Pasaulis Lietuvai pražus, kai Lietuvos pasaulyje nebus

Pir­ma te­zė. Apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę pri­kal­bė­ti kal­nai žo­džių ir iš­lie­tos jū­ros jaus­mų. Po­nai, o ko­dėl tik apie dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę? Ko­dėl jau ke­lis de­šimt­me­čius Glo­ba­lios Lie­tu­vos ak­ty­vis­tai tik jos ir rei­ka­lau­ja? Juk kal­ba tu­ri bū­ti erd­ves­nė, rim­tes­nė. Rei­kia ati­deng­ti vi­sas kor­tas, po­nai, nes jūs juk no­ri­te dau­giau. Ne­be už kal­nų me­tas, kai pa­sau­li­niam jau­čiui teks kib­ti už ra­gų ir tu­rė­ti ki­še­nė­je ne­be du, o tris, ke­tu­ris ir dau­giau pa­sų. Kaip lo­te­ri­jos bi­lie­tų. Ar­ba kaip daug­pa­tys­tę liu­di­jan­tį są­ra­šą.

Ant­ra te­zė. Glo­ba­lios Lie­tu­vos ak­ty­vis­tai rei­ka­lau­ja šva­rios pi­lie­ti­nės są­ži­nės? Ne­pa­vyks – jie ją jau pra­ra­do. Sa­vo va­lia pra­ra­do. Kai tam­pi ki­tos ša­lies pi­lie­čiu, ar­gi tam­pi kaip ver­gas? Ar kas su bi­zū­nu varg­še­lį at­ve­dė prie lan­ge­lio, pro ku­rį tau iš­ki­šo sve­ti­mą pa­są? Ir paė­mei jį, ir pa­si­ra­šei pa­ts, ir prie­sai­ką iš­ta­rei pa­ts. Ypa­tin­gais at­ve­jais (taip nu­tin­ka JAV) pri­sie­kei ne­tgi at­si­sa­ky­ti vi­sų ki­tų vals­ty­bių pi­lie­ty­bės. At­si­sa­kei sa­vo tė­vy­nės. Tad ko­kios šva­ros no­ri? Dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė – dvi­gu­ba są­ži­nė; tri­gu­ba – tri­gu­ba. Žo­džiu, Lie­tu­vos sa­vi­žu­dy­bė ta­vy­je jau įvy­ko.

Tre­čia te­zė. Glo­ba­lios Lie­tu­vos ak­ty­vis­tai no­ri gy­ven­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je, o Lie­tu­vo­je, jei­gu čia kaž­kas su­kurs tin­ka­mą poil­sio „in­dust­ri­ją“, jie at­vyks pail­sė­ti. Pa­si­links­min­ti, pa­mo­suo­ti Lie­tu­vos pa­su. Net tau­tiš­ka vė­lia­vė­le. Esą tu­riu tei­sę. O jei­gu jau vi­sai at­vi­rai, at­vyks pa­siim­ti di­vi­den­dų už įsi­gy­tą-pa­vel­dė­tą Lie­tu­vos že­me­lę ar­ba tur­tą. Vis­kas. Su vai­kais jie jau ne­kal­ba lie­tu­viš­kai, o ir pa­tys – su ak­cen­tu.

Ket­vir­ta te­zė. Glo­ba­lios Lie­tu­vos ak­ty­vis­tai iš tik­rų­jų sie­kia Lie­tu­vos iš­pi­lie­ti­ni­mo. Są­mo­nin­gai tai da­ro ar ne, bet vai­sius tu­ri bū­ti šis – Lie­tu­va be Lie­tu­vos pi­lie­čių. Keis­čiau­sias pa­ra­dok­sas. Ar­šie­ji li­be­ra­lai, ku­rie no­ri ma­ty­ti ne „lie­tu­vių Tau­tos su­kur­tą Lie­tu­vą“ (kaip skel­bia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ja), o „Lie­tu­vos pi­lie­čių Lie­tu­vą“, – bū­tent jie kar­tu su kon­ser­va­to­riais rei­ka­lau­ja dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės. Sve­tim­tau­čių imig­ran­tų ant­plū­džių. Jiems tik­ra „lie­tu­viš­ka pi­lie­ty­bė“ ne­be­sup­ran­ta­ma. Nes ji juk la­bai „neeu­ro­pie­tiš­ka“. Čia kaip su ta kiau­le, ku­ri, ieš­ko­da­ma gi­lių, iš­rau­sia ąžuo­lo šak­nis.

Penk­ta te­zė. Mi­tas, kad su­tei­kus dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę nuo Tė­vy­nės ne­nu­si­suks iš­vy­kę ir mus pa­li­kę, jau ta­pę ki­tų vals­ty­bių pi­lie­čiais. De­ja, de­ja. Pa­tir­tis liu­di­ja vi­sai ką ki­ta: tu­rė­da­mas ki­še­nė­je Lie­tu­vos pa­są, ki­tos vals­ty­bės pi­lie­tis pa­jun­ta psi­cho­lo­gi­nę pa­guo­dą – štai, aš vis dar „sa­vas“, lie­tu­vis, su­pran­ta­te, ne­pra­ra­dęs ry­šio su ta, kaip ja... Jis dar šiaip taip su­dai­nuo­ja du punk­te­lius „Ant kal­no mū­rai“, pa­si­žiū­ri Lie­tu­vos krep­ši­nį. Ta­čiau kam to pa­ties rei­ka­lau­ti iš sa­vo vai­kų? Vai­kai – jau vi­siš­ki „už­sie­niu­kai“, „an­gels­kas“ mo­kyk­las lan­ko, ir jų drau­gai to­kie pat.

Šeš­ta te­zė. Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je šiuo me­tu (ir iki pa­sau­lio pa­bai­gos) vyks lo­ka­li­niai konf­lik­tai ir lo­ka­li­nės ka­tast­ro­fos. Trans­pa­sau­li­nės kom­pa­ni­jos ir vals­ty­bės ga­liū­nės nai­kins silp­nes­nes vals­ty­bes ir tau­tas. Iš­liks tik tie, ku­rie bus su­ma­nes­ni ir dau­giau gim­dys. (Lie­tu­va ga­li iš­lik­ti tik su­si­ki­bu­si ran­ko­mis su Lat­vi­ja.) Dar esan­čios, bet jau nyks­tan­čios vals­ty­bės, to­kios kaip mū­sų, spar­čiai bus val­do­mos iš už­sie­nio cent­rų (kol kas – Briu­se­lio)... Vi­si, kas pa­si­duos, emig­ruos. Ir slėp­sis sau­ges­nė­se vie­to­se. Taip šiuo me­tu jau el­gia­si ko­ne vi­si lie­tu­viai emig­ran­tai. Jie pa­smer­kia Lie­tu­vą iš­nyk­ti. Be­je, tai sa­ko at­vi­rai: „Ne to­kios Lie­tu­vos lau­kė­me!“ Jie bė­ga į nau­jas tė­vy­nes ir ieš­ko nau­jų pa­mo­čių. O ko­kių epi­te­tų Lie­tu­vai pa­že­ria – bai­siau už bu­vu­sius oku­pan­tus.

Sep­tin­ta te­zė. Ši te­zė ba­na­liau­sia, nes pre­ky­bi­nė. Dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė lei­džia pre­kiau­ti sa­vo kū­nu. Tai yra gin­ti tą „tė­vy­nę“, ku­rią gin­ti la­biau ap­si­mo­ka; tar­nau­ti to­je ar­mi­jo­je, ku­rio­je pa­to­giau tar­nau­ti; ke­liau­jant po pa­sau­lį ei­ti į tas am­ba­sa­das ir kon­su­la­tus, ku­riuo­se ska­nes­nė ka­va ir ma­lones­nės sek­re­to­rės. Pa­ga­liau at­sto­vau­ti olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se tai ša­liai, ku­rio­je... Žo­džiu, aiš­ku.

Šios te­zės – Glo­ba­lios Lie­tu­vos ak­ty­vis­tams. Ku­rie bi­jo iš­tar­ti sak­ra­li­nę fra­zę: PA­SAU­LIS MUMS VI­SIEMS PRA­ŽUS, JEI LIE­TU­VOS PA­SAU­LY­JE NE­BUS.