Kristina Brazauskienė: "Jis man buvo Dievas"

Šeštadienį išaušo 70-oji diena, kai Lietuva neteko prezidento Algirdo Brazausko.

Visuose trijuose svarbiausiuose šalies postuose kadaise buvusio politiko našlė Kristina Brazauskienė mieliau liktų su netekties skausmu praeityje nei dabar ir čia, bet be mylimo žmogaus.

Daugiau nei du mėnesius K.Brazauskienė savo gedulą slėpė nuo viešumo. Ji tebegedi ir šiandien, žvilgteli į tuoj po vyro mirties sustabdytą laikrodį jųdviejų miegamajame, kasdien paliečia prezidento portretą, savo mylimąjį dažnai regi sapne.

Tvirtybę dovanojo tauta

- Kas jums padėjo per šiuos mėnesius išgyventi netektį, suteikia energijos susitaikyti su likimu? - “Respublika” vakar paklausė K.Brazauskienės.

- Tikrai rasčiau jėgų dar bent dešimčiai metų Algirdą slaugyti, jei tik jis būtų gyvas. Tvirtybės man suteikė pastebėjimas, kad Lietuvos žmonės jį labai mylėjo ir gerbė, nors kai kas vyrui girdint nuolat kalė, kad jis niekšas, nereikalingas, neprotingas.

Algirdas viską atlaikydavo, nes buvo labai stiprus žmogus. Daug kas iš A.Brazausko galėtų pasimokyti išminties ir kantrybės.

- Jo kantrybė buvo pastebima viešai, o koks prezidentas buvo jums?

- Gal kas ir nustebs, bet Algirdas buvo ir labai jautrus žmogus. Nors jis mažai kalbėjo apie patiriamus užgauliojimus arba visai nieko nesakydavo, aš visada tai pajusdavau.

Visais laikais buvau jo gynėja. Visus 30 metų, kiek mes buvome pažįstami.

Akių flirtas

- Kaip jūsų keliai susitiko prieš tris dešimtmečius?

- Mūsų pradžia buvo labai graži. Viskas prasidėjo tik mūsų mėgavimusi žvilgsniais, užsimezgė akių flirtas. Tiesa, tik Algirdas gana ilgai žiūrėjo į mane, o aš iš pradžių tik nuleisdavau akis.

Pirmą kartą iš arti jį pamačiau tuometės Ministrų tarybos rūmuose, kur dirbau valgyklos vedėja. Algirdas buvo kandidatas į tarybos pirmininkus, kurį į Maskvą susirengęs išvykti esamas pirmininkas Vytautas Sakalauskas pakvietė pokalbio.

Kartu su padavėja užėjau ir aš - pasižiūrėti, ar vyrams nieko netrūksta. Algirdas maloniai pasisveikino. Ir buvo toks jaunas, gražus. Toks, koks man liko iki pat savo paskutinės dienos.

Tada nė negalėjau įsivaizduoti, kad šie žvilgsniai turės tęsinį, nors man buvo malonu matyti šį vyrą. Ir tik gerokai vėliau Algirdas man papasakojo, kad pirmą kartą ryškiau mane pastebėjo Svečių namuose Latvių gatvėje, kur vykdavo vyriausybiniai priėmimai.

- Kada jūsų akių pasimatymai virto pokalbiais, susitikimais?

- Žvilgsnių susitikimai tęsėsi gal 7-8 metus, nors aš jį matydavau dažniau nei jis mane - per televizorių. Visada laukdavau, kol parodys Brazauską. Patikėkite, tokių moterų, žiūrinčių į Algirdą taip kaip aš, buvo tikrai daug!

Mes nebuvome dviese tikrai ilgus metus, ilgai nebuvo ir kalbų apie meilę - įprastai pasimatydavome tik didesnėse kompanijose.

Pagal pareigas mano pavaldumui priklausė ir spec. parduotuvė Turniškėse. Kai tik čia ateidavo Algirdas, mielai paklausdavau, ko reikia, ar šeimai nieko trūksta. Jis palikdavo didelį įspūdį visoms darbuotojoms, nes šis vyras be galo rūpinosi savo šeima.

Algirdas visada eidavo aukštas pareigas, todėl jaučiau jam pagarbą, stengiausi niekada netrukdyti. Tai vėliau diktavo ir mūsų bendravimo sąlygas, atstumą.

Viską žinojo draugai

- Ar sunkiai išgyvenote tą laikotarpį, kai abu turėjote savo šeimas, negalėjote būti atviri visuomenei?

- Mums ir nereikėjo tokio atvirumo, kaip dabar madinga viską parodyti žurnalams. Buvome tik jis ir aš. Daugiau niekas tarsi neegzistavo. Tiesa, toks slapukavimas mus abu slėgė - visada norėjome tapti laisvi.