Nacionalinį susitarimą pasirašė premjeras Saulius Skvernelis, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus, Prekybos ir pramonės amatų rūmų prezidentas Sigitas Gailiūnas, Darbdavių konfederacijos prezidentas Benediktas Juodka, Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė, „Investuotojų forumo“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
Vakar dėl vieno dokumento susirinkę socialiniai partneriai ketina siekti mokesčių sistemos suderinamumo ir stabilumo, aukšto šalies konkurencingumo. Ketinama mažinti darbo jėgos apmokestinimą, didinant mažiau ekonomikos augimui įtakos turinčius mokesčius. Žadama nedidinti bendros mokestinės naštos verslui ir vadovautis principu, kad vieni mokesčiai būtų didinami mažinant kitus. Visus siūlomus mokestinius pakeitimus numatoma iš anksto aptarti su socialiniais partneriais.
Atsižvelgiant į ekonomikos augimą įsipareigojama didinti darbuotojų darbo užmokestį, sukurti efektyvų bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo įstaigų tinklą. Bus siekiama investuoti į darbuotojų kvalifikaciją, darbo sąlygų gerinimą ir veiklos svarbą atitinkantį darbo užmokestį.
Susitarime numatyta didinti viešojo sektoriaus efektyvumą, optimizuoti darbuotojų skaičių ir gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Didelį dėmesį žadama skirti švietimo ir mokslo kokybės, efektyvumo ir mokymosi visą gyvenimą užtikrinimui.
- Ar politikams ir darbdaviams susitarus gerinti sąlygas darbo rinkoje, gyvenimas tikrai pagerės? - „Vakaro žinios“ paklausė filosofo ir publicisto Vytauto RUBAVIČIAUS.
- Nieko realaus tokie susitarimai negali nulemti, tai gali būti nebent geras ženklas, kad apie tai bent jau imama kalbėti. Nes jei apie tai bent kalbama, žmonės ima geriau susivokti, kokioje aplinkoje gyvena. Tarsi sutariama, kad tai labai svarbios problemos. Bet kaip šias iškeltas problemas išspręsti. Juk esminė problema - didėjanti socialinė atskirtis.
Juk šiuo metu visą bendrojo vidaus produkto (BVP) prieaugį ar kitus gerus ekonomikos bruožus pasisavina tik nedidelė visuomenės dalis - koks penktadalis žmonių. O didžiąją dalį - dar mažiau. Taip vargingiesiems nieko nelieka, o pensijų ar minimalaus atlyginimo kėlimas iš tiesų nepaveja nei infliacijos, nei klaikiai brangstančių maisto produktų, būtiniausių prekių ir paslaugų kainų.
- Prieš euro įvedimą Lietuvoje politikai ir verslo atstovai taip pat buvo pasirašę geros valios susitarimą, kad įvedus eurą nekils kainos. Gal todėl pašokus kainoms politikai kaip susitarę tvirtino, esą niekas nebrangsta?
- Tai leido pamatyti, kad šis susitarimas tebuvo širma, pridengianti visų ekonomistų ir net politikų labai aiškiai suprantamą tiesą - kad kainos staigiai kils. Tik buvo norima tą kilimą pristabdyti. Nors jį pristabdžius vėliau kainų kilimas buvo dar staigesnis. Kam buvo naudingas euro įvedimas? Tik didžiajam verslui. Tad dabar galime suprasti, iš kur atsirado vadinamasis perteklinis biudžetas - iš pridedamosios vertės mokesčio ir kainų kilimo. Ne iš kažkur kitur. Nors pats kainų kilimas yra tiesiogine prasme žmonių apiplėšimas. Dabar matome, kaip didžioji Lietuvos žmonių dalis buvo apiplėšta prisidengiant taip pat nacionaliniu susitarimu.
Akivaizdu, kad tokių susitarimų patirtis kartoka, tad niekas negalėtų smerkti žmonių, kurie ironiškai ar visiškai skeptiškai žvelgia į dabartinį Nacionalinį susitarimą. Juolab kad tokių esminių dalykų, kuriuos reikėtų padaryti, politikai nesiima ir netgi negalvoja, kaip tai reikėtų padaryti.
Pavyzdžiui, mūsų sistemą ir visuomenę išlaisvintų savivaldos klausimas, nors apie tai iš viso nekalbama. Dar vienas dalykas - ekonomistų skaičiavimas, kaip pasiskirsto sukuriamos pridedamosios vertės dalis. Kiek jos skiriama žmonių atlyginimas, o kiek patenka į turtingųjų kišenes? Kažkodėl apie tai niekuomet realiai nenorima kalbėti, nes, pasirodo, tas visų sukurtos pridedamosios vertės perskirstymas yra labai neteisingas. Akivaizdu, kad realus susitarimas kaip tik ir turėtų būti susijęs su pridedamosios vertės perskirstymo mechanizmo kūrimu. Kad visų darbo vaisiai būtų teisingiau perskirstomi. Bet aš neabejoju, kad dabartiniame susitarime apie tai nebus užsiminta, o kalbama tik apie šiokį tokį atlyginimų kėlimą. Tačiau atlyginimų kėlimas visada vėluos ir jis niekuomet nepavys brangstančių produktų bei paslaugų kainų. Šis kainų kilimas jau pranoko kokio dešimtmečio atlyginimų kėlimus.
- Dar šių metų pradžioje buvo kalbėta ir apie kitą nacionalinį susitarimą - Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl migracijos ir demografinės politikos. Emigracijai ir toliau nemažėjant, regis, tokie susitarimai lieka tik reklaminis triukas?
- Juokinga, kai visuomenė suvokia, kad tai didžiulė problema, o galiausiai sušoka partijos ir ima politikai apie tai kalbėti televizijoje, net bankų aptarnautojai eteryje ima kramtyti tą problemą, o viskas baigiasi kokiais nors rašteliais.
Juk mes neturime jokių valstybinių įrankių savo ūkiui tvarkyti, nes visų jų esame jau atsisakę. Mes neturime savarankiško centrinio banko, kuris galėtų įgyvendinti fiskalinę politiką, nes mes neturime savos valiutos. Visi aiškiai supranta, kad euro įvedimas buvo politinis, o ne ekonominis žingsnis. Deja, daugeliui Lietuvos gyventojų šis žingsnis ekonomiškai buvo labai nenaudingas. Pavyzdžiui, Lenkija tai puikiai suvokia. Bet dalis mūsų visuomenės - verslas, didžiojo kapitalo atstovai - labai aiškiai suvokė, kad įvedus eurą galės nusunkti tą nepasiturinčiąją klasę ir vidutinį žmonių sluoksnį papildomai. Jie tai darė, daro ir darys toliau.
Taip pat mes neturime ir realios politikos bruožų, kad galėtume realiai valdyti ar bent derėtis su vadinamosiomis rinkomis, kurioms dabar esame atsidavę. Tai kaip mes galime rimtai kalbėti apie atlyginimų kėlimą ir ekonomikos perskirstymą? Mes galime tik rašyti įvairiausius susitarimus, nors iš tiesų jie bus niekiniai.
- Kažkodėl ir pristatant vakarykštį Nacionalinį susitarimą tiek politikų, tiek darbuotojų atstovų lūpomis buvo linksniuojamas minimalios mėnesio algos kėlimo klausimas, tarsi tai būtų panacėja sprendžiant visas šalies problemas. Tačiau čia pamirštama apie viduriniąją klasę, kurios perkamoji galia dėl to kaskart mažėja?
- Taip, mes jau turime patirties, kaip to realaus padidėjimo išvengiama perskirstant darbo etatus, verčiant dirbti intensyviau. Bet visa tai tik skaičiukai, kurie neva turėtų rodyti padidėjimą. Mūsų Vyriausybė yra įsivėlusi į tokią skaičiukų magiją, kur svarbu, kad būtų rodomas nors šioks toks padidėjimas. Padidėja keliais procentais atlyginimai, ir jau tarsi nebesvarbu, kad sviestas pabrango 50 proc. Svarbu parodyti tais 20 eurų padidėjusį minimalų atlyginimą, o pavertus procentais dar gražiau atrodys. Esame perpratę šią politinę magiją, kurioje gyvename.
Juk šiuo metu Vyriausybės atstovai kažkodėl džiaugiasi eksporto didėjimu ir pradeda kalbėti, kad vidaus vartojimas nėra svarbus, nes ekonomiką kelia eksportas. Tai didžiulė šalies tragedija, nes toks kalbėjimas rodo, kad vietinis gyventojas, kuris gyvena vartodamas, politikui yra visiškai nesvarbus. Jis yra tik darbo jėga, kuri kuria eksportą. Vis dėlto realus valstybės gyvenimo kokybės matas yra emigracija.
- Būtų sunku patikėti, kad žmonės bėga nuo gero gyvenimo, apie kurį kasdien kalbama viešojoje erdvėje?
- Be abejo. Emigracija yra atsakymas į daugelį klausimų. Akivaizdus ir nedviprasmiškas. Tačiau tuos atsakymus bus bandoma vėl užtušuoti BVP, eksporto augimu, ekonomikos kilimu, o dabar ir pertekliniu biudžetu, kuris atsirado apiplėšus žmones.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą