuriame dalyvavo ir Vydūnas. Nors I Pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas į kaizerio kariuomenę, grįžęs į Tilžę, 1918 metais įkūrė Mažosios Lietuvos tautinę tarybą.

1919 metais Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Lietuvos, jis su Mažosios Lietuvos delegacija vyksta į Paryžių, kur Tautų lygos komisijai nuodugniai apibūdinęs krašto ekonominę padėtį įrodo, jog tik susijungęs su Lietuva, kraštas galėsiąs klestėti. 1923 m. tampa Klaipėdos krašto sukilimo direktorijos pirmininku, E. Simonaitis kreipiasi į Prancūzijos, Italijos ir Anglijos vyriausybes, reikalaudamas iš Klaipėdos krašto evakuoti prnacūzų kariuomenę.

1924-1926 m. jis eina Šilutės aspkrities viršininko pareigas, o vėliau tampa Klaipėdos miesto vyriausiuoju burmistru. Prasidėjus II pasauliniam karui, E. Simonaitis nacių kalintas Mauthauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklose, o 1946-ais, atnaujinus Mažosios Lietuvos tarybos veiklą, šis žmogus, gyvendamas Vokietijoje, atstovavo šalies lietuvių bendruomenę Pasaulio lietuvių bendruomenės seime, buvo VLIK'o narys. Už nuopelnus lietuvybei apdovanotas Gedimino ordinu, Vytauto Didžiojo ordinu, Šaulių žvaigžde. 1969 m. Erdmonas Simonaitis mirė Veinheime, vėliau jo palaikai pergabenti į Lietuvą ir palaidoti Lėbartų kapinėse.

"Tėvą matyti namuose mums buvo šventė",

- šiandie prisimena 84-erių metų sulaukusi E. Simonaičio dukra ponia Birutė. - "Mūsų šeima gyveno name Vynerio promenadoje, kiekvienas iš keturių vaikų turėjome savo kambarį, katytę ir šunelį. Kai rytais išeidavome į mokyklą, tėvelis dar miegodavo, o vakarais vykdavo priėmimai "Viktorijos" viešbutyje, tad matyti jį namuose mums, vaikams, būdavo didelė šventė. Tėvas labai mėgo gerti alų ir traukti cigarą, buvo linksmas ir įdomus pasakotojas. Prie pietų ir vakarienės stalo privalėjome sėsti nustatytu laiku, ir jei kuris pavėluodavo dešimt minučių, droždavo į virtuvę. Kai pas jį lankydavosi svečiai, mes, padūkėliai, vis kišdavome nosis, bet užtekdavo tėveliui tik pažiūrėti, nešdavome kudašių", - juokiasi pašnekovė, didžiuodamasi, kad buvo tėvo numylėtinė, jo aukselis.

Erdmonas ir Margarita Simonaičiai su vaikais Ona, Vytautu, Jurgiu ir Birute (ši balta suknele) - nuotrauka iš albumo

Gaudavusi kišenpinigių ledams ir kinui, ji buvo tokia išdykusi, jog Vytauto Didžiojo gimnazijos tuometinis direktorius Trukanas turėdavęs skųstis ponui Simonaičiui.

Tėvelis vengė net pasiimti mane iš mokyklos, nes būdavau prikrėtusi šunybių. Štai kartą prie mokytojų kambario budėjo sargyba, kai aš į dienyną nepakenčiamai mokytojai Uršei pribarsčiau čiaudulio miltelių. Tai krito iš juoko klasė, kai ši atsivertė dienyną ir pratrūko čiaudyti! Bet tėtis sakė, kad kaskart bausti neverta, ir mane už išdaigas prilupo tik kartą; tuomet savaitę negalėjau prisėsti. Bet buvau to verta, ir esu jam už tai dėkinga", - prisimena ponia.

"Mamą tėvelis į Tilžę parsivežė, susipažinęs su ja ir pamilęs per I pasaulinį karą. Margarita Plauman buvo gryna vokietė, bet ne tik iš patriotizmo mus, vaikus, mokė abiejų kalbų; mano tėvelis kalbėjo vokiškai, angliškai, prancūziškai, rusiškai. Žinojau, kad jis užaugo Spiečiuose, valsčiuje prie Usėnų, vidutinio ūkininko šeimoje, ir buvo jauniausias iš trylikos brolių bei seserų. Tačiau mūsų šeimoje būdavo didelių konfliktų dėl to, kad tėvelis taip atsidavęs lietuvybei; mama net buvo pareiškusi jam ultimatumą: "Pasirink: politika arba aš!" Tie nesutarimai net paveikė visą mūsų šeimą, ir vyresnieji broliai bei sesuo kieme kartu nežaisdavome, ėjome kiekvienas savo keliu", - prisimena ponia Birutė.

Į duris pasibeldė gestapas...

"Kurį laiką, iki 1937 metų, gyvenome Šilutėje, kur tėvas dirbo apskrities viršininku. Grįžęs Klaipėdon, jis vėl aktyviai įsivėlė į politiką, ir kai Hitleris 1939-ais. kovo 22-ąją (tą aiškiai prisimenu), Klaipėdą prijungė prie Vokietijos, tėvas dar spėjo paskutiniu traukiniu išvažiuoti į Kauną. Mes, šeima, dar turėjome susitvarkyti užsienio pasus.

Negalėjome net išeiti į gatvę, mus apmėtydavo akmenimis: "Kaip tą prakeiktą Simonaičio familiją žemė nešioja"- šaukė vietos vokiečiai. O tie buvo dar aršesni už ateivius vokiečius. Pamenu, kaip mes, vaikai, bėgome pažiūrėti į Hitlerį, kalbėjusį iš Dramos teatro balkono. Tas idiotas, pasaulio griovėjas, tik šaukė: "Zyg Hail! Tegyvuoja Reichas!", ir nors planavo išbūti Klaipėdoje tris dienas, atplaukęs karo laivu ir puikavęsis stovėdamas atvirame šarvuotyje, išbuvo tik tris valandas. Jo paklausyti susirinko vien tik fanatikai; sveiko proto žmonės nėjo.

...Iki 1941-ųjų gyvenome Kaune. V. Paleckis "tušavo" mano tėvą, jis ir įdarbino jį Kauno ligoninėje ūkvedžiu. O vieną naktį, Vilnių okupavus naciams, pas mus į namus atėjo gestapas. Prisistatė esesininkas su kaukole antpečiuos ir pasakė mamai: "Man garbė atlikti šią pareigą - areštuoti Simonaitį! Pričiupom tą šunsnukį, ir jo veikla jam brangiai kainuos!".

Tąsyk mama atsisveikino su tėvu, ir jį išvežė į mirties stovyklą Dachau...

Netrukus naciai mano jauniausiąjį brolį Vytautą paėmė jį į Reicho armiją. Mat jiems buvo geras grobis ir patyčia - maištingojo lietuvininko sūnus kovos Vermachte. Ir 1941-aisiais, kai buvo ta baisioji žiema, brolis mirė fronte prie Sankt Peterburgo. Gavome pranešimą: "Krito karžygio mirtim už Fiurerį!" - matykit, tai bent "garbė"! - sarkastiškai kalba moteris.

Sutiko tėvą prie konclagerio vartų

"Kurį laiką dirbau Arbeitsamte (Darbo tarnyboje) vertėja. Nusižengdama savo valiai ir įsitikinimams, bendravau su vienu esesininku - vien tam, kad išmaldaučiau išsiųsti siuntinį tėvui į koncentracijos stovyklą. Esesininkas man buvo pradėjęs asistuoti, juokais vadino mane "karaliene", o mano motina, pati grynakraujė vokietė, labai mane išbarė: "Tu ką, brangioji, su priešu bičiuliautis pradėjai?".

Aiškinau verkdama, kad kalbuosi su juo vien tam, kad padėčiau nežmoniškai vienišam, izoliuotam nuo namų ir Tėvynės, tėvui. Paskui, kai užėjo sovietai, tą nacį sušaudė Kauno gete, nes išsiaiškino, kad tas buvo prisidėjęs prie žydų žudynių. Tuomet buvo tokia taisyklė: už vieną nušautą vokietį sušaudydavo šimtą žydų, ir tam esesininkui teko tokioje egzekucijoje dalyvauti.

Man buvo dvidešimt vieneri, kai vokiečiai lietuvius vežė darbams į Vokietiją, mane prievarta išvežė kaip vertėją. Verčiau iš lietuvių kalbos į vokiečių visokius buitinius, gamybinius reikalus, instruktažus, mat daugybė tautiečių dirbo Vokietijos gamyklose.

Išsiskirdamos su mama sakėm: jeigu kuris mūsų šeimos išliks gyvas, po karo susitiksime pas mamos seserį, gyvenančią Leipcige. Ir jam pasibaigus, išvažiavau be nieko, kaip stoviu, pas tetą... Aišku, buvau vienužė. Gyvas mano likęs brolis Jurgis buvo didžiojoje Lietuvoje, dirbo buhalteriu, sesuo - mokytojavo.

1945 metais, kai karas pasibaigė, išvykau ieškoti tėvo į Dachau, - pasakoja Birutė Simonaitytė. - Pats Dachau atsivėrė kaip pasakų miestelis - nuostabūs namukai, aplinkui gyvatvorės, žydinčios vejos, o kita "medalio pusė" - už visų tų grožybių stūksojusi mirties stovykla... Kai nuvykau, kaip tik mūsų belaisvius paleido į laisvę, o nacius amerikiečiai vedė išvežti į savo koncentracijos stovyklas. Sutikau tokį belaisvį žydą, pasakiau, kad ieškau tėvo, ar jis dar gyvas? O tas žmogus įsistebeilijo ir sako: "Ar tik ne Simonaičio dukrytė būsi? Jis tiek apie tave pripasakojo...".

"O Jėzau! Kai išvydau tėvą, suakmenėjau. Būčiau ir nepažinusi, jeigu nebūtų prakalbęs ir apglėbęs: iš drūto vyro buvo likę vien kaulai ir oda, be dantų. Visi dantys buvo išdaužyti", - prisiminusi ir dabar susigraudina ponia Birutė. Paskui tėvas pasakojęs, kad kai jį atvežė į koncentracijos stovyklą, prižiūrėtojai žinojo, kas jis: "Tai tu Memely Vilhelmo paminklą nuvertei! Tu visą laiką prieš vokiečius kariavai. Surasim čia tau "gerą" darbelį!". Ir akmenų skaldykloje tėvas 98-niais laipteliais tampė sunkiausius akmenis. Kiek kartų virto, ir kaip iš jo tyčiojos sargybiniai! Toks jo likimo draugas Mairūnas tik sakydavo: "Laikykis, Erdmonai, vardan Dievo!". Manau, kad tėvui išlikti padėjo tai, jog prieš pat suėmimą jis visą žiemą maudėsi jūroje, kaip nujausdamas grūdinosi. Mat mes gerais laikais turėjome vasaros vilą Kopgalyje", - pasakoja ponia.

Likimo ironijos grimasos...

"Paskui tėvą paskyrė komendantu Viurcburge. Ten buvo lietuvių sąjunga susikūrus - jis jai vadovavo. Fuldoje jis buvo išrinktas Mažosios Lietuvos tarybos pirmininku, ir tas pareigas ėjo ligi mirties. Dar lankėsi Kanadoje ir JAV lietuvių kolonijose... Tėvelis buvo perėmęs savo gero bičiulio Vydūno palikimą: jo mokslinius darbus, biblioteką. Vėliau filosofo turtą jis perdavė Pasaulio lietuvių archyvui. Mano tėvas 1969 metais krito Veinheimo, kur buvo lietuvių gimnazija, gatvėje, eidamas su pažįstamais iš kino...", - mena moteris.

"Ne veltui sakoma: kai asilui gerai einasi, jis būtinai užlips ant ledo. Mama man rašė: "Turi gerą butą, jo nekeisk", - aiškiai duodama suprast, kad negrįžčiau. Bet aš nepaklausiau, Tėvynės ilgesys tiesiog mane apsėdo... Sugrįžau 1948-aisiais, kai buvo pats vežimo į Sibirą pasiutimas, - žaismingai pasakoja B. Simonaitytė. - Dar ir mano tėvą kėgėbistai kvietė sugrįžti, esą jam laisvė, butas, darbas - garantuoti. Betgi jis nebuvo kvailas...".

- Jau mane, gerą grobį - Simonaičio dukrą - stoty "garbingai" pasitiko septyni saugumiečiai, prie Katedros nufotografavo. Pasodino ir privertė duot interviu, kurį net Amerikos lietuviams transliavo: kad aš grįžau savo valia, esu lojali sovietų valdžiai ir atsižadu praeities. Liepė liaupsinti Klaipėdos aikštes ir skverus, išaugusias krautuves ir erdvius poilsio namus Neringoje, sakyti, kad ypač daug tarybiniai proletarai nuosavų namų pasistatė. Likimo ironija: man sovietai skyrė butą mūsų buvusiame name, kuris per karą buvo subormarduotas, paskui nacionalizuotas ir atstatytas. Jie man skyrė ir tam tikrų lengvatų, davė sekretorės darbą apskrities Vykdomajame komitete, kurį dirbau 19-ka metų. Teko dirbti sekretore ir Pedagoginėje mokykloje.

Bet didesnę laiko dalį praleisdavau ne namuose, o raudoname būste prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės, o kartais ir karcery. Kagėbistai įnirtingai tardė, kokioms žvalgyboms tarnauju: ar esu anglų, prancūzų, o gal amerikonų užverbuota? Jei tik prisipažinsiu, man nieko nebus. Tiek įsivarė, kad bandė įšnekėt, jog esu A. Smetonos giminaitė! Nieko nepešė, bet visada, kur beeičiau, su kuo susitikčiau, mane sekė "šešėliai", - prisimena ponia Birutė. Ji apgailesja, kad visą tiesą apie savo tėvą ir jo pasišventimą Lietuvai sužinojo tik po jo mirties: "Kol buvau maža, patyriau tik to žmogaus begalinę tėvišką meilę. Koks paradoksas, kad vaikai kartais taip mažai žinome apie savo tėvus...".

Ivona ŽIEMYTĖ

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Lietuvos naujienos

Pirmadienio vakarą Kėdainiuose posėdžiavusi Darbo partijos taryba patvirtino susisiekimo, žemės ūkio, kultūros...

"Darbiečiai" patvirtino viceministrus nuotrauka, foto

Lietuvos užsienio reikalų ministerija Rusijos ambasadai Lietuvoje pirmadienį įteikė notą, kuriame reiškiamas...

Dėl sulaikyto žvejybinio laivo Lietuva teikia notą, Rusija grasina konfiskuoti nuotrauka, foto

Pirmadienį Darbo partijos Prezidiumas priėmė sprendimą teikti Roko Masiulio kandidatūrą į energetikos...

Loreta Graužinienė: Roko Masiulio kandidatūra tenkina visas puses nuotrauka, foto

Nuo spalio 1 d. Lietuvoje tarnybą pradės nauja JAV karių pamaina,...

Atvyksta nauja JAV karių pamaina nuotrauka, foto

Kretinga siekia rekonstruoti aikštę nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Kretingos rajono savivaldybė panoro rekonstruoti centrinę Kretingos Rotušės aikštę. Teigiama, kad šiandien...

Klaipėdos pirmadienis, rugsėjo 22-oji nuotrauka, foto

Klaipėda, Per statistinę parą Klaipėdoje gimdė 8 moterys - pasaulį išvydo 7 berniukai...

Turizmo dienos proga – nemokami renginiai nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras kviečia visus klaipėdiečius daugiau sužinoti apie...

Klaipėdos "Neptūnui" - Eurolygos dėmesys nuotrauka, foto

Sportas, Pirmadienį "Švyturio" arenoje nuo ankstyvo ryto iki beveik 15 val. šurmuliavo būrys...

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 2 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 3 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 5 val.

Sportas, Paskelbta prieš 5 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...