Net ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui JAV lietuviai, ypač Washingtone ir Čikagoje, gerai prisimena buvusį Lietuvos ambasadorių JAV Vygaudą Ušacką (2001–2006) – jauną, iniciatyvų diplomatą, kurio įspaustas pėdsakas mūsų gyvenimuose matomas iki šiol. Tebevyksta jo pradėti „Ambasadoriaus taurės” krepšinio turnyrai, klesti Čikagos lietuvių krepšinio lyga (ČLKL), prie kurios įkūrimo, o taip pat ir sporto salės statybos Lemonte jis prisidėjo, kartu su JAV lietuviais įkurta Kaimo vaikų programa pasėjo kitas panašias labdaros iniciatyvas. Po Washingtono buvo diplomatinė tarnyba Londone, vėliau V. Ušackas dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministru, dar vėliau – Europos Sąjungos (ES) įgaliotiniu Afganistane ir Rusijoje. O neseniai jo karjeroje įvyko esminis posūkis: palikęs diplomatinę tarnybą V. Ušackas pradėjo vadovauti KTU Europos institutui. Apie šias permainas, turtingą diplomatinę patirtį, dabarties iššūkius ir svarbias ateities įžvalgas ir kalbėjomės su praėjusių metų pabaigoje „Draugo” redakciją aplankiusiu buvusiu ambasadoriumi.
– Kaip atsitiko, kad padėjote tašką savo diplomatinei tarnybai?
– Diplomatas – gyvenimo būdas, jis nesikeičia. Nors ir baigiau ambasadoriaus karjerą, išlaikau savo ryšius, ir dabartinė mano veikla, kaip ir ši kelionė, yra buvusios veiklos tąsa. Skaitau paskaitas apie tarptautinius santykius, KTU Europos institute turime tyrimų bazę, nagrinėjame įvairias problemas, tokias kaip svarbiausią šiuo metu – Lietuvos išsivaikščiojimo problemą. Esu taip pat organizacijos European Counsil of Foreign Relations, kuri bazuojasi Londone, Berlyne, Paryžiuje, Varšuvoje, Madride ir Sofijoje, Tarybos narys, per Europos institutą mes kartu vykdome su Europos Sąjungos ateitimi susijusius projektus.
Į JAV atvykau susitikti su tokių organizacijų kaip Chicago Global Affairs Counsil, Carnegie Endowment, Atlantic Counsil bei National Defense University Washingtone nariais, taip pat Jungtinių Tautų sekretoriato vadovais ir šalių ambasadoriais New Yorke.
– Jūsų diplomatinė karjera – tikri „amerikietiški kalneliai” – nuo tokių prestižinių šalių kaip JAV, Didžioji Britanija – iki „sunkių”, problematiškų šalių, tokių kaip Afganistanas ar Rusija… Kokius įrankius ši unikali patirtis suteikia Jums dabar, formuojant ar įtakojant Lietuvos tarptautinę politiką?
– Aš tikrai dėkingas likimui, kad per tuos 22 metus man teko dirbti ir pakilimuose, ir duobėse, ir labiausiai vertinu asmeninę patirtį bei suburtą draugų, bendraminčių ratą. Su kai kuriais – buvusiais premjerais, prezidentais ar ministrais – iki šiol kartu dirbame. Mes įtakojame sprendimus, viešindami savo nuomonę, informuodami. Šiais laikais, norint įtakoti tarptautinius procesus, nebūtinai turi būti ambasadoriumi konkrečioje šalyje. Be kita ko, esu Ukrainos draugų grupės (Friends of Ukraine Group) narys, kuriai vadovauja buvęs NATO generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen. Mūsų lobistiniai žingsniai, siekiant padėti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai priartėti prie Europos Sąjungos, duoda rezultatų, tai parodė ir pastarasis Rytų partnerystės seminaras Briuselyje. Per savo ryšius, per dalyvavimą visuomeninėse grupėse ar organizacijose galiu prisidėti siekiant tam tikrų užsienio politikos tikslų, kurie savo ruožtu atsiliepia ir Lietuvos interesams. Be to, nebūdamas valstybės įgaliotinis, galiu kalbėti atviriau ir tiesiau, bet taipogi kompetentingai, turint omenyje mano unikalią patirtį. Per tą bendravimą prisidedu, manau, ir prie Lietuvos nacionalinio intereso raiškos.
– Jūs grįžote gyventi į Lietuvą po ilgos pertraukos, po daugelio metų darbo kitose šalyse. Kokioms akimis ją pamatėte – kokie pliusai, kokie minusai?
– Lietuva, žinoma, labai pasikeitusi. Galima diskutuoti apie buvimo ES privalumus ar trūkumus, bet negalima nuneigti fakto, kad mums buvo suteiktos didžiulės injekcijos – infrastruktūros pagerinimui, žemės ūkio išlaikymui ir tobulinimui. Bet didžiausia problema yra Lietuvos mažėjimas. To mažėjimo priežastys yra kelios. Viena – susijusi su išoriniais iššūkiais, t. y. Rusijos agresija ir jos politika Ukrainos ir kitų šalių atžvilgiu. Tačiau yra ir vidinių priežasčių. Didžiausia Lietuvos grėsmė ir problema yra mūsų pačių išnykimas. Jeigu 1991 m. mūsų buvo 3,7 milijono, tai dabar mūsų yra 2,8 milijono. Ir jei ta tendencija tęsis, jeigu nebus imtasi radikalių priemonių, 2020 metais mūsų gali būti tik 2,6 milijono.
Lietuvoje jaučiama ne tik išorės, bet ir vidaus migracija – Vilnius ir Kaunas sutraukia žmogiškuosius resursus, o kaimai ir rajonai tuštėja. Be to, vyrauja slogi emocinė būsena. Besijaučiančių reikalingais visuomenei piliečių sumažėjo nuo 62 proc. 2008 m. iki 42 proc. 2016 m., o nereikalingo piliečio savijauta yra vienas iš emigruoti skatinančių veiksnių. Atsakant į klausimą apie pozityvą ir negatyvą, pozityvu tai, kad daug kelių, daug ligoninių, mokyklų suremontuota, bet negatyvu – kad žmonių nebėra. Ir antras dalykas – ta slogi būsena, ypač tarp jaunimo, kurio dauguma išvažiuotų iš Lietuvos, jei tik galėtų dirbti pagal specialybę. Žmonės įbauginti, ir žiniasklaida čia vaidina savo vaidmenį. Pvz., kaimuose, pasirodo, populiariausias leidinys yra „Akistata”, kur daugiausia duomenų apie nusikaltimus, žmogžudystes. Visuomenei turėtų būti teikiama daugiau vilties, daugiau pozityvumo, reiktų daugiau skatinančių žinių, žmones, jų pasiekimus aukštinančių straipsnių.
„Nereikia būti ambasadoriumi, kad įtakotum tarptautinius procesus.”
– Ar manot, kad realu tą mažėjimo procesą sustabdyti, ar gal net pasukti vagą atgal?
– Manau, kad tai yra realu, mes ta tema rengėme keletą apvalaus stalo diskusijų. Specialistų nuomonės, tiesa, išsiskiria. Demografijos ekspertai mano, kad tai dalis pasaulinių demografinių tendencijų, kurios rodo, jog gyventojų skaičius Europoje apskritai mažėja, bet jis sparčiai didėja Afrikoje ir Azijoje. Tačiau mano ir kitų kolegų Lietuvoje nuomone, esant politinei valiai, turint užsibrėžtą tikslą, laikantis strateginės disciplinos, tą tendenciją galima pakeisti. Yra pavyzdžių – Singapūras, Airija, panašaus dydžio valstybės, kuriose sumaniai buvo imtasi radikalių priemonių situacijai pakeisti, ir ji pasikeitė. Jeigu Singapūre prieš 25 metus gyveno 2,6 mln. gyventojų, tai dabar jų – 5,5 mln.; Airijoje prieš 25 metus buvo 2,8 mln. gyventojų, dabar – beveik 4 mln.
Lietuvoje 2016 m. 35 aktyvūs žmonės išlaikė 1 pensininką. Jeigu dabartinės tendencijos nepasikeis ir gyventojų toliau mažės, 2030 m. 2,2 aktyvių žmonių išlaikys 1 pensininką. Tai turės neigiamų pasekmių ir socialinėms reikmėms, ir gynybos biudžetui, ir apskritai Lietuvos ekonomikai. Todėl mums būtina imtis radikalių priemonių, ir pradėti reikia nuo tikslo užsibrėžimo – pvz., sutariame, kad iki 2020 m. norime atkurti Lietuvos gyventojų skaičių iki 3,1 mln. Ekspertų nuomone, tokį tikslą galima būtų įgyvendinti nuosekliai jo siekiant. Akivaizdu, kad mums reikės sukurti palankesnę mokestinę sistemą, moduliuojama imigracijos politika turės būti nuosekli, tvari ir darni. Tą, mes matom, mūsų kaimynai lenkai sumaniai daro, ir jau kai kurie Lietuvos darbdaviai samdo ukrainiečius netiesiogiai, per Lenkijos įmones.
– Akivaizdu, jog ta „sugrįžusi Lietuva” bus kitokia, nelabai lietuviška, juk tiek daug mišrių santuokų…
– Lietuvos veidas neišvengiamai keisis, bet visas pasaulis toks. Kas svarbu – tai išlaikyti savas valstybines tradicijas, kalbą, kultūrą ir sugebėti integruoti kitataučius į Lietuvos visuomenę.
Bet reikia būti realistais – kiek tų žmonių grįš?.. Kai vaikai pradeda lankyti mokyklas, tada jau labai sunku privilioti. Kad ir mūsų pačių pavyzdys. Mes anglosaksiškoje aplinkoje išgyvenom 8 metus, ir mūsų vaikams buvo sunku grįžti. Ačiū Dievui, suradome tokią privačią mokyklą – Šiuolaikinės mokyklos centrą (ŠiMC), kuriame padedama vaikams, gyvenusiems užsienyje, integruotis į lietuvišką aplinką, sugrįžti į lietuvišką mokyklą ir pasiruošti brandos egzaminams. Nors galime pasimokyti iš airių, pasidomėti, kaip jie susisiekė su bendrapiliečiais kitose šalyse, kaip stengėsi jiems sudaryti kuo palankiausias sąlygas. Mes turėtume skleisti teigiamą žinią – laukiam jūsų, valstybė laukia jūsų.
Man dirbant ambasadoriumi Londone, 2006–2008 metais, buvo pati didžiausia emigracijos iš Lietuvos banga. Manau, svarbu pripažinti, kad migracija yra globalus fenomenas ir nebūtinai reiškia tik negatyvius dalykus. Žmonės, atsidūrę kitoj kultūroj, kitoj aplinkoj, išsimokslina, įgyja naujos patirties, naujo suvokimo, pažinčių. Visa tai praturtina patį asmenį, per verslo ar mokslo ryšius jis gali padėti ir savo valstybei. Lietuvos politikai tuo metu padarė daug žalos tiesiog „nurašydami” savo piliečius, vadindami juos išdavikais ar pabėgėliais. Žmonių širdyse tai paliko antspaudą, – juk jie išvažiavo tam, kad išgyventų ar padėtų savo artimiesiems, kad išsimokslintų.
Dabar požiūris keičiasi, ir posūkis jau bręsta, tik …žmonių nėra. Mes turim suvokti, kad nėra didesnio uždavinio kaip sukurti savo piliečiams geriausias sąlygas, konkuruoti dėl jų išlaikymo ir sugrąžinimo Lietuvon. Čia yra didžiausias iššūkis, ir tam reikia prisiimti politinę atsakomybę. Remdamasis savo viešo administravimo patirtimi (7 metų darbo Vyriausybėje vyr. derybininku ir ministru), galiu tvirtinti, kad jeigu nebus Lietuvoje institucijos, kuri prisiims atsakomybę už žmogiškuosius išteklius, už tam tikrą palaipsnę imigracijos kontrolę, tai vargu bau ar mes pasieksim rezultatų. Visoms partijoms reikia sutarti, kad gyventojų skaičiaus augimas Lietuvoje yra strateginis uždavinys, ir tam reikalinga politinė institucija. Panašiai kaip mes sutarėme dėl Europos Sąjungos ir NATO narystės ir buvom įkūrę Europos reikalų ministeriją. Prisiėmėm atsakomybę nuosekliai, kasdien dirbti Europos integracijos klausimais. Demografijos, žmogiškųjų išteklių klausimai dabar turėtų būti iškelti į panašų lygmenį.
– Ačiū už pokalbį.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą