Šiomis dienomis sukako 85-eri metai, kai Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija, apibrėžusi šio autonominio krašto statusą Lietuvos sudėtyje. Apie tuos laikus neseniai priminė ir dabartinės Klaipėdos savivaldybės gautas Izraelyje gyvenančio piliečio prašymas išpirkti jo 1927 metais įsigytas Memelio obligacijas ir sumokėti 7 proc. pusmetinių palūkanų už visą šį laikotarpį.
Istorikai yra neblogai išnagrinėję autonominio Klaipėdos krašto valdžios institucijas, jų pavaldumą ir sudėtingus santykius tarp Klaipėdos krašto gubernatoriaus, kurį skirdavo Lietuvos Vyriausybė, ir Seimelio, kuri rinkdavo krašto gyventojai. Tačiau kaip veikė tuometinė Klaipėdos miesto savivaldybė?
Klaipėdos kraštas
Autonominio Klaipėdos krašto statusą Lietuvos sudėtyje apibrėžė Klaipėdos krašto konvencija, pasirašyta Paryžiuje 1924 metų gegužės 8 dieną. Konvencijos garantais tapo Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija, tačiau šie garantai negalėjo padėti tuomet, kai nacistinė Vokietija pareiškė pretenzijas į vienintelį Lietuvos uostą.
Klaipėdos krašto autonomijai užtikrinti Konvencija apibrėžė tokią viešąją tvarką, kuri įgalino krašto gyventojus saugoti ir išlaikyti savo tradicijas. Krašte funkcionavo dvi kalbos - vokiečių ir lietuvių. Tad nenuostabu, kad miestas turėjo du visiškai skirtingus pavadinimus: Klaipėda ir Memel. Čia jums ne Vilnius ir Wiłno.
Jau pirmieji rinkimai į Klaipėdos krašto Seimelį buvo konfrontaciniai. 1925 metais rinkimuose už lietuviškas partijas balsavo tik 6,1 proc. rinkėjų ir jos gavo vos 2 vietas Seimelyje. Tuoj pat po sėkmingų rinkimų vokiečių partijos Klaipėdos krašto gubernatoriaus paskirtam Direktorijos pirmininkui Erdmonui Simonaičiui pareiškė nepasitikėjimą. Tarpukariu vokiečiai kaltino lietuvius siekimu išstumti vokiečių kultūrą ir kalbą, policijos savivale ir krašto ekonomikos griovimu, o lietuviai vokiečius bei memelenderius - siekiu atplėšti kraštą nuo Lietuvos ir, ne be pagrindo, politine orientacija į Vokietiją.
Rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį rezultatai rodė aktyvią vokiškų ir lietuviškų elementų kovą dėl įtakos, kuri, deja, baigėsi ne lietuvių pergale. 1927 metais lietuviai gavo 13,4 proc. balsų (4 atstovai), 1930 metais - 17,7 proc. (5 atstovai), 1935 metais -18,3 proc. (5 atstovai), o paskutinį kartą prieš nacių triumfą 1938 metais - 12,8 proc. (4 atstovai).
Iš visų tarpukariu veikusių seimelių tik vienas sulaukė trejų metų kadencijos pabaigos. Per tą laiką pasikeitė devyni Klaipėdos krašto gubernatoriai ir šešiolika Direktorijų. Nestabilumas buvo būdingas klaipėdietiškos politikos bruožas.
Nuo "Dreiklassenwahlsystem" iki visuotinių rinkimų
Didžioji politika darė įtaką ir Klaipėdos miesto savivaldybės darbui, tačiau didesnių politinių aistrų, kitaip nei Seimelyje, čia nebuvo.
|
| TARPUKARIU Klaipėdos miesto taryba posėdžiaudavo buvusiame Danijos konsulo Lorko name, kuriame yra gyvenęs Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III ir kuriame šiandien yra įsikūrusi Klaipėdos apskrities viršininko administracija. |
Iki 1918 metų rinkimai į Klaipėdos miesto tarybą, kaip ir kitur Vokietijos imperijoje, buvo rengiami pagal trijų klasių sistemą (Dreiklassenwahlsystem). Pagal gaunamas pajamas rinkikai buvo suskirstomi į tris klases ir kiekviena jų rinkdavo trečdalį atstovų. Žinoma, dauguma rinkėjų buvo trečiojoje, nepasiturinčiųjų, kategorijoje, tuo tarpu pirmoji, kuri buvo mažesnė ir turtingesnė, turėjo privilegijų rinkimų metu. Nebuvo galima rinkti kai kurių valdininkų, dvasininkų ir mokytojų, nes jie turėdavo didelę įtaką rinkėjams dėl savo profesijos ypatumų. Miesto Taryboje buvo numatyta vietų tam tikram namų savininkų skaičiui.
Po 1918 metų revoliucijos Veimaro Respublika panaikino šią luominę sistemą, o tiesioginiai ir visuotiniai rinkimai į miesto Tarybą vykdavo slaptu balsavimu.
Į Klaipėdos, kurioje gyventojų skaičius svyravo nuo 36 tūkst. iki 40 tūkst., miesto Tarybą prieškariu buvo renkama 40 atstovų. Pasikeitus miestų įstatymui, taryba buvo renkama trejiems metams, o rinkimai Klaipėdos mieste buvo tokie patys, kaip ir rinkimai į Klaipėdos krašto Seimelį ir Lietuvos Seimą.
Tačiau norint įgauti rinkiko teisę, reikėjo būti išgyvenus vienerius metus toje savivaldybėje, tad Klaipėdos magistratas nenoriai išduodavo leidimus į Klaipėdą gyventi vykusiems lietuviams, idant jie nedidintų prolietuviškai nusistačiusių partijų rėmėjų gretų.
Naujai išrinktoji Taryba, susirinkusi buvusiame Danijos konsulo Lorko name, kuriame yra gyvenęs Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III ir kuriame šiandien yra įsikūrusi Klaipėdos apskrities viršininko administracija, rinkdavo Magistratą, kuriame dirbo du burmistrai su patarėjais, o šis savo ruožtu - miesto valdybą (kolegiją) iš burmistro ir jo pavaduotojų, kurie automatiškai tapdavo valdybos nariais. Magistrato ir Tarybos, kurie buvo lygiateisiai organai ir abu turėjo sprendimų leidybos teises, sudarytų komisijų sudėtį tvirtino Klaipėdos krašto Direktorija.
Kaip ir dabar, taip ir prieš 80 metų Klaipėdos miesto tarybos posėdžiai vykdavo ketvirtadieniais, kaip numatė reglamentas - "kiekvieną ketvirtadienį po 15 kiekvieno mėnesio dienos". Sprendimai būdavo priimami paprasta balsų dauguma, o balsams pasiskirsčius po lygiai, nulemdavo pirmininko balsas.
Ar reikės apmokėti Memelio obligacijas?
Kitaip nei dabar, prieš karą Klaipėdos miestas turėjo ir vertybinių popierių emisijos teisę. 1927 metais, siekdama pritraukti lėšų investiciniams projektams, kurių didžiausias buvo naujų Magistrato pastatų statyba, miesto Taryba išleido 40 000 Vokietijos markių vertės obligacijų emisiją. Tai, kad obligacijos, pasirašytos Klaipėdos, arba Memelio, burmistro Schulzo, buvo išleistos Vokietijos Reicho markėmis, neturėtų stebinti. Šiandien taip pat galima paimti paskolą arba pirkti obligacijas įvairia valiuta. 1000 reichsmarkių vertės Klaipėdos miesto išleistos obligacijos ekvivalentas buvo 48,19 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų arba 590 frankų. Obligacijos buvo padengtos auksu - 1 reichsmarkė buvo prilyginta 1/2790 kg gryno aukso. Pagal sutartį, Klaipėdos miestas turėjo atlikti mokėjimo įsipareigojimus.
Tačiau yra ne vienas, bet keletas "bet"... Pasikeitė ne tik tarptautinė padėtis. Autonominio krašto, kurį 1939 metais jėga prarijo nacistinė Vokietija, kartu perėmusi ir visą turtą bei turtinius įsipareigojimus, nebeliko. Po karo kraštas atiteko Tarybų Lietuvai, o po nepriklausomybės atkūrimo vėl susiformavo nauja teisinė padėtis.
Antra, pagal įsipareigojimus, "obligacijas būtina atpirkti per 30 metų, pradedant nuo mokėjimo dienos, pateikiant procentų apmokėjimo kvitus kas keturis mėnesius nuo gruodžio 31 dienos, kai jie turi būti pateikti ir apmokėti. Priešingu atveju pretenzijos negali būti reiškiamos."
Pretenzijas obligacijų savininkams reikėjo pareikšti iki 1957 metų. Bet, jeigu iškiltų ginčai, dar vienas sutarties punktas numatė, jog jie privalo būti išspręsti trečiųjų teisme arba, ten nepavykus susitarti, - Reicho aukščiausiajame teisme Leipcige pagal Vokietijos Reicho civilinio proceso kodekso nuostatas.
Savivaldybė už obligacijas nemokės
 |
| R. Taraškevičius: "Mes advokatų kontorai iš Izraelio atsakėme, kad Klaipėda nėra tiesioginė teisių iš Memelio perėmėja, todėl neturi mokėti už obligacijas ir palūkanų". |
"Atsakydami į Jūsų prašymą, informuojame, kad Klaipėdos miesto savivaldybė nėra buvusios Memelio savivaldybės teisių ir pareigų perėmėja, todėl Klaipėdos miesto savivaldybei nėra teisinio pagrindo išpirkti Jūsų kliento Michael Breuer turimas Memelio savivaldybės išduotas 2 tūkst. reichsmarkių vertės obligacijas ir sumokėti 7 proc. pusmetinių palūkanų skaičiuojant nuo 1927 m. liepos 1 d. iki šios dienos", - rašoma mero laiške.
Šis atsakymas teisės aktų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.
"Kaip ir minėjau, raštą su reikalavimu sumokėti už obligacijas ir palūkanas gavome balandžio 2 d. Jei būtume gavę diena anksčiau, manytume, kad tai yra pokštas. Atsakyti privalėjome, tai ir padarėme", - sakė R. Taraškevičius.
Vygantas VAREIKIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą