Vieną savaitgalio vakarą nutariau pasibastyti po uostamiesčio skersgatvius senamiestyje. Drauge su manimi ėjo ir "keistokas" bičiulis iš Vilniaus. Na, man jis - normalus, tačiau gatvėse buvo nužiūrimas kaip retas egzempliorius.
Prie parduotuvės brazdinantys gitaromis "pankuojantys" jaunuoliai prašė centų. Viena įžvalgi mergiotė pribėgo ir prakalbo angliškai. Pradžioje nesusigaudėme, bet mano pakeleivį pavadinus "jamaikiečiu" - supratau. Mat ant jo galvos - "fejerverkas": daugybė ilgų suveltų kasyčių.
Apstulbę nusidanginome į artimiausią kavinę. Tą vakarą buvau priverstas pažadėti "jamaikiečiui" lietuviui, kad ką nors parašysiu apie jo kultinę šukuoseną.
Rytojaus dieną neoficialiai buvo paskelbta "dreduotų" žmonių paieška Klaipėdoje. Jungtinės "Vakarų ekspreso" paparacių pajėgos grįžo vos su viena nuotrauka. Bet ir rastų dredų savininkas, pasirodė, besąs taip pat iš sostinės.
Tuoj griebiau telefono ragelį ir ėmiau skambinti į Klaipėdos kirpyklas. Po pusvalandžio lioviausi: nė vienoje dredų nepina. Na, tiesą pasakius, net ir nebuvo, kam pinti (jei klystu - pataisykite!).
Atsisėdau ir ėmiau rašyti klausimus: ar Klaipėdoje jaunimo mada paralyžuota? Gal niekas nesiklauso regy? Ar dar "neatrado" dredų?
Tai - filosofija
Žinovai dredus apibūdina kaip įvairaus storio plaukų sruogas, suveltas ir surištas į "dešras". Tokia šukuosena atėjusi iš amžių glūdumos, senųjų Etiopijos kultų. Tačiau mados kultu ji tapo tik legendiniais muzikanto Bobo Marlio laikais aštuntajame dešimtmetyje.
Dainininko plaukai taip pat buvo suvelti į dredus. Tačiau tokia ekstravagantiška šukuosena - ne stileivų įnoris. Tai žinojo ir regio karalius. Jo muzikos gerbėjai visame pasaulyje buvo ir yra įkvėpti afrikietiškojo jausmingumo ir religinio atspalvio.
Dredai Jamaikos Rastafari kultūroje - vienovės su visu pasauliu išraiška. Buvo siekiama grįžti į autentišką būtį, pirmykščią harmoniją su pasauliu. Todėl tikri rastamanai, nekerpantys plaukų visą gyvenimą, išsiaugina dredus paprasčiausiu būdu - nieko nedarydami. Tikri dredai yra tie, kurie susivelia patys.
Visgi ir Jamaikos rastamanams dredų auginimas europiečių P. Amerikos okupacijos metais ėmė reikšti daugiau. Engiami čiabuviai savo šukuosenomis reiškė protestą ir demonstravo nepriklausomybę, asmenybės laisvę.
Pirmieji Lietuvoje
Taigi veltų šedevrų ant galvos kilmė - gili. Dabartinis jaunimas greičiausiai ir pamėgo dredus dėl to, kad tai simbolizuoja maištą prieš bet kokią santvarką. Be to, dabar tai jau ir itin stilinga šukuosena.
Lietuvoje, kaip yra žinoma, pirmasis "dreduotas" buvo alternatyvioje visuomenėje gerai žinomas vilnietis "Marūnas" 1998 metais. Stilingumas plinta greitai, tad Lietuvos Amsterdamu tituluojamame Vilniuje nūdien dredai nieko nebestebina.
Pasidaryti tokią šukuoseną galima kirpyklose. Mažiausiai teks sumokėti apie 100 litų. Dabar plinta įvairios dredų atmainos: "fishtale", drakoniukai ir kt. Ir, ko gero, mada pranoko filosofiją. Vis dažniau dredai pinami vien dėl stilingumo ir noro būti pastebėtam.
Iš kitos pusės, kultiniai dalykai visada pakutena nuosaikiąją visuomenę. "Dredistai" konservatyviųjų yra visaip kaltinami. Vienas populiariausių prieštaravimų - jie siekia parodyti, kad yra kitokie, negu mes, ir tai daro neplaudami plaukų. Pasitaiko ir rasistinių minčių: "Įdomu, kad juodųjų kultūra įtakoja baltuosius, o ne atvirkščiai" (mintis internete).
Medus į plaukus
Beje, prityrę dredų kulto atstovai tvirtina, jog dredų "padaryti" neįmanoma. Juos reikia užsiauginti. Jei kas susikuria dredus šukų pagalba, tai praėjus keletui dienų jų nebeturi. Jei plaukai nesusivijo patys, po kurio laiko juos galima sugrąžinti į pradinę padėtį.
Bet kuriuo atveju, "darant" dredus, plaukus reikia kiek galima labiau suerzinti, supainioti bei padaryti netvarkingais. Yra net gi manoma, kad pinant dredus turi šiek tiek skaudėti. Tam, kad sruogos būtų patvaresnės yra imamasi net ir drastiškų metodų: beriamas cukrus ar pelenai, tepama medumi.
Žinoma, storų plaukų savininkams bei garbaniams "įsigyti" dredus seksis geriau. Bet daugumos "dredistų" nuomone, labai daug kas priklauso nuo to, kaip kokybiškai plaukai buvo suvelti. Blogai supinti ar neprižiūrėti dredai išties atrodys klaikiai. O tokios šukuosenos "nenusimesi"...
Kartais žmonės su dredais apibūdinami kaip nevalyvi. Net gi yra manoma, kad dredams labai tinka karvių mėšlas, bet tai - nesąmonė. Kiti teigia, kad dredai pelija, gali pradėti pūti ar juose gyvena visas vabzdžių zoosodas. Žinoma, taip kalba tik tie, kas mėgsta kurti kalambūrus.
Nori - nedrįsta
Tad jei susižavėjote kultiniais dredais ir norite juos nešioti - gerai pagalvokite. Atminkite, kad kai kuriuose miegamuosiuose rajonuose gali tekti užsimaukšlinti kepurę. Be to - kasdien po keletą kartų gali tekti atsakinėti, "kodėl taip išsidarkėte iš savo plaukų".
Na, ir svarbiausia: dredai - ne tik "kietumas" bei stilius, bet ir filosofinis bei istorinis simbolis. Neįsivaizduoju "dreduočiaus", kuris klausytųsi Ryčio Cicino ir manytų, kad Bobas Marlis buvo Ekvadoro prezidentas, o regis kilęs iš Rusijos ankstyvojo "popso".
Beje, užsidegęs idėja pakalbinau keletą uostamiesčio alternatyvesnio jaunimo atstovų. Ir keista, dauguma jų girdėję ir žino dredų madą, bet apie filosofinę jų prigimtį - veik nieko. Keletas merginų visai mielai "pasidarytų" dredus, bet nenori būti kol kas dar "baltomis" varnomis tarp bičiulių.
Kaip sako jamaikiečių patarlė: "Me throw me corne but me no call no fowl". Tai yra: "Tu esi tas, kuo tu rodaisi esąs, o ne tas, kuo tu sakaisi".
Pagyvinkit kas nors Klaipėdą puošniu "pokštu" vietoje normalių plaukų!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą