Lietuvius norima paversti avinų banda

Lietuvius norima paversti avinų banda

Jurbarke gyvenanti ilgametė bibliotekininkė Marijona Andriuškevičienė net ir išėjusi į užtarnautą poilsį nenutolsta nuo visuomenei aktualių problemų - bibliotekininkei skaudu dėl Lietuvos, kurioje užkalinėjami kultūros židinių langai, kurioje labiau rūpinamasi pabėgėliais iš kitų šalių nei savo piliečiais.

„Akivaizdu, kad nėra protinga atverti duris šimtams pabėgėlių iš karščiausių pasaulio kraštų, - įsitikinusi M.Andriuškevičienė. - ES turėtų spręsti problemas tuose kraštuose, kad žmonės galėtų gyventi savo Tėvynėje, o ne nurodinėti Lietuvai ir kitoms valstybėms, kiek reikia jų priimti. Pabėgėliai - kaip Sosnovskio barščiai, įsileisime - paskui neatsikratysime.“

- Kuo gresia Lietuvai pabėgėlių antplūdis? - pasiteiravo „Respublika“ Marijonos ANDRIUŠKEVIČIENĖS.

- Mano nuomone, iš pradžių, kaip planuojama, mūsų priimti 250 pabėgėlių vėliau prisikvies čia dėdžių, tetų ir dėdienių, patys dauginsis ir galiausiai sudarys koloniją. Esame maža tauta, todėl kils reali grėsmė ir mūsų kalbai, ir tapatybei, ir kultūrai. Tikėtina, kad atvykėliai iš kitų šalių ims diktuoti mums savo sąlygas, išnaudos mus. Ne mes jiems vadovausime, o jie mums. Neseniai per televiziją mačiau reportažą apie Vilniuje policijos sulaikytą girtą Nigerijos pilietį. Kaip jis šakojosi, kaip keikė mūsų policininkus, kaip rėkė apie rasinę diskriminaciją! O kai svetimšalių čia bus daug, tai jie dar tuos mūsų policininkus ir sumuš - vien keiksmais neapsiribos. Mane, kaip Lietuvos pilietę, žeidžia mūsų šalies prezidentės pasakyti žodžiai, kad Lietuva gali priimti iki 250 pabėgėlių ir užtikrinti jų orią bei solidžią integraciją. O kas pasirūpins mūsų tautiečių oriu ir solidžiu gyvenimu, jeigu mūsų pensijos mažiausios visoje ES? Vidutinė pensija Lietuvoje tesiekia vos 235 eurus, o minimali alga - vos 325 eurus. Ir tai - tik po to, kai pensija buvo padidinta 5 eurais, o minimali alga - 25 eurais. Bet juk toks „padidinimas“ yra pasityčiojimas iš žmonių! ES požiūris į pabėgėlių problemas labai siauras. Niekas negali garantuoti, kad svetimšaliai mūsų šalyje nepradės elgtis agresyviai, nevykdys sprogdinimų ir kitokių neramumų, kuriuos jie kelia kitose užsienio valstybėse. Aišku, jie čia atvažiuos kaip karaliai, bus pasitikti kone su raudonu kilimu, prezidentė vos ne kepurinę jiems galbūt šoks... Bet niekas nesusimąsto, kuo visa tai baigsis. Jei taip ir toliau - ateityje tikrai bus prastai. Valdžia ramina žmones, sako, kad pabėgėlius reikia priimti, esą ir mūsų kultūros panašios... Atsiprašau, bet nuo kada lietuvių ir afrikiečių kultūros yra panašios?

- Ar nesiekiama taip tautų susimaišymo, kurį kadaise bandė įgyvendinti sovietų imperijos vadovai?

- Pamenu, sovietai buvo užsimoję įvykdyti aukštuosius mokslus baigusių jaunų specialistų sąjunginį skirstymą. Pagal šį planą mūsų vaikai turėjo būti išsiųsti gyventi ir dirbti į Sovietų Sąjungos platybes, o į jų vietas planuota atsiųsti tokius pat jaunus specialistus iš Charkovo, kitų Sovietų Sąjungos vietų. Kaip mes bijojome dėl savo vaikų ateities! Ačiū Dievui, tokiai programai pasipriešino tuomečiai aukšti Lietuvos komunistų partijos atstovai ir programa liko neįgyvendinta, suplanuotas nutautinimas - nutrauktas. Jei ne - būtų visi išsimaišę tame katile, sukūrę šeimas svečiuose kraštuose, o mes su savo anūkais lietuviškai jau vargu ar besusikalbėtume. Gerai, kad tuometės Lietuvos komunistų partijos komiteto pirmieji sekretoriai visuomet buvo lietuviai, jie ir gelbėjo Lietuvą nuo surusinimo.

- Kaip manote, kam labiau naudinga mūsų narystė ES: Lietuvai ar Europai?

- Lietuvai ši narystė naudinga gal tik vienu aspektu: siekiant apsisaugoti nuo didžiosios kaimynės galbūt keliamų grėsmių. Dabar aukščiausi mūsų šalies vadovai gąsdina tautą gresiančiu karu, pati prezidentė pasakė, kad mes jau, galima sakyti, kariaujame. Tačiau aš manau, kad tokiose kalbose slypi ir daug propagandos. Keliant ažiotažą dėl karo grėsmės įžvelgiu politiką: „Skaldyk ir valdyk.“ Mus gąsdina, skaldo, mes tada jau numojame ranka į Lietuvos vidaus problemas, nebesidomime, kas dedasi mūsų panosėje, tik džiaugiamės, kad nėra karo. O juk to ir siekiama! Valdžia visomis išgalėmis bando nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių Lietuvos reikalų, kad galėtų tvarkytis kaip tinkama. Lietuva kasmet į ES biudžetą sumoka milžiniškas sumas, o ar daug šių lėšų grįžta į Lietuvą? Viešoje erdvėje vis pranešama, kad vienas ar kitas projektas Lietuvoje įvykdytas už europines lėšas. Iš to galima susidaryti įspūdį, kad Lietuva nieko negamina, nieko neparduoda, lietuviai yra tinginiai ir visiški išlaikytiniai, kurie gyvena tik iš ES paramos. Tačiau juk tai netiesa!

- Bet ES ir siekia, kad tai taptų realybe - Lietuvą norima paversti vartotoja, o ne gamintoja...

- Mes jau dabar paversti vartotojais, kuriems brukamos neilgalaikio naudojimo prekės. Mano namuose dar tebėra naudoti tinkamų anų laikų daiktų, keliasdešimties metų senumo siurblį dar tebeturiu veikiantį. O dabar - tik nusipirkai ką nors, tuoj genda, tuoj reikia arba remontuoti, arba pirkti naują. Pasipiktinimą kelia ir ES siekis nuvaryti lietuvį nuo žemės. Tokioms užmačioms įgyvendinti netgi siūlomos išmokos žmonėms už tai, kad jie tik neūkininkautų. Tai ką - norima išauginti tinginių ir prasigėrusių išlaikytinių kartą? Aš pati daug metų gyvenau kaime, žinau, kaip žmonės ten dirba, gamina produkciją ir sau, ir pardavimui, ir ūkiai klesti. Negi dabar viso to nereikia? Kodėl Lietuvai nereikalingi išsilavinę lietuviai? Kiek jų šiandien lenkia nugaras emigracijoje?

- Save vadinate bibliotekininke iš širdies ir iš pašaukimo. Kodėl mūsų bibliotekos, kaip ir dauguma kitų kultūros sričių, Lietuvoje yra tarsi podukros vietoje?

- Kultūrą siekiama sužlugdyti. Prisimenant sovietų okupaciją dabar tą laikotarpį mėgstama vadinti „gūdžiu sovietmečiu“. Atsiprašau, bet tuo „gūdžiu sovietmečiu“ vykdavo ir masinės dainų šventės, o dėmesio kultūrai būdavo skiriama tikrai daugiau nei dabar. Tais laikais dirbau kaimo bibliotekoje, o mūsų bendruomenė aktyviai dalyvaudavo dramos būrelio veikloje, organizuodavo įvairius kultūrinius užsiėmimus. Žmonės būdavo užimti, jų prisirinkdavo tiek, kad suolų pritrūkdavo! Ir niekas neskirstė jų į turtingus ar vargšus, nebuvo tokios socialinės atskirties kaip dabar. Ir knygas žmonės skaitydavo, ir kultūriniame gyvenime aktyviai dalyvaudavo. Kultūros namai veikė kone kiekviename kaime. Dabar kaimai - ištuštėję, kultūros namai - išdraskyti, jų langai - lentomis užkalti.

- O kodėl šalies valdžia nūnai užkalinėja mokyklų, bibliotekų, kultūros centrų langus?

- Kuo labiau neišprususi tauta, tuo ją lengviau suvaldyti. O dar jei ta tauta prasigėrusi, neskaitanti spaudos, nežiūrinti televizijos - ja manipuliuoti dar lengviau. Tokia tauta valdžios diktuojamas sąlygas priima be diskusijų, to ir siekiama. Dabar bibliotekos stokoja lėšų, neišgali nupirkti naujų knygų, užprenumeruoti spaudos, o kitos ir išvis uždaromos.

- Kas atsitinka su tauta, kai ji nebeišgali paimti į rankas knygos?

- Ji degraduoja, jos palaipsniui nebelieka. Lieka tik fiziniai vienetai - be minčių, be pasipriešinimo. Tarsi avinų banda, su kuriais gali daryti, ką tik nori. Pažiūrėkite, kas vyksta per rinkimus, referendumus... Pavyzdžiui, buvo referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Manau, mums tikrai svarbu, kad Lietuvos žemė nebūtų išparduota svetimiems, kad čia šeimininkautume patys. Tačiau aukščiausia šalies valdžia žmonėms bruko priešingą nuomonę ir žmonės jos paklausė, referendumas neįvyko. Vadinasi, jie savo nuomonės jau neturi. Jie nesupranta, kad savo kalbą, papročius, žemę reikia saugoti. Žmonėmis labai sumaniai manipuliuojama.

- Uždarytų kultūros įstaigų vietose kuriasi parduotuvės, kazino... Kokias dvasines vertybes perduosime ateities kartoms, jei šiandien lengva ranka jų atsisakome?

- O kokių dvasinių vertybių galima įsigyti parduotuvėje? Ten žmonės gundomi pirkti kuo daugiau prekių, daug alkoholio, gerti ir apie nieką negalvoti. Lietuva dabar pernelyg sumaterialėjusi. Šiuolaikinis jaunimas jau nori, kad tėvai jiems nupirktų ir namą, ir mašiną, aprūpintų materialiai. Jeigu tu viso šito neišgali, tai koks tu tėvas, kokia tu motina? Mes jaunystėje ir knygų daugiau skaitydavome, ir filmus žiūrėdavome tikrai dvasingesnius. Nebuvo tokių filmų, kur šaudo, pjauna ir degina. Iš Vakarų į Lietuvą atkeliavusiuose filmuose - vien ginklai, vien ugnis. Ir matome, kas dedasi tuose Vakaruose - dvejų metų vaikas savo motiną nušauna. Girdime ir pranešimus apie vis žiaurėjančius nusikaltimus Lietuvoje. Čia ir yra mūsų šalyje vykdomo kultūros genocido pasekmė. O jei vietoj kultūros įstaigų kuriasi kazino, tai, man atrodo, jau ne vienas iš ten yra išėjęs be kelnių. Jei niekas nesiims gaivinti kultūros židinių, puoselėti esamų, tada pabaiga aiški - tautos išnykimas ir degradacija. Tapsime neprotaujančia ir nemąstančia žmonių mase.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder