Pypliškės vienkiemiuose - artumo ilgesys

Pajūrio kaimai ir miesteliai

Pypliškė - Šilutės rajono vidurio kaimas. Įsikūręs prie kelio tarp Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio, pačioje Gardamo gyvenvietės pašonėje. Čia pat vandenis srauniai praneša vingiuotas Tenenys. Pypliškės kaimynai - Laukstėnai, Žakainiai, Gudiškės kaimas, kuriame belikęs vienas gyventojas, Gardamas ir Birbalai.

Kaime tyvuliavo meldais apaugęs prūdas, kuriame vyrai gaudydavo pyplius - žuvis, dar kitaip vadinamus vijūnais. Jų prisiveisę tiek daug, o žvejyba vienu metu buvusi tokia intensyvi, kad kaimą, vietinių žmonių pasakojimu, it pradėta vadinti Pypliške.

Nuo gimimo čia gyvenanti 75 metų Irena Freitikienė mums sakė, kad iš kaimo, kokį ji atmena, likęs trečdalis - 13 ar 14 vienkiemių bėra. Tarpukario Lietuvos laikais 93-iuose hektaruose ūkininkavęs toks stiprus ir sumanus ūkininkas Razma, o dabar Pypliškė, lyg ant trijų banginių laikosi ant vieno iš jo palikuonių - Algimanto Razmos ir ūkininkų Adolfo Stankaus bei Jono Kaktos.

I. Freitikienė įsitikinusi, jog Pypliškė nunyks. "Kai numirsiu, ar žioplas anūkas būtų, kad čia pasiliktų?" - pridūrė.

Nustebino ne tik "pranašystė", bet ir kitų vietinių reakcija į mūsų klausimą apie tuščius vienkiemius. "Bijome. Kaip tai ko? Padegimo", - atsargiai ištarė žmogus, veikiausiai, manydamas, kad dairomės pirkti sodybą.

"Nenorima, kad pareitų svetimi, todėl ir padega", - paaiškino tiesiai moteris, užsimindama apie neseniai po vieno senolio mirties supleškėjusį gerą namą kaimyniniuose Žakainiuose. Kas padega? "Niekas nežino".

Be pinigų - kančia

Kodėl neturėtų pareiti Pypliškėn I. Freitikienės anūkas, o gal ir kitų vietinių vaikai? Tik stambūs ūkininkai esą kaime gyvena gerai.

"Aš turiu karvikę, gerai dar, kad nuo kelio tą pieną paima, nereikia vežti, tačiau iš didelių dvarų, iš didelių ponų pieną paima mokėdami 70 ct už litrą, o mes gauname tik po 40 ct", - guodėsi garbingo amžiaus moteris, paminėdama ir kaimynę. "Kaip jai, sakykite, pakelti, galą su galu sudurti? Tris vaikus augina, o pajamos - tik iš vienos karvės pieno ir vaikų pašalpos".

Adolfas Vilkys laiko 8 karves, bet ir jam po 40 ct už litrą temokama. Tačiau jis nedejavo, su mumis kalbėdamas džiaugėsi. Mat prisiminė, kaip 40 metų traktorininku išdirbęs dovanų iš ūkio gavo traktorių. Už simbolinę kainą likviduodamasis ūkis padalijo ir gyvulių. Adolfas turėjęs į ką savo ūkį kurdamas atsiremti.

Našlė Jadvyga Šikšnienė bandė parduoti vienintelę karvę, kad galėtų pradėti daryti kažką kitką, tačiau už galviją jai pasiūlė 600 litų. Pasibaisėjusi sumanymą atšaukė, o dienas dar labiau prislėgė mintis, kad su paprastu kaimo žmogumi valdžia nesiskaito.

Eitų pašokti

Ir kaimui atgaivą teikiantis Tenenys senka. Upė tarytum solidarizuojasi su Pypliške. Bet ne su visais jos žmonėmis. Ir Gardame, ir Juškaičiuose, ir pačioje Pypliškėje mus ragino aplankyti Razmas, šviesius ir "prie meno" žmones.

Užsukome pas Albiną Razmaitę, gyvenančią kartu su broliu ir jo šeima ant Tenenio kranto pavyzdingos sodybos ženklu pažymėtame vienkiemyje, ir kalbos apie nykimus pasitraukė. Kaip tik viešėjo sesuo Jovita iš Šiaulių. Ką tik po kelionės iš Belgijos.

Abi patvirtino, kad anksčiau kaime buvo daugiau gyvenimo, kad dabar tėra tik dvi jaunos šeimos, ir reikalai pasikeitę. Tačiau Pypliškės žmonės esantys labai darbštūs, vieningi ir draugiški, talkomis tą ne kartą įrodę. Tiktai dabar nebūna taip, kad visas kaimas susirinktų į vieną krūvą. A. Razmaitė atsakė, kad ji eitų į kaimo sambūrį, ir į vakaronę, ir pašokti, jei tai būtų renginys panašaus amžiaus žmonėms.

Anksčiau, palygino, buvo daugiau bendraujama. "Vyrai sekmadieniais susirinkdavo pas Kazimierą Arnašių ir lošdavo kortomis iš degtukų, moterys taip pat sueidavo "pasiplepėti", o mes, vaikai, prie žibalinės lempos plėšydavome plunksnas".

Pypliškėje vykdavo vaidinimai, be jokių išorinių paliepimų. Žmonės patys susirinkdavo ir statydavo vaidinimus. Sovietiniais laikais vaidinti reikalaudavo, ūkio pirmininkas pats mėgęs groti, uždegdavo ir žmones.

"Mūsų tėveliai taip pat vaidindavo, - gėrėjosi sesės, - prieš Kalėdas jaunimas pasikinkydavo arklį, armoniką, puoštą eglę - į roges, pasipuošdavo žibintais ir prasinešdavo per kaimą prie kiekvienos sodybos giedodami. A. Razmaitė garsiai pasvarstė, kad būtų puiku ir dabar pakalbinti bendraminčius, vaikus ir kažką panašaus surengti.

Sibire užsigrūdino

Turtingo ūkininko anūkės užsiminė, kad senelis rašė prisiminimus, kuriuose užfiksavo ir svarbių šio kaimo įvykių, taip pat papasakojo, kokia buvo žemės kaina jų šeimai: "Išvežė mus, 8 žmonių šeimą, 1952 metais į Krasnojarsko kraštą. Iki tol vis pabėgdavome".

Gyvenimas tremtyje atrodęs sunkus, septyniolikmetei Albinai teko nelengvi darbai prie geležinkelio. Sugrįžti į Lietuvą nebuvo paprasta. Per kliūtis, ne iš karto, bet parvažiavo į gimtinę ant mylimo Tenenio kranto ir "Sibire užsigrūdinę kibome į gyvenimą".

"Ypač gera čia būna vasarą, kai pas mus po 15 ar 20 žmonių - sesės, vaikai, anūkai - suvažiuoja, - tarė Albina.

Gyvendama ant upės skardžio ji matanti, kaip kaupiasi upėje dumblas. Prieš karą Teneny buvę labai daug žuvies ir vėžių. Kai maudydavo arklius, jie nesiekdavę dugno, dabar, ne potvynio metu, upę lengvai perbrenda.

"Vėžiaudavome rankomis, iš po akmenų traukdavome. Susidėdavau į suknelės skretą ir parsinešdavau. Gaudavau barti", - prisiminė Albina. Vėžių gaudyti atvažiuodavę ir iš Klaipėdos. Vėžiai išnykę nuo trąšų, patekusių Tenenin ties aukštupiu, Šilalės rajone. Vėliau bandyta vėžių užveisti vėl, nepavyko.

Dėl vaizdingų Tenenio apylinkių atrodo viliojanti mintis apie kaimo turizmą, tačiau jo imtis kaime niekas neturi lėšų, o minėti ūkininkai kryptį Pypliškėje verstis iš žemės ir gyvulių jau pasirinkę.

Audra VENCKUVIENĖ