Nauja rasė - gamtininkai: filosofai ir keistuoliai.

Jei kas nors parašytų "Vadovą Lietuvos gamtos mylėtojams pažinti", turėtų atskirti iš pažiūros lyg ir vienodas sąvokas: "biologas", "žaliasis" ir "gamtininkas". Ir kaip bebūtų keista, retas kuris supranta, jog gamtininkai - ne biologai. Esminis skirtumas - pirmieji gamtą ne tik tyrinėja, bet ir jaučia. Gamtininkams tai - savęs realizavimo terpė, pirmiau emocijos, o tik po to rūšys ir dar netyrinėti plotai. Žinoma, tobuliausia yra šių tipų sintezė, tačiau ji - reta.

Pedagogai - "gimdyvės"

Prieš dešimtį metų Lietuvoje gamtą tyrinėjantys žmonės buvo laikomi keistuoliais ir atskalūnais. Gal todėl, kad visuomeninė veikla dar nebuvo tokia "popsūchinė", kaip nūdieną. 1992 metais įsisteigė ir pirmieji gamtos bičiulių klubai, vienijantys ne tik barzdotus mokslininkus, bet ir imlų veiklai jaunimą.
Šiuo metu šalyje yra virš 60 klubų, užsiimančių "žaliąja veikla". Sumanūs pedagogai jaunimą gamtos mokslais išmoko sužavėti būtent "pop" stiliaus atrakcijomis. Vaikai, prigąsdinti įvairių mitų apie liūnus ir akivarus, yra vedami į pelkę, kuri, pasirodo, yra ne tik subtili bendrija, bet ir puikiausias atrakcionų parkas.
Liulantis kiminų kilimas, kliuksintys akivarai ir purvo tvaikas pradeda patikti! Daugeliui pirmieji žygiai į raistą palieka itin gilų įspūdį: įveikta baimė, patenkintas smalsumas. Po to supranti, jog pelkėje nuskęsti - tas pats, kas einant dieną mišku įgriūti į duobę.
Dar viena priemonė gamtininkams "gimdyti": naktiniai žygiai. Vaikų baimė dažniausiai paremta nežinia. Kuomet smalinio miško garsai tik sužadina vaizduotę, išmoksti mėgautis savo įveiktais atstumais - pasijauti saugus. Be to, imlumas aplinkai tamsiuoju paros metu itin sustiprėja, tad grįžti pilnomis emocijų kišenėmis.
Bet kam visa tai?

Žali akiniai

Umbertas Eko vienoje savo knygų samprotavo: "Reikia išmokti pastebėti ne tik visumoje vienovę, bet ir vienovėje visumą". Taigi, galima su malonumu prakiurksoti prie vienintelio augalo kad ir pusdienį. Pamenu, kaip vienas vaikas parsitempė iš pelkės keistą augalą skendenį, kuris savo burbuliukais ant šaknų ryja vandeninius vabzdžius. Pamiršęs laužą ir košę su uodais, jaunasis tyrinėtojas kiaurą vakarą bandė "maitinti" augalą, susižavėjęs pro lupą stebėjo įmantrų gaudyklių mechanizmą.
Pojūčiai gamtoje - skiriamasis tikrų gamtininkų bruožas. Kai kas emocionalumą sureikšmina labiau ir pasineria į pagonišką pasaulėjautą ar išmoksta medituoti. Visgi esmė čia kitokia - juslės ne tik padeda geriau įsisavinti vaizdus ar įsiminti pavadinimus, bet ir uždeda žalius akinius.
Taip pavadinau žmones, kuriems sąlytis su gyvuoju pasauliu reiškia asmenines asociacijas ir patirtį. Tuo tarpu biologai negaiš laiko tūnodami ir mėgaudamiesi girios garsais, ne taip entuziastingai kelsis su Saule ir bris raistu pasiklausyti gervių parado. Gamta jiems nėra sudvasinta, tai - darbo laukas, tiriamasis objektas ir savaip suprantamas grožis. Grubiausi gamtos "gynėjai" užsiima "pornografija": žinomas atvejis, kai vienas pseudobiologas Anykščių šilelyje prigaudė retų paukščių ir pardavė vokiečiams. Kitas vargšams olandams eksportavo nedidelę pelkutę... , mat pas juos pelkių - nė kvapo.
Gamtininkai nemoka daryti "biznio" iš gamtos. Vienas medžiotojas austras savo išskirtiniu požiūriu tiesiog pribloškė: vyras kasmet atvyksta į Asvejos apylinkes medžioti ir niekada nieko nenušauna. Tuo tarpu, kai kiti kolegos tykiai tupi bokšteliuose ir kaip skalikai uodžia orą, laukia žvėries, keistuolis pasistato molbertą ir piešia. Po akimirkos jo racija net dreba nuo šūksnių: "Šauk! Ar aklas?", bet austras tik nusišypso ir naudojasi proga, galėdamas nuškicuoti gyvą elnią. Visoje Lietuvoje medžiotojai giriasi, turėdami šio gamtininko akvareles.
Skiriasi ir gamtos fotografai: vieni užsiima komercija, kiti realizuoja idėjas. Pavyzdžiui, galima patupdyti Ventės Rago tinkluose įkliuvusį rečiausią paukštį į narvą, sukurti dirbtinę aplinką ir nuotrauka bus "profesionali". Tuo tarpu kitas fotografas tupės dieną ar dvi ir lauks sparnuočio natūralioje jo buveinėje. Pamenu, kaip vienas pažįstamas pusvalandį vaikėsi po pelkę gyvatę. Fotografas baksnodavo jau į snukutį, laukdavo, kol nuodingas roplys pasiruoš pulti, susirangys į kamuoliuką ir tik tada fotografuodavo. Kaip jis mums, apstulbusiems, pasiaiškino: "Tokia poza - gražiausia".
Jei Lietuvos gamtininkų nelaukia mamutų likimas - ir toliau turėsime įstabią gamtą. Tokią, nuo kurios orgazmą pajaučia vakariečiai. Na, bet kas žino, pelkių dar turime, tad gal kas nors jas jau pardavinėja...

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder