LŽ kalbintas, bene įvairiausią kontraktininkų paslaugų spektrą Lietuvoje ir kitose valstybėse siūlančios bendrovės „RAE LT“ vadovas Robertas Jurgelaitis teigė, kad lietuviai – patikimi profesionalai, sulaukiantys gerų įvertinimų įvairiose šalyse.
Kontraktininko darbas – nepastovus, kaip ir jo teikiamos pajamos. Ši rinka paklūsta tiems patiems dėsniams, kaip ir bet koks kitas verslas. Tačiau kontraktininko darbas buvusiems kariams ir pareigūnams gali būti ne tik pajamų šaltiniu, bet ir savęs realizavimo bei sėkmingo ir prasmingo profesionalių įgūdžių pritaikymo sritimi.
Angliškai „nenumatytų atvejų kontraktininkais“ (contingency contractors) vadinami lietuviai nesikrato ir samdinių vardo, tačiau vartoja jį retai, dėl visuomenėje gan paplitusio iš dalies neigiamo šio žodžio atspalvio.
„Net nežinau, kaip teisingai tai įvardyti pagal visas literatūrinės kalbos normas, tačiau juk beveik visi esame samdiniai – pasirašome sutartis ir mus nusamdo atlikti vienokį, ar kitokį darbą“, – sakė Robertas Jurgelaitis. Be to, tai priklauso nuo kiekvienos šalies tradicijų ir mąstysenos, o Lietuvoje žodis samdinys nėra itin mėgstamas.
Bendrovė „RAE LT“ išsiskiria tuo, kad bene vienintelė Lietuvoje teigia visą kompleksą paslaugų, susijusių su sauga, grėsmių vertinimu, logistika ir kt. Kalbant konkrečiai apie saugos operacijas, jų rengimas priklauso nuo grėsmės lygio. Lietuvoje jis yra žemas ir čia tokios aukštos kvalifikacijos, kaip šios bendrovės įdarbinamų buvusių kariškių ir policininkų, poreikio nėra. Todėl tokios operacijos vykdomos rizikingesniuose pasaulio taškuose, pavyzdžiui, Indijos vandenyne, kur lietuviai vyksta saugoti laivų nuo piratų antpuolių.
Anot Roberto Jurgelaičio, Lietuvoje vykdytas vienas kitas projektas, susijęs su asmens apsauga, kuriam reikėjo aukštos kvalifikacijos profesionalų, tačiau tokie atvejai labai reti, nes jiems tiesiog nėra poreikio. Mūsų šalyje saugos bendrovė daugiausiai vykdo logistikos projektus.
Paklaustas, kuri veiklos kryptis dominuoja – sauga ar pavyzdžiui kariuomenės stovyklų aprūpinimo projektai – bendrovės vadovas atsakė, kad kaip ir bet kuriame kitame versle, veiklos pobūdis nuolat kinta, priklausomai nuo to, kokių paslaugų poreikis tam tikru laikotarpiu yra didesnis. Kita vertus, Roberto Jurgelaičio nuomone, logistinė ir saugos sritys yra taip glaudžiai persipynusios, kad viena be kitos praktiškai neįsivaizduojamos.
Ginklas nėra būtina darbo priemonė
Pasak Roberto Jurgelaičio, daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad kontraktininkų užduotys Afrikos šalyse visada yra susijusios su didele rizika ir be ginklų jose neapsieisi. Lietuvių bendrovės patirtis rodo ką kitą.
Pavyzdžiui, Džibutyje 3 kvalifikuoti ginklininkai iš Lietuvos teikė logistines paslaugas laivų apsauga užsiimančiai užsienio kompanijai. Patyrę kariškiai užsiėmė visos sargybinių ekipiruotės – nuo šalmo iki šovinių dėtuvės – priežiūra.
Kitas, Zimbabvėje vykdytas, projektas buvo susijęs su apsauga, tačiau nieko bendro su ginklais ir jų panaudojimu neturėjo. Vienos europiečiams priklaususios įmonės užsakymu lietuviai įvykdė grėsmių analizę ir vertinimą. Europiečiai, sumanę parduoti pelningai veikiančią bendrovę susidūrė su trukdymais tiek iš valstybės žinybų, tiek ir iš priešiškai bendrovės atžvilgiu nusiteikusių vietos gyventojų pusės. Nusamdyti specialistai įvertino ne tik įmonei ir jos turtui kylančias grėsmes ir daromą žalą, bet ir tiesioginį pavojų įmonės savininkams. Profesionaliai lietuvių atlikto darbo dėka savininkams pavyko atremti iššūkius ir be nuostolių pasitraukti iš Zimbabvės rinkos.
Operacijose užsienyje dirbantys lietuviai gerai užsirekomendavo. „Nėra tai kažkokie stebuklai, ko mes negalėtume padaryti“, – sakė bendrovės vadovas.
Lietuvius vertina gerai
Privačios saugos tarnybos veikia visame pasaulyje, atitinkamai ir šiam darbui tinkamų profesionalų atsiranda kiekvienoje šalyje. Lietuva – ne išimtis. „RAE LT“ savo operacijoms samdo daugiausiai buvusius kariškius ir Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnus. Šie žmonės paprastai jau yra pakankamai kvalifikuoti atlikti saugos funkcijas ir specialių mokymų jiems nereikia – pakanka susipažinti ir prisitaikyti prie konkrečios užduoties keliamų reikalavimų ir standartų, kuriuos nustato tarptautinė jūrinė teisė.
Tiesa, logistikos projektams galima samdyti kur kas platesnio profesinio profilio žmones, ką lietuvių bendrovė ir darė, praėjusiais metais įgyvendindama 7 projektus Lietuvoje ir Latvijoje. Skirtingai nuo saugos operacijų, logistikos užduotys nereikalauja jokio specialaus pasiruošimo ir standartų išmanymo – žmonės dirba tuos darbus, kuriuos dirbo ir anksčiau. O jei žmogus turi daug logistikos darbo patirties, „jis pats gali mums daugiau patarti, nei mes jį išmokyti“, – sakė Robertas Jurgėlaitis.
Operacijose užsienyje dirbantys lietuviai gerai užsirekomendavo. „Nėra tai kažkokie stebuklai, ko mes negalėtume padaryti“, – sakė bendrovės vadovas.
Kol kas lietuviai negali pasigirti išskirtinio pobūdžio operacijų vykdymų, tačiau Roberto Jurgelaičio teigimu, visi iki šiol aptarnauti užsakovai lietuvių darbą įvertino tik teigiamai. Tai savaime rodo, kad lietuvių kvalifikacija ir profesionalumas atitinka visus tarptautinius kokybės standartus.
Taupumas ir rizika
Saugos operacijoms nusamdomi lietuviai profesionalai iššūkių randa tolimuose regionuose – Indijos vandenyne, kur maždaug du trečdalius viso ploto sudaro padidintos rizikos zonos. Patyrusių kariškių ir policijos pareigūnų reikia laivuose, kursuojančiuose ne tik netoli Somalio krantų, bet ir pavyzdžiui prie Maldyvų ir Seišelių, kur prieš pusmetį nuo piratų teko saugoti žvejybinius laivus.
Beje, ginkluota apsauga – ne vienintelė priemonė, kurios laivų savininkai imasi, norėdami apsisaugoti nuo piratų. Pastaraisiais metais kritus naftos kainoms, laivų savininkai nusprendė, kad galima tiesiog apiplaukti pavojingesnius rajonus, nes kaštai už kurą bus mažesni, nei už apsaugą. Pasak Roberto Jurgelaičio, kai laivų savininkai deda ant svarstyklių ilgesnį maršrutą ir grėsmės tikimybę (neginant laivo), ilgesnis maršrutas dažniausiai nusveria jų pasirinkimą.
Didesnė rizika – didesnė alga
Kontraktininkui atlyginimas ne mažiau svarbus, nei bet kuriam dirbančiam žmogui. Saugos versle, kaip ir bet kuriame kitame, atlyginimo dydį diktuoja rinka. Kuo mažesnis grėsmių lygis – tuo mažesnis ir laivą nuo piratų saugančio sargybinio atlyginimas.
Šiuo metu „RAE LT“ Indijos vandenyne neturi nei vieno žmogaus, nes atlyginimai yra gerokai per maži ir neatitinka nei lietuvių kvalifikacijos, nei poreikių. Vietoje jų laivybą saugo Ukrainos ir Indijos piliečiai, sutinkantys imtis tokio darbo už kuklų 450–500 JAV dolerių per mėnesį atlygį. Kita vertus, žmonės kartais sutinka dirbti šį darbą už mažesnį atlygį ir dėl to, kad esant žemam rizikos lygiui, darbas tampa panašus į atostogas – sargybiniai tiesiog pakankamai komfortiškai gyvena laive ir jiems veik netenka imtis tiesioginių pareigų.
Sumažėjus grėsmių, laivų savininkai žinoma nelinkę mokėti didelių atlyginimų ir neieško aukšto lygio profesionalų, o tai reiškia, kad patys ima labiau rizikuoti. Pavyzdžiui, algoms nereikliais samdiniais juos gundančioss Indijos samdinių kompanijos surenka gana abejotinos kvalifikacijos komandas.
Nors dokumentai formaliai būna sutvarkyti tinkamai, kartais ir jie kelia pagrįstų abejonių. Pavyzdžiui, beveik visi indų kompanijų surinkti sargybiniai „ant popieriaus“ yra buvę specialiosios paskirties pajėgų kariai ir visi kažkodėl turintys 22 metų patirtį. Vėliau, taip pat mįslingai, dauguma samdomų indų kaip vienas deklaravo 19 metų tarnybos stažą. O neretai pasirodydavo, kad šie „komandosai veteranai“ nelabai žino, už kurio galo ginklą griebti.
Tai sukėlė pagrįstų įtarimų ne tik lietuviams, bet ir kitų šalių bendrovėms, kurios nors ir neatsisako indų paslaugų, bet komandų vadais dėl viso pikto nusamdo abejonių nekeliančius profesionalus europiečius.
Beveik visi indų kompanijų surinkti sargybiniai „ant popieriaus“ yra buvę specialiosios paskirties pajėgų kariai ir visi kažkodėl turintys 22 metų patirtį. Neretai pasirodydavo, kad šie „komandosai veteranai“ nelabai žino, už kurio galo ginklą griebti.
Apskritai, kontraktininkų atlyginimai priklauso nuo konkrečios operacijos ir pasak Roberto Jurgelaičio, neretai nutinka taip, kad logistinėse operacijose dalyvaujantys specialistai uždirba daugiau, nei vykdydami saugos užduotis. Taip yra todėl, kad dažnai logistikos operacijos – tai didelio masto projektai, kuriuos įgyvendinti reikia per labai trumpą laiką. Darbas labai intensyvus, kokybės reikalavimai aukšti ir kokybiškai jį atliekantys profesionalai gauna atitinkamą atlyginimą.
Kvalifikuotų profesionalų poreikis staigiai išauga, kuomet tam tikrame regione per mėnesį užpuolamas vienas ar keli laivai. Užgrobę laivą piratai pareikalauja nuo kelių iki keliolikos milijonų dolerių išpirkos ir laivybos bendrovės „prisimena“, kad brangesnė saugos komanda visgi atsieina ne taip brangiai, kaip „atsiskaitymas“ su piratais. Tuomet kontraktininkų komandos vado atlygis pasiekia 7 tūkstančius, o komandos narių – apie 5 tūkstančius eurų. „Blogais laikais“ keičiasi ir komandų sudėtis – nebelieka indų, samdomi europiečiai.
Vienas svarbiausių lietuvių bendrovės principų – teikti samdomiems žmonėms visas tarptautiniu mastu standartizuotas garantijas. Kontraktininkai apdraudžiami didelėmis sumomis, o draudimas apima įvairiausius atvejus, nuo mirties ir sunkių sužeidimų iki nuskelto danties. Draudimo sumos varijuoja nuo 250 tūkstančių iki milijono eurų.
Karių brolystė
Atsargos kariškiai Lietuvoje negali pasigirti itin didelėmis pajamomis. Be to, kaip pažymi Robertas Jurgelaitis, veikia ne tik materialinis, bet ir psichologinis faktorius. 20 metus kariuomenėje ištarnavęs žmogus, po išėjimo į atsargą, patenka į visai kitokį gyvenimą. Prisitaikyti, susirasti darbą gali būti gana sudėtinga. Tokioje situacijoje saugos kontraktininko arba logisto darbas gali tapti ta sritimi, kurioje žmogus gali ne tik užsitikrinti padorias pajamas, bet ir realizuoti save, pasinaudodamas tarnybos patirtimi.
Pasak Roberto Jurgelaičio, žmonės, kurie į kariuomenę iš civilio gyvenimo atėjo brandaus amžiaus ir tarnavo tik kelis metus, po tarnybos visiškai natūraliai sugrįždavo prie veiklos, kuria vertėsi ir iki tarnybos. Tuo tarpu tie, kas 1991 – 2011 metais tarnavo kariuomenėje ir tai buvo vienintelė veikla jų gyvenime, neretai pasijunta lyg iš vandens išmesta žuvis. „Kol esi aktyvioje tarnyboje, išėjimo į atsargą diena ir tolimesnis gyvenimas atrodo labai tolimi“, – sakė Robertas Jurgelaitis.
Anot pašnekovo, jau prieš kurį laiką buvo mėginama kurti atsargos karių asociacijas, tačiau jos dažniausiai būdavo labai nedidelės ir neefektyvios. Jau tris metus veikianti Nacionalinė karių ir veteranų asociacija siekia suvienyti karius ir atliepti visą jų poreikių spektrą. „Karį atsargai reikia pradėti ruošti 3 – 4 metus prieš pensiją, nes jai atėjus būna per vėlu galvoti, kuo užsiimti toliau“, – sakė bendrovės vadovas.
Reikia pasiruošti ir atlikti „namų darbus“. Todėl asociacija skiria didelį dėmesį atsargos karių socialinei integracijai ir gerbūviui, atlieka savotiškos profesinės sąjungos vaidmenį baigusiems tarnybą, nes kariuomenėje ji negalima. Ne mažiau svarbūs ir psichologinis komfortas ir savitarpio palaikymas. Pasak Roberto Jurgelaičio, atsižvelgiant į šiuos faktorius, visiškai natūralu ir tai, kad su asociacija labai glaudžius ryšius palaiko ir kontraktininkų darbą siūlanti bendrovė, pati lengvai randanti patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų, o mainais siūlanti karių gebėjimų vertą darbą ir uždarbį.
Rašyti komentarą