Ir vis dėlto dauguma atsiliepusių į publikaciją „užkibo“ už Gabrieliaus Landsbergio, jauno Europos Parlamento nario, ryškia nauja, kol kas ne itin aiškia žvaigžde, sužibusia nuolat apniukusioje Lietuvos politikos padangėje.
„Ateis laikas ir Gabrielius Landsbergis bus prezidentas.“
Skaitytojas, pasivadinęs Chi-Chi (komentaro internete fragmentas)
Ten, kur mane pasiuntė Marytė...
Vieną naktį Marytė iš Dargužių mane pasiuntė... Atsiprašau, bet visai ne ten, kur jūs buvote bepamaną. Jeigu pasakyčiau, kad pasiuntė pas... Vytautą Landsbergį, būtų bjauri netiesa. Arba tik pusiau tiesa. Nors, tiesą sakant, pastaruoju metu profesoriaus leksikoje irgi ėmė rastis tokių dalykų, kurie vartojami jam neįtikusio žmogaus pasiuntimui „kur nors tolėliau“. Bet toks kardinalus posūkis garbaus politiko leksikos etikoje jūsų neturėtų stebinti. Dar neaišku, kas atsitiktų su jūsų etika ir leksika, jeigu Rūta Janutienė jus būtų pervažiavusi kaip „Stalineco“, galingiausio tarybinio traktoriaus, vikšrais.
O iš tiesų Marytė, „Respublikos“ internete komentuodama vieną mano rašinį, „pasiuntė“ mane vienu konkrečiu interneto adresu. Ir dar pagundė - ten aš esą susirasiąs labai „geros ganiavos“.
Paklusau, nulindau rekomenduotu adresu. Suradau. Ganiava buvo tikrai gera. Ačiū jums, ponia (panele) Maryte, buvo įdomu pasiganyti. Atsidūriau vieno komercinio televizijos kanalo ganėtinai šaipokiškoje laidoje, bet šaipokiška tik iki to momento, kol dviejų jos vedėjų liežuviai nepasiekia aukštumų, kurios paprastai esti žemiau juosmens. Taigi mano kompiuterio monitoriuje pasirodė vienas ilgaausių ir ilgaliežuvių laidos vedėjų ir trenkė man tiesiai į kaktą: „Šiandien studijoj - mirtinas numeris. Žmogus Landsbergis. Žmogus, kuriam nesvetimas žmonių skausmas. Žmogus, kurio senelis, apvogęs tautą ir išardęs kolūkius, ramiai sau pūpso Šveicarijos banke. Žmogus - Gabrielius Landsbergis. Tegu būna prakeiktos šitos lūpos, kurios ištarė šitą vardą.“ O paskui tas nepraustaburnis dar pridūrė: „Kas jūs be pavardės? Niekas.“ Bet pridūrė tuomet, kai jie jau buvo trise: abu vedėjai, o tarp jų - Gabrielius.
Pabandžiau Gabrieliaus vietoje įsivaizduoti jo senelį profesorių. Senosios kartos politiką. Ko gero, būtų pasijutęs kaip po Janutienės vikšrais ir šaipokus pasiųstų nepalyginti toliau, nei mane pasiuntė Marytė, kas visiškai neprieštarautų dabartinės profesoriaus leksikos normoms. O jo anūkas, jaunasis politikas, gražiai besišypsodamas ir visai neįsižeidęs už tokį laidos vedėjo ironijos pliūpsnį, lengvai ir linksmai pats pokštavo su šaipokais ilgaausiais. Vien ko vertas jo pasiaiškinimas, kodėl gerokai per retai aplankąs senelį: „Dar neapvažiavau visų kolūkių sugriautų.“
Žinoma, akylesnė akis negalėjo nepastebėti, kad visas šis žaidimas buvo iš anksto aptartas, suderintas, surepetuotas, surežisuotas. Tačiau Gabrielius save suvaidino beveik meistriškai ir, neabejoju, nemažai mūsų iš žiūrovų jau ėmėme virsti jo elektoratu. Na, pasakykite man, kuris mūsų politikos senbuvis galėtų taip meistriškai kurti savo įvaizdį. Į nuodėmes, kurios tradiciškai inkriminuojamos jo seneliui, jis reaguoja absurdu, pačias nuodėmes paversdamas absurdu.
Kur Gabrieliaus kaltė: kad jaunas ar kad Landsbergis?
„Landsbergius apskritai reik šalinti iš vadovaujančių postų, o dabar paveldėjimo teise Gabrieliui atiteko Briuselis.“
Skaitytojas, pasivadinęs Žiema (komentaro internete fragmentas)
Pabandžiau šiek tiek pastudijuoti žiniasklaidoje atspindėtą jaunojo Gabrieliaus Landsbergio politinę veiklą nuo praėjusių metų pradžios. Amą atėmė. Vien tik ją atspindintys vaizdo įrašai internete skaičiuojami šimtais. Įvairūs tekstiniai pranešimai - tūkstančiais. Jis iš tiesų apvažiavo ne tik „sugriautus kolūkius“, bet tikriausiai ir gerą pusę Lietuvos. Susitiko su rajono žmonėmis, ypač jaunimu. Net su vaikais darželinukais. Kas nors gali įsivaizduoti, ką galima kalbėti apie Europos Sąjungą su darželinukais. O aš jau ne tik įsivaizduoju - aš mačiau, kaip jis tai daro. Ir tie mažiai net išsižioję klausosi. Nežinau ir Lietuvoje rinkto Europos Parlamento nario, kuris taip produktyviai veiktų ten - Briuselyje, Strasbūre ir apskritai Europoje.
Jau girdžiu nepatenkintą skaitytoją: ar ne per daug įsijautei, žurnaliste, jis juk Landsbergis. Ir dar pridurs: „Obuolys nuo obels...“ O ką dar, išskyrus pavardę ir obelį su obuoliu, jam pačiam galėtume inkriminuoti? Jaunystę? Ar keturis vaikus tokioje jaunystėje? Beje, apie obuolius ir obelis. Pasak vieno iš telefonu skambinusių skaitytojų, jeigu obelis ant aukšto kalno, o, mūsų atveju, jis vis dar aukštas, tai kuriuo nors statesniu šlaitu obuolys oi kaip toli gali nuriedėti. Net visai svetimam sodėl atsidurti.
Žinoma, vieną griekelį mūsų jaunasis politikas turi. Kažkaip labai jau greitai, dar neapšilęs kojų Tėvynės Sąjungoje, jaunasis politikas atsidūrė Europos Parlamente. Kalbama, kad dėl to net kažkokia šalta banga visą partiją užliejusi buvo. Kai kurie konservatorių jaunieji net aiškintis viešuomenei turėję: „Nepaisant to, kad mano kojos jau buvo žymiai šiltesnės, aš Gabrieliui pretenzijų neturiu...“
Tai kieno projektas - „G.Landsbergis“?
„Gabrielius Landsbergis yra šeimos projektas ir po tokio starto, manau, rinkėjų bus nubaustas.“
Inžinierius Edvardas iš Utenos (laiško publikacijos autoriui fragmentas)
Beveik šventai esu įsitikinęs: projektas „Gabrielius Landsbergis“ yra ne šeimos, kaip mano dauguma skaitytojų, o Tėvynės Sąjungos projektas. Toks mano įsitikinimas turi savo logiką.
...Nuojauta šnabžda, kad konservatoriai praregėjo pirmieji - suvokė, kad šiandienė partijos vadovybė ir kitokie jos autoritetai, atsidūrę reitingų lentelės gale, partiją vesti pirmyn jau vis mažiau bepajėgūs. Pakanka, tarkime, Kubiliui ar Juknevičienei viešai, garsiai ir nešvankiai nusišnypšti Kremliaus kryptimi, - ir efektas atvirkščias: žiūrėk, koks šimtas ar ir pora šimtų Lietuvos piliečių jau ir atsigręžia konservatorių lyderių nurodyta kryptimi. Bet su didžiausiomis simpatijomis Putinui. Toks „atvirkščias efektas“ vis dažniau palydi kiekvieną jų nusišnypštimą ar komplimentą. Tai ar kartais nebus partija jau suvokusi, kad kol didieji jos autoritetai nebus išvaduoti iš reitingų lentelės galo, partija pirmyn jau nebepajudės. Arba kol nebus pati partija išvaduota nuo tokių lyderių ir autoritetų. Beje, panašus likimas laukia ir kitų partijų, kurių lyderiai „ganosi“ tame pačiame gale.
Kiekvienos partijos vadovybės atsinaujinimas ir atsijauninimas gali būti gana rizikingas. Kyla pavojus prarasti dalį „amžinojo“ elektorato, pripratusio prie širdyje ilgai nešiotų „senųjų portretų“. Tad manau, kandidatu į būsimuosius partijos vadus visai neatsitiktinai pasirinktas Gabrielius, kurio pavardė tiesiog automatiškai apsaugo nuo šio pavojaus. O jo jaunystė - su elektorato pasipildymu jaunimo sąskaita.
Tai dabar sau ir sakau: duok Dieve, kad konservatorių eksperimentas pavyktų. Ne todėl, kad degčiau meile šiai partijai. Nei šiai, nei kitai. Todėl, kad dar atsimenu eiles prie duonos, mėsos, tapetų. Kantriai laukdavom. Dėl to, kad toks buvo gyvenimas. Dabar, ko gero, atvirkščiai: stabiliai gyvename nejudėdami nei pirmyn, nei atgal dėl to, kad gabus jaunimas stovi partinėse eilėse prie valstybės valdymo. Kantriai laukia, kol kojos įšils iki partijos numatytos normos, arba nusispjauna ir lekia velniop iš Lietuvos, kad niekada į ją, tokią, nesugrįžtų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą