"Šabašninkai" iš kapinių stumia meną.

Mirties metinės, Mamos diena ir Vėlinės - tai datos, kurių išvakarėse skubama paženklinti Anapilin iškeliavusių artimųjų poilsio vietas, statomi paminklai. Ir pastarosiomis dienomis antkapių gamintojams darbo smarkiai padaugėję. Gamintojams, bet ne kūrėjams. Pačių gamintojų padaugėjo taip pat. Spėjama, kad netrukus sulauksime dienos, kai pašto dėžutėse rasime paminklų ar antkapių katalogus su kainomis ir epitafijomis. Kapinės - amžina niša ir verslui. Jose dalis miestelėnų apsilanko dažniau, negu parodoje ar kine. Vėlinių išvakarėse į pagrindines klaipėdiečių kapines Lėbartuose užsuko ir "Vakarų ekspresas".

Vyrauja kičas

Nesunku pastebėti, kaip išsiskiria panašių ar net vienodų paminklų grupės. Nelyginant tų pačių rankų darbas. Kiekvienam nedideliam periodui - sava medžiaga, sava kičo banga ir monotonija, tarsi vienodi žmonės būtų palaidoti.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo, matyti iš datų, nertasi iš kailio siekiant kuo didesnio paminklo. Daugiausia granitinio arba teracinio. Dabar antkapiai pastebimai sumažėję, tačiau didesnę dalį žmonių tenkina lyg grybų po lietaus kapinių prieigose pridygusių privačių firmų vienoda produkcija su piešiniais, daugiausia - peizažais. Populiaru puošti antkapį ir metalinėmis vazelėmis ar žibintais. Teracas šiandien nepopuliarus, vyrauja juodas ar pilkas granitas, komponuojama su raudonu, pasitaiko marmuro.
Akį rėžia sintetinė veją atstojanti danga. Po vieną užklotą kapą retai pamatysi. 4-5 ar net visa eilė antkapių nenatūraliai žaliuoja. Vienur klota iš pragmatiškumo - kapas visuomet atrodys prižiūrėtas. Kapinėse sutikta klaipėdietė Albina "Vakarų ekspresui" sakė negalinti apsakyti, kaip šiandien gailisi, kad prieš metus tą "linoleumą" paklojo - primena "zelionka" užteptą šašą ir tiek. Nuimti nesiryžta, nes pinigai mokėti, be to, bijo galinčių nepritarti giminių. Nors kaimyno paminklas beveik toks pat, moteriai jos statytasis atrodo gražiausias.
Naujesnio kapo, kurį ženklintų meniškas, profesionalo sukurtas darbas, tenka ieškoti su žiburiu. Rečiau mažajai architektūrai bepasirenkamas ir medis. Ąžuolinis rūpintojėlis ar koplytstulpis dažniau išvystamas ant senesnių kapų.
Tuo tarpu mažų miestelių kapinaitėse jie daug dažnesni. Salantiškis tautodailininkas Liudas Ruginis neseniai apgailestavo, kad kryždirbininkais garsėjanti Lietuva nelabai rūpinasi mažąja architektūra. Į jį kreipiasi žmonės prašydami ąžuolinės skulptūros...sau, nes bijo, kad po mirties vaikai sunkaus akmens neužritintų.

Profesionalai negrobstomi

Kaip "Vakarų ekspresui" pastebėjo žinomas Klaipėdos skulptorius Algirdas Bosas, vaizdas kapinėse keičiasi ne gerėjančia linkme. Kryptį diktuoja didelė pasiūla trafaretinių, meniškai menkaverčių paminklų. Kaip kontrastą skulptorius parodė nuotraukas savo darytų antkapinių paminklų, kurie stovi ne tik Klaipėdoje. Kiekvienas - ypatingas, išsiskiriantis. Meniškai vertingus ir užsakovų neapviliančius paminklus taip pat padaro Gintautas Jonkus, Vytautas Balsys, Justinas Mickevičius, Arūnas Sakalauskas. Išsiskiria firma "Kisinai", pasiūlanti profesionalų skulptorių.
Geriausia, sako skulptorius, kai užsakovas pasitiki autoriumi. Šiandien nereikia nė važinėtis po kapines, dažnas profesionalas parodo savo darbų nuotraukų, pagal kurias galima spėti, ar jo rankų darbas atitiks lūkesčius. Dažnai užsakovas neturi vizijos ir leidžia autoriui sutartų pinigų rėmuose elgtis savaip. Buvo laikai, kai pasiturintys žmonės nepasitikėdavo vietiniais meistrais ir atsiveždavo šedevrų iš Rygos ar Vokietijos.
Profesionalus menininkas ne tik stengiasi įsigilinti į žmogaus norą, jam svarbu ir kaip žmogus išėjo, kokio amžiaus, gal tragiškai žuvęs, koks buvo gyvas. Išankstinę idėją kažkiek diktuoja ir medžiaga. A.Boso manymu, neturėtų iš paminklo žvelgti gyvas mirusiojo portretas, paminklas ar jo detalės per metaforas veikiau tik primintų išėjusįjį, atspindėtų skausmo rimtį, kviestų susitaikymui su netektimi, apmąstymams.

Apie ryšį pamirštama

Neretai siekis išreikšti norimą idėją atsiremia į pinigus, tačiau ir pasiturintys užsakovai pamiršta profesionalius meistrus bei užsisako serijinį paminklą. Pasitaiko atvejų, kai žmogus nežino, ko nori, ir jam įsiūlomas brangesnis, tačiau menkavertis antkapis.
Tuo tarpu neretai už tuos pačius pinigus įmanoma šnekėti su profesionalu. Vienam menininkui svarbu, kad dėl savo darbo nebūtų gėda ir po 10 metų, jis gal ir nesiims, tačiau gali atsirasti, kuris sutiks. Kai žmogus ateina, išeitis visuomet surandama - jei ne pats daro, kitą prirodo, tikino skulptorius.
Įspūdingas meniškas antkapinis paminklas gali kainuoti ir 80 tūkst. litų, už 2 tūkst.Lt, sako pašnekovas, nekiltų ranka daryti, už tiek, gal už 1,5 tūkst. padarytų portretuką, inkliuzą, kitokį elementą ar nedidelę pietą. Mažiausiai pustrečio tūkstančio Lt gal ir leistų apie nedidelį antkapėlį galvoti.
Vienoje iš privačių paminklų gamintojų firmų "Vakarų ekspresui" buvo atsakyta, kad pigiausias paminklas pas juos kainuoja 400 Lt, o viršutinės ribos neegzistuoja. Galima nusipirkti paminklą iš karto.

Patarimai

Epitafijos ar piešiniai ant tiražuotų antkapių šiandien daugiausia padaromi naudojant badymo techniką. Vos kelių metų tereikia, kad toks užrašas apsineštų, ir net šriftas tampa neįskaitomu. Anot menininkų, yra daugybė būdų atsisakyti metalinių vazelių, kitų pigių puošimo elementų. Tegu žydi viena gėlė ar žiedas vietoj primaišytų darželių, kuriuos prižiūrėti užmojai neretai pranoksta galimybes.
Gailimasi ir "užsišokus" ant šviesaus, iš pirmo žvilgsnio labai patrauklaus paminklo - tokie po 5, vėliausiai po 10 metų pradeda žaliuoti, apauga ir virsta į betono gabalą. Patariama rinktis šlifuoto paviršiaus antkapį. Paprastesnė priežiūra. Paminklui kenkia ir artima medžio kaimynystė.
Skulptorius nepataria kapo paviršiaus aklinai užkloti plytelėmis, kadangi žemėms slūgstant jos išsivarto, nebent apačioje užklojus gelžbetoninį perdengimą.
Nepatariama statyti paminklo ar tvirtinti jo pamatų pašalus, pavasarį taip pat reikia laukti, kol pasitrauks pašalas.
Svarbu pamąstyti, ar ateity toje kapavietėje dar bus laidojama. Ne tik dėl vietos. Būtina nepagailėti antkapiniam paminklui didesnio pamatėlio, ypač nugarinė pusė kad būtų gerai sutvirtinta. Mat vėl kasant duobę atsiranda tuštuma, ir paminklas svyra, svirs ir vėliau. Be to, šaltyje stingdama masė lieka korėta, nepatvari.

Išlieka kapinės su menu

Paminklų verslas į akis itin nekrisdamas žengia koja kojon su laiku. Pačiose kapinėse paslaugas siūlo vadinamieji "šabašninkai", kurie sugeba paminklą iš karto į vietą pristatyti. Galima pirkti išsimokėtinai, taikomos nuolaidos. Atsirado paminklų perpardavinėtojų.
Ar reikia šviesti žmones, orientuoti į tikrąsias vertybes ženklinant amžino poilsio vietą? Prie nesąmonių, pastebi A.Bosas, priprantama, o kapinėse atsispindi dvasinė mūsų kultūra. Laikas parodo, kad dažnos kapinės anksčiau ar vėliau virsta parkais. Išlieka tik kur antkapiai pripažįstamos meno vertybėmis.
Klaipėdos skulptoriai puoselėja mintį surengti parodą, kurioje bųtų eksponuojamos nuotraukos su antkapinių paminklų vaizdais.
Trūksta, A.Boso manymu, dėmesio ir bendro kapinių vaizdo formavimui. Anksčiau būta tradicijos kapinių centre pastatyti koplyčią, dabar Lėbartų kapinių centre, skulptoriaus manymu, galėtų stovėti graži skulptūra, prie kurios laidotuvių procesijos stabtelėtų atsisveikinimui. Ypač, kai būna daug palydinčiųjų. Tuomet neliktų nutrypti aplinkiniai kapai. Galbūt gimtų nauja tradicija.