Rekviem paskutinei Kuršių nerijos karvei.

Į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros vertybių sąrašą įtrauktoje Kuršių nerijoje apstu augalijos bei gyvūnijos unikumų. Tačiau šioje panoramoje gamtosaugininkai niekaip neįsivaizduoja... karvės. Žinia, karvė - ne drugelis, bet juk ir ne tokia jau didelė stichinė nelaimė, galinti suniokoti ir taip skurdoką palvę.
Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovai pareiškė, kad dar šiais metais, saugant istorinį gamtos paveldą, čia turėtų nelikti naminių gyvulių. Pagal draustinio nuostatas tik laukiniams žvėrims taikomos privilegijos negalioja karvėms, avims bei ožkoms.

"Aš su jais nekovosiu"

- Neįsivaizduoju gyvenimo be savo juodmargės Martos ir avių", - sako Preilos pakrašty jau pusę amžiaus gyvenanti Danutė Artemjeva. Sumokėjusi gamtosaugininkams 50-ies litų administracinę baudą už karvės ganymą neleistinoje vietoje, moteris pasidžiaugė, jog duotas terminas atsikratyti gyvulio per kelias savaites pratęstas iki 3 mėnesių. "Juk neprašysi kokio golovarezo nukirsti karvei galvą ir išvirti barščius, - karčiai atsidūsta. - Jokiu būdu neatiduosiu savo auginto gyvulio į skerdyklą. Paskambinsiu laidos "Bėdų turgus" vedėjai E. Mildažytei ir verčiau padovanosiu karvę su veršeliu vaikų namams, įsikūrusiems kaimo vietovėje.
Po karo čia sugrįžus tėvams, ponia Danutė užaugo sugriautame ir atstatytame name su kitais penkiais vaikais. Tėvelis nežvejojo, buvo eigulys, o mama rinko sėklas, sodino pušų daigus. Į sodybą priklysdavo jaukių stirnaičių, po kambarius laigydavo voverės. Tėveliai visada laikė gyvulėlių, arklį, iš Šakių barža parsigabentų iki Juodkrantės; prisišienaudavo kitoj pusėj, Ventės rago pelkėse, ir parplukdydavo dorėmis. Apie 1986-uosius Preiloje buvo apie 30 karvučių. Žmonės pasakoja legendas, neva sovietmečiu Neringoje ganėsi karvės, nuklydusios miškan, sulaukėdavo, duodavosi su briedžiais. Moteris sako, kad tai netiesa.
- O dabar yra tokie nauji įstatymai, man visiškai neaiškūs, kad nacionaliniame parke negalima laikyti naminių gyvulių. Karvė nuėda tą senąją žolę, iš po jos išauga gana graži didelė žolė, bet jai su veršeliu ir 18-ai avių reikia dar duot "kombikormo", miltų - gyvulys nebus gyvas vien tik šventa dvasia. Avys sugula atokioje vietoje miške, bet vakare jos visos pareina paskui baltąją vedlę Sigutę; užtat kad gauna atsigert (miške nėra balų) ir duonos atliekų. Didžiaragio avino seniai nebėr, nes nenoriu, kad būtų ėriukų. Pasitaikė dvikojų grobuonių, numušusių avis automobiliais ir pasiėmusių. O mano vištų net lapės prie namų nevagia. Šernai išknisa mano daržo pakraščius, bet aš su jais draugauju, palieku bulvių atliekų, ir vienais metais su avimis pareidavo du gražūs šernai. Aš avims, būdavo, duodu po obuoliuką, ir šernams", - pasakoja moteris, sukaršusi vilnų vaikaičių apklotams. Šie su jos vaikais atvažiuoja vasaromis iš Maskvos.

"Briedis daro daugiau žalos"

Kažkada Danutė Artemjeva TSRS imperijos sostinėje sutiko sau skirtą vyrą. Baigusi Maskvos aviacijos institutą, kurį laiką Rusijoje dirbo karinio oro uosto radialokacijos sistemų inžiniere. Tačiau širdies trauka į Preilą buvo tokia pat nenumaldoma kaip amžinas jūros ir girių ošimas.
Jai tos avių mėsos nereikėdavo, tad išmainydavo kokią avį su ūkininkais į šieną. Gal trejetą ėriukų ji dar pasiliks, o kitas švelniavilnes parduos pažįstamam ūkininkui iš Klaipėdos rajono.
- Karvutę, rytą pamelžusi, išleidžiu. Kai kada pareina pietų, o vakare sugrįžusi visada subaubia. Pakasau jai pakaklę, už ausų, ji man dėkodama palaižo nugarą. Manau, briedis daro daugiau žalos miškui, nes karvė negraužia medžių žievės, o žiemą ji tvarte šieną ėda. Marta vaikščioja pusės kilometro spinduliu, kopose jai nėra kas veikt, supančiotas gyvulys juk ieško takų, ir kartais "pamąsto", įbridusi į jūrą. Jeigu karvė baubtų rožynuose prie Nidos merijos, gal ir negerai būtų, bet kad aš gyvenu atokiai. Gaila su ja skirtis; juk ji tėvų laikytos bandos palikuonė, - sako ponia Danutė.
Ji laiko porą avilių, bet šiemet nebus to aitraus, tamsoko, sakų skonio medaus; jo vos užteks vienai bičių šeimai pramisti. Itin gardu ragaut jį su saldžiu Martos pienu. O šeimininkės slėgtas sūris kvepia it miško dievo kojos.

Suveržti tarp dangaus ir žemės

Aplankėme Zofijos ir Alfonso Mitkų sodybą Pervalkoje. Mus pasitiko ponių veislės kumelaitė Banga. Ją žmonės nusipirko Palangoje, neapsižiūrėję, kad nekaustyta; brangu keltu ją gabenti pas kalvį Klaipėdon. Nagingas sūnus pats padarė vežimaitį, kuriuo turistai pageidauja linguot į paplūdimį. Mitkai tvarkingai laiko tris avytes, dvi ožkytes, kurių pienas, sako, išgelbėjo nuo chroniško bronchito ir dusulio. Nuo reumato apsisaugo avių vilnų kojinėmis.
Teiraujuosi, ar dantys atšipo nuo žuvies, žvejų vadinamos marių veršiukėliais.
- Kur čia privalgysi tos žuvies? Pabandyk tu, vietinis, paleist "sietką" - baudą mokėsi. Mes taip suveržti tarp dangaus ir žemės; nieko negalima. Dabar ir prie to gyvulio valdžia kibti pradėjo: tu nelaikyk. Na, negalima palaido laikyt, bet mūsų visada pririšti, neina kur nori. Ne, ponia, mano vyras niekad valties neturėjo; daug metų dirbo miškų ūkyje, o aš ūkininkavau, nes nebuvo kur penkis vaikus palikti. Užaugusi našlaitė, supratau, kokia esu jiems reikalinga. Žvanginau motinos didvyrės medaliais, bet kokia iš to nauda varge? Niekad rankos nekėliau nei prieš vaiką, nei prieš gyvulį, jie nežinojo, kas tas yra piktumas, užtat dabar jie galvas už motiną padėtų. Draudžiau vaikams net prie vandens artintis, nes pati jo bijau, esu skendusi. Ganiau žąsis, jojau naktigonėn su trisdešimčia arklių, kol gyvenau prie Trakų. Taip žmogaus nemėgstu, kaip gyvulį myliu, - šypsosi ponia Zofija. Sako neturinti su gyvuliukais jokio vargo, tik pašarų parūpinti sunku. Kai gyvuliukai palikuonis vedė, gaspadinė pati ir už pribuvėją pabuvo, net kai karvės "dvynukus" ar trijulę atvesdavo. Vėtros vis tvarto stogą plėšia, tada panašu į "sūdnią dieną".
- Anksčiau Pervalkoje turėjau didelį karvių ūkį, ir bulių. O kiaulių, žinot, ponia, kiek laikiau? Legioną; apie trisdešimt. Iš jų ir vaikus rengiau, kai jie užaugo, liepė išnaikinti. Aš negaliu, ponia, aš pripratus, myliu gyvulį; turbūt numirčiau be jų. Viščiukų nupirkau pernai pulkelį, Dieve brangus: ateinu - šeškai visus išpjovė. Kitąmet pastačiau paukščiams tvirtovę, tai šeškai tik vielinį tinklą pragraužė, bet neprilindo. Reikia išlaikyti visą tą gyvą turtą. Miške liktum alkanas ir plikas; reikia į parduotuves toli važiuoti duonos, tai nors savo pieno, kiaušinių sočiai turim. Valdžia mums net neleidžia keliu pavažiuot - jis mat turistams skirtas. Sakau, ar tas poilsiautojas čia augo, buvo? Jis tik pravažiuoja, o mes čia visą gyvenimą esam, mano vaikai ir pramynė tą taką. O mes nevažiuojam, - graudinasi moteris. Jos žmogus Alfonsas pritaria: kai sykį kvietė greitąją, teko bėgte du kilometrus įveikt, kad "šlagbaumą" pakeltų. Ačiū Neringos merui, nors keltas čiabuviams nemokamas.
Klausiau, kiek žemės turi Mitkai.
- Ponia, čia nėra žemės, tik smėlis, - juokiasi jie. Nuo tų laikų, kai dirbom miškų ūky, tos pievos yra, ir mums gana. Dar toks Liobis Pervalkoj laiko avis; jis anksčiau ir karves, ir bulius laikydavo. - Mūsų gyvuliukų niekas neužtinka iškadą darant, pliažus teršiant: tegu ir jų niekas neužkabina. Aš jiems pasakiau: tegu pirma sutvarko šernus, kurie neduok Dieve kaip daržus išknisa. Nors neleidžia, tvora užsitvėriau, - sako žemaitis ponas Alfonas, gyvenantis Pervalkoje nuo gimimo dienos. Net iš Nidos atvažiuoja pirkti ožkų pieno keliautojai, ir žiemą. Karvytę verkdami pardavė prieš dešimtį metų. Pernai gamtosaugininkai liepė šiltnamius nugriaut: "Motina - už dalgės, už šakės; sako, pabandyk man nuverst!" - sako žmogus, dirbantis nuo tamsos iki tamsos. Anot jo, valdininkai dėl gyvulių šeimos dar neužkabina. - Kai prieš 10-15 metų laikėm kiaules, skerdėm, ir mėsa pasidalindavom, tai visiems gerai buvo. O kai 17-a avių išvogė, niekam nepasiskųsi: sakys - nelaikyk, išnaikink. Pernai sakė, kad vilkai mums išpjovė avis, bet tai poilsiautojų siundomų šunų darbas. Išlaikysim savo gyvulių ūkį, nors mums tai ir visą sveikatą kainuotų, - sako Mitkai, šaknimis į smėlėtą Pervalkos žemę įaugę. Mums išvažiuojant tvartely paskutiniai saulės spinduliai sušvytėjo kaip auksuoti paveikslėliai uždarytoj bažnyčioj...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder