Rengiama akcija D. Kedžio dukros perdavimui paminėti

Jau vėl " megstos beretės " mestos į provokacijas, bet ,manau, nežiūrint į jas samdančius, rinkimų baigtis nuspręsta šituo absurdišku valstybės nuvaldymu ir praskolinimu...

LAIMI TREČIAS…

Kauno Žaliakalnio apygardoje savo kandidatūras iškėlę Algirdas Patackas ir Rasa Juknevičienė abu yra Nepriklausomybės akto signatarai, kurių politinės veiklos šaknys susiję su Lietuvos Sąjūdžio veiklos pradžia. Tai, kad panašios arba net artimos pozicijos politikai konkuruos per Seimo rinkimus yra situacija, kuri prašosi platesnio aptarimo.

Vykstant pedofilijos ir žudynių skandalui vis labiau ryškėjo teisėsaugos institucijų nesugebėjimas ištirti visą šią gan painią istoriją taip, kad nebūtų pagrindo įtarti teisėsaugininkus keistu angažuotumu. Kai išryškėjo A.Ūso garbės ir L.Stankūnaitės interesų gynėjų gretos, nemaža dalis visuomenės bandė pratęsti tiesos ir teisingumo paieškas, kurias buvo pradėjęs D.Kedys, padedant jo seseriai N.Venckienei. Baigiant išsemti visas teisines galimybes siekti tiesos, pradėta ieškoti politinių priemonių, kaip tą kovą pratęsti. Vienintelis, bene logiškiausias būdas buvo bandyti įtakoti į procesą pasitelkiant aukščiausią valdžios instituciją – Seimą. Deja, šis Seimas susitaikė su esančia sudėtinga situacija teisėsaugoje ir nepanoro priimti jokių sprendimų, kurie galėtų tokią situaciją bent jau sušvelninti. Kai kurie politikai ir valdininkai netgi ryžtingai stojo ginti senas, dar sovietinius laikus menančias tradicijas teisinėje sistemoje.

Būtent tada buvo pradėta ryžtingai kalbėti apie politinės partijos steigimą, kuri galėtų tęsti pradėtus darbus jau politiniame lygmenyje. Buvo gan aišku, kad naujai besisteigiantis politinis darinys neturi didesnės politinės patirties, lėšų, reikalingų partijos kasdieniam darbui ir netgi neturi tvirto ideologinio branduolio, kuris sugebėtų priimti pozityvius politinius taktinius sprendimus. Tokią gan neapibrėžtą situaciją pajuto įvairūs marginalai, kurie bandė savanaudiškai pasinaudoti kelių metų N.Venckienės ir jos artimos aplinkos teisingumo paieškomis. Sukurti ir kuriami politiniai dariniai deklaruoja savo superpatriotines pozicijas, nors dažnai galima įtarti, kad jų tikslai su Lietuvos laisve ir kuriama demokratija nieko bendro neturi.

Grįžtant prie A.Patacko ir R.Juknevičienės konkurencijos verta aptarti jų galimybes. Manau, kad R.Juknevičienė turi ne tik didžiulę politinę patirtį, grumiantis su neokomunistinėmis jėgomis, bet ir tą daranti su didžiule atsakomybe bei išmanymu. Politinės raiškos jai galėtų pavydėti ne tik dažnai labai emocingas ir kartais nesusibalansavęs A.Patackas, bet ir kur kas didesnę patirtį turintys politikai. Tai, kad A.Patackas sugeba raiškiai demonstruoti savo aštrią poziciją įvairiais klausimais – politikui dar nepakanka. Politinė išmintis sietina ne tik su “griovėjo” įvaizdžiu (kaip futbole) , bet ir su kūrybinėmis galimybėmis. Perdėm kritikuoti visus ir viską ir pabaigoje susirungti su politike, kuri turi didžiulę darbinę pozityvią patirtį, kovojant su niekadėjais – daug proto nereikia. Reikia tik kvailoko įžūlumo. Kairiosios jėgos tokiu atveju ploja katutėmis… Jos puikiai žino, kad mūsų žiniasklaida apie jų tarpusavio priešrinkimius pasistumdymus nieko ar beveik nieko neparašys bei nepasakys. Manau, kad dauguma žurnalistų ir politologų net nedrįs atlikti kitų politinių partijų sąrašų analizių. Didelis dėmesys “Drąsos kelio” partijai parodo, kad jos labiausiai prisibijoma. Po paskutinių jos vadovų sprendimų pasiskirstant rinkimines apygardas bus prisibijoma mažiau, nes tikimasi, kad DK kandidatai gali padėti kairiosioms politinėms grupuotėms kovoti su politine dešine. Siūlau ir A.Patackui pamąstyti, kur jis jau randasi? Kokiu reikia tapti patriotu radikalu, jei didžiausią priešą įžvelgti politinėje dešinėje? Gal ir teisinga yra nuomonė, kad patys ryškiausi radikalai yra gan artimi, nežiūrint kairės ir dešinės… Nuo tokio susigretinimo nėra apsaugotas ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas.

Esant tokiai neapibrėžtai situacijai “Drąsos kelias” ir TS LKD nesugebėjo rasti abiems pusėms priimtinus sprendimus tam, kad panašūs tikslai būtų įgyvendinami sutelktinai. Nors kai kuriems marginalams nepavyko patekti į DK sąrašą, bet visai išsivalyti nuo tokių prielipų ir jam nepavyko. Pvz.V.Matulevičiaus ir A.Drižio pavardės jame puikuojasi. Prisiminkime, kad “Krantuose” Vytautas ryškiai “rezidavo”, o A.Drižio redaguojamas “Laisvas” laikraštis” buvo nuolatinis paksoidų ruporas.

Atsitiko dar keistesnis dalykas. Žinomiausi “Drąsos kelio” kandidatai į Seimą pasirinko tas rinkimines apygardas, kuriose bolotiruojasi TS LKD politinis elitas. Jei dėl N.Venckienės ir I. Degutienės kandidatavimo vienoje apygardoje dar galim įžvelgti Lietuvos emigrantų suaktyvinimą, kas bendra prasme yra pozityvus reiškinys, tai kitose apygardose susirungs tie, kurie galėtų koja kojon nuosekliai eiti teisingumo ir demokratijos keliu. Tokia situacija gali pasidžiaugti LSDP – TT -DP politinė trijulė su savo artimais politinias darinukais. Nors kiekvienoje apygardoje yra po 5 -7 (ar net daugiau) kandidatus, bet žiniasklaida atkreipė dėmesį tik ten, kur rungiasi TS LKD ir DK lyderiai. Nesunku suprasti, kad kai du pešasi, laimi trečias. O tas trečias šiuo atveju kairiųjų jėgų blokas.