Kiauleikiai: langas į savo tvartą ir kitus kontinentus

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Kiauleikiai, įsikūrę į šiaurės vakarus nuo Vydmantų, yra vienas seniausių pajūrio kaimų.

Nors dabar čia liko tik kelios sodybos, jų šeimininkų gyvenimai verti pagarbos ir rašytojo plunksnos.

Monumentai, gimę iš ambicijų

"Likau vienužis. Kokia moteriškė gyventų su tokiu pakvaišusiu, kuris vienais metais pasodina 500 eglių, kitais - 600 pušų", - sako architektas, tautodailininkas, Meno kūrėjo statusą pelnęs Virgilijus Vaičiūnas.

Aplink savo sodybą Kiauleikiuose jis kuria žemės rojų. Reto skaidrumo tvenkinyje gyvena vien lydekos, mintančios varlėmis, vabalais, o galiausiai viena kitą praryjančios. Renčia jis čia ir naujus trobesius, regėdamas būsimos privačios galerijos viziją.

Šiame mažame, nykstančiame kaime meistras "griežia" kaltais bei kitais darbo instrumentais, o jo ąžuoliniai kryžiai, šventieji ir skulptūriniai baldai seniai pasklido po pasaulį - Kanadą, Vokietiją, Skandinavijos ir Baltijos šalis. Čikagos priemiesčio muziejų puošia V. Vaičiūno sukurtas koplytstulpis, Lietuvos bažnyčias - Kristaus kančios ir Dievo motinos skulptūros.

Gimęs Plungėje, dar būdamas vaikas, lenktiniu peiliuku išdrožė šachmatus. Vėliau Virgilijus anuometinėje liaudies kūrybos gaminių įmonėje "Minija" pradėjo drožti suvenyrus, visokius lokius ir kitus nacionalinius žvėris. Paklausęs griežto tėvų žodžio, kad "tapęs menininku prasigersi", baigė architektūros studijas. Kurį laiką dirbęs kolūkio architektu ir projektavęs individualius namus pakluso nežabotai skulptoriaus prigimčiai. Bet, sako, iš darbo milijonierium netapsi... Tik pakylėjimą jautė, kai pavykdavo rimtus darbus nuveikti.

Vieną vasarą prie Alytaus bažnyčios pardavinėjo savo darbelius. Juos išvydęs dekanas užsakė 3 metrų aukščio Kristaus Prisikėlimo skulptūrą katalikiškai mokyklai. Paskui darė medinius milžiniškus indus ir neregėtus baldus, primenančius mitinių girios būtybių būstus.

"Savas žmogus patikimas kaip įdiržusi, daug iškentusi žemė", - sakė Marytė ir Jonas Laukžemiai.
"Ta drožyba prasidėjo, kai vienas meistras užgavo mano ambicijas, esą tik jis vienas gali nukryžiuotąjį nudrožti. Gyrėsi gyrėsi, o aš tada tokį nukryžiuotąjį padariau, kad žmonės išsižiojo", - sako tautodailininkas, nuo to laiko pasinėręs į savo stichiją.

Jo ambicijos vėl buvo užgautos, kai užsakovas danas užsiprašė žmogaus ūgio klūpančios nuogos mergelės skulptūrą, o vėliau nė tūkstančio dolerių nenorėjo mokėti. Meistras iš principo nedrožė velnių nei panašių bestijų - dvasios išsilaisvinimo vardan.

Kristaus galvelę jis perdavė audiencijon pas Šventą tėvą į Vatikaną vykusiai tautiečių delegacijai. Skulptoriui malonu, kad popiežius Jonas Paulius II savo rankose laikė jo darbą.

Sakė perpratęs žmogaus anatomijos ypatumus ir kaladžių nedrožęs. Gal todėl Andrius Balsys sukūrė apie meistrą dokumentinį filmą "Prakalbinintas ąžuolas". Už jį Virgilijus atsilygino įspūdingu virtuvės baldų komplektu. Užtat šiandien meistras platina kompaktiniuose diskuose įrašytą filmą apie savo kūriniją.

"Bankams paskolas atidavinėjau dirbdamas baldus, bet norėjosi, kad jie bent būtų originalūs, menininko palytėti. Bet baldus darant nereikia tiek smegenis įtempti, kiek drožiant skulptūrą. Tai sunkesnis darbas. Ir dabar turiu du latvius pirkėjus, palikusius rankpinigių už baro baldus. Bet tuos latvius turbūt užpustė, truks kelis mėnesius, kol atkaks atsiimti", - sako ir juokiasi, kai klausiu, kiek tų baldų yra sumeistrauta. Galybė! Jų rasi net vieno milijonieriaus akmeninėje rezidencijoje, kur vyko Ingos Paksaitės vestuvės...

Žmonos pyla - gera byla

Marytė ir Jonas Laukžemiai pakvietė į trobą ir atsiprašė dėl čia vykstančio remonto. Visus staliaus ir stikliaus darbus atlieka pats šeimininkas.

"Kiauleikiai - mano tėviškė, nesinorėjo jos apleisti. Kai dirbau Palangoje, statybos valdyboje, gavau net keletą butų kurorte. Bet tik dabar pasijutau grįžęs į savo gūžtą, pas saviškius", - sakė ponas Jonas.

ŠIRDIS. "Savuose namuose jokios gyvenimo audros nebaisios", - sakė ūkininkė A. Misiūnienė

Ne per seniausiai jiedu turėjo keturias karves, bet dabar jau atsikando to vargo, tad pasiliko tik vieną karvutę ir veršiuką. Šią žiemą šeškas išpjovė vištas, bet šeimininkas patykojęs vis tiek niekdarį šakėmis nudobė.

Kieme likę pono Jono brolio bičių aviliai, nors jis pats labai bijo bitelių, mat šioms įgėlus, labai tinsta. Sykį, tiesa, ir bebaimis Jono brolis, išėjęs vienais apatiniais sužiūrėti tų bičių lėkė aplink trobą jų spiečiaus genamas kaip padams svylant...

Laukžemiai sau užsiaugina pomidorų, bulvių. Žemės gėrybių užtenka ir vaikams, ir anūkams. Likę vieni juokauja prisimindami savo jaunystę ir daug kataklizmų ištvėrusią santuoką.

"Nežinau, kas ta meilė būtų, bet yra prisirišimas amžinas. Juk ir muštynių buvo... Ne, vyras rankos nekėlė, tai aš jį mušiau. Ir visus iš eilės sugėrovus, kurie į jo dirbtuvę užeidavo", - juokiasi ponia Marytė.

Vyras pritaria, kad pyla išėjo į naudą, nes dauguma jo bendraamžių, pamėgusių ugninį vandenį, jau išgabenti anapus...

"Gyventume kaip Dievo ausy, bet kai šalimais pastatė vėjo jėgaines, pradėjo kamuoti nervinė įtampa, galvos skausmai, depresija", - skundėsi senolė. Norėtų parduoti kam žemės gabalėlį, bet tų "malūnų" kaimynystė, sakė, nuvertina viską.

Sava žemė - šventa

Per šimtą metų statytas mūro tvartas - tvirtas ponų Misiūnų gerovės garantas. Jame mūkia karvės, žviegia kiaulės, karksi vištos.

Ponia Aldona prisimena tuos laikus, kai Kiauleikiai prieš melioraciją buvo didelis, gausiai apgyventas kaimas. Ją, čia gimusią, su tėveliais ir šešetu brolių bei seserų, vos devynerių sulaukusią, 1947 metais ištrėmė į Sibirą. Todėl šiandien be atvangos skambantis žodis "krizė" moteriai kelia nuostabą ir juoką.

"Mes nejautėm nevilties net tuomet, kai speigo šaly ne iškart išgalėjome nusipirkt veltinius, o prapjautas duonos kepalas, pirktas už talonus, buvo padalijamas aštuoniems žmonėms. Tėvas ir mama dirbo miško darbus...", - prisimena moteris.

Kai grįžo iš tremties, šeima savo namus rado svetimų užgyventus, tačiau tie geranoriškai juos teisėtiems šeimininkams užleido. Tik valdininkai registruot Misiūnų nenorėjo, liepė važiuot, iš kur atvažiavę... Bet čia užaugo trys Aldonos vaikai. Vienas sūnų - statybininkas, kol kas viengungis, liko ūkininkauti savo motinos žemėje. Sakė, vasaromis, rudenimis priseina juodai arti, o žiemą veža bulves parduoti į turgus. Tada ir Palangos pramogomis pasimėgauja.

"Parduotuvėje nusipirkta mėsa neskani, tai ne pačios papjovus kiaulę kimštos dešros. Maisto mums užtenka, dvasios peno - taip pat, nes kaimynai - labai draugiški. Aš patyriau, kad, iširus kolūkiui, žmonės tapo artimesni, atviresni, paslaugesni. Gaila tik, kad iki pat Rūdaičių plytėjusios sodybos tuštėja, gyventojai išsikraustė į Vydmantus. Mano pusseserė ten turi gražų namą, bet ir gailisi, nes ten jai stinga erdvės ir oro. Betgi dauguma kaimynų išsikėlė dėl tų prakeiktų triukšmingų vėjo jėgainių", - prasitarė ir jaunatviškos išvaizdos ponia Aldona. Kol tų jėgainių nebuvo, ir gyvulius tose pievose ganė, ir ketvertą kilometrų plynais laukais prie jūros nupėsčiuodavo.

"Auginuosi telyčią - bus man dar viena karvė. Išgyvensim. Jaučiamės nuo visokių negandų apsaugoti, bet kokius likimo ir ekonominius smūgius gali atlaikyti, kai savo namuose gali gyventi. Gal ten, Sibire, per daug buvau jų pasiilgusi. Niekur niekur nenorėčiau iš čia išvažiuoti - širdies neišrausi..." - sakė ponia Aldona.

Istorija

Archeologiniai paminklai liudija, kad šiose žemėse prie Žibos upelio žmonių gyventa jau pirmaisiais amžiais po Kristaus.

II-IV a. kapinyne rasta Romos monetų, žirgų ir žmonių dantų, meno dirbinių.

XIII a. vietovės bendruomenė priklausė Virkštininkų piliai.

Rašytiniuose šaltiniuose Kiauleikiai minimi nuo 1566 m.

XV a. vidury, kai nurimo lietuvių kovos su kryžiuočiais, LDK atitekusiose pajūrio žemėse ėmė kurtis žemaičiai žemdirbiai. Kaimas vardą galbūt gavo iš pirmojo naujakurio - Kiauleikio.

Ivona ŽIEMYTĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder