Gera ten, kur gerai jautiesi

Statistika rodo, kad dalis emigrantų jau grįžta atgal. Šiandien kalbiname klaipėdiečius, išbandžiusius emigranto duonos ir apsisprendusius grįžti į namus. Kaip jiems čia sekasi?

Verslo negalima įsimylėti

Po ilgų klajonių 2015-ųjų pabaigoje į Klaipėdą grįžo Vitalijos ir Gintauto Bertašių šeima. Prie pat Danės įsikūrusio jaukaus viešbučio "Michaelson boutique hotel" savininkai - nuo Kryžkalnio kilęs Gintautas ir klaipėdietė Vitalija - emigracijoje praleido ištisus 27 metus. Daugiausia laiko išgyveno Šveicarijoje. Šiuo metu jie užsiima sėkmingu viešbučio verslu uostamiestyje, taip pat artimiausiu metu investuos Nidoje - apleistame žvejų uostelyje įrengs dar vieną viešbutį.

Baigęs Kauno politechnikos institutą, radiotechniko specialybę, G. Bertašius dirbo programuotoju Vilniuje, po to Klaipėdoje įkūrė kooperatyvą, užsiėmusį informatika. Darbo buvo per akis, nes tuo metu dauguma valstybinių įmonių pereidinėjo prie kompiuterinės apskaitos.

Pasak Gintauto, išvažiavo todėl, kad 1990-aisiais nebuvo jokio tikėjimo ateitimi. Išvažiavo dar su sovietiniu pasu ir tikrai neturėdamas iliuzijų, kad Lietuva taps nepriklausoma.

Iki 1996-ųjų metų dirbo ir gyveno Italijoje. Pusantrų metų - Romoje, o po to su italu įkūrė savo įmonę Milane, kuri vertėsi eksportu-importu. Į Lietuvą keliavo automobilių dalys, akumuliatoriai, skalbimo mašinos, o iš čia išgabendavo lino verpalus, audinius. Nors mūsų audiniai buvo praktiškai brokuoti, bet mados pasaulyje jie atrodė nestandartiniai, patrauklūs.

"Šveicarijoje mane pakvietė dirbti konsultantu į kompaniją, kurioje 40 žmonių aptarnaudavo apie 600 klientų, - prisimena G. Bertašius. - Po to aš tapau partneriu, dar vėliau mes įkūrėme atskirą kompaniją, po to aš tą kompaniją išpirkau. Taip judėjau į priekį. Ta kompanija tebeveikia ir iki šiol."

Pašnekovas įsitikinęs, kad pasaulis dabar yra visai kitoks, globalus. Jo nuomone, esminis dalykas yra ne kur žmogus gyvena, bet kur jis gerai jaučiasi. Galima gyventi Lietuvoje, o dirbti Suomijoje, arba atvirkščiai, gyventi Suomijoje, o dirbti Lietuvoje.

Gintauto nuomone, jeigu mes pradėsime sverti, kas yra didesnis lietuvis - ar tas, kuris gyvena Lietuvoje ir turi verslą Kazachstane, ar tas, kuris gyvena Anglijoje ir turi verslą Lietuvoje, toli nenueisime.

"Dabar viskas susimaišę. Žiūrėkim, kaip gyvena suomiai. Didelė dalis suomių vasarą praleidžia Suomijoje, o žiemos laikotarpį - Kanarų salose ir reikalus tvarko kompiuteriu, - sako G. Bertašius. - Jeigu mes versle vadovausimės nostalgija, jausmais ir kitais dalykais, tai verslo nebus. Pirma sąlyga - verslo niekada negalima įsimylėti. Bet koks verslas turi būti parduotinas."

Bertašių šeimos grįžimas į Lietuvą buvo gana ilgas. Iki finansinės krizės, pasak Gintauto, jis į Lietuvą iš Šveicarijos, Italijos ir kitų šalių atveždavo investuotojus. Šveicarijoje krizės padariniai pasijautė šiek tiek vėliau, maždaug 2010-aisiais. Sumažėjo finansiniai srautai, visi pradėjo labai taupyti ir tik tada investuotojai suprato, kur jie pateko.

Kai kurie ėmė svarstyti, ką daryti su turtu, kurį jie įsigijo Lietuvoje. Tokiu būdu Bertašiai pastatą iš vienų klientų įsigijo labai palankiomis sąlygomis.

"Taip ir gimsta patriotizmas", - šmaikštauja G. Bertašius.

Įsigijęs buvusį sandėlį ėmė planuoti, ką čia būtų galima įrengti. Vienas įžvalgus nekilnojamojo turto konsultantas patarė įrengti išskirtines biuro patalpas. Šiandien G. Bertašius gailisi, kad patarimo neišgirdo.

"Juk mes visi galvojame, kad esame patys protingiausi", - prisipažįsta jis.

Viešbučio idėją pašnekovas pasirinko, nes turėjo patirties. Daug metų valdė didelį viešbutį Sankt Peterburge, paruošė ir pardavė porą "viešbutinių" projektų. Be to, yra nusipirkęs žvejų uostelį Nidoje, kur planuoja įrengti viešbutį.

"2015-ųjų pabaigoje grįžome į Lietuvą, pamatėme, kad buvimas labai daug lemia. 2016-aisiais čia praleidome labai daug laiko, - apie viešbučio įrengimą pasakojo G. Bertašius. - Tada ir nutarėme, kad daryti bet kaip neapsimoka. Viešbutis turi būti išskirtinis, pats geriausias."

G. Bertašius sako besilaikantis minties, kad neturėtume akcentuoti, jog lietuvis esi tik tada, kai gyveni Lietuvoje ir kalbi lietuviškai.

POŽIŪRIS. Gintauto Bertašiaus nuomone, jeigu mes pradėsime sverti, kas yra didesnis lietuvis - ar tas, kuris gyvena Lietuvoje ir turi verslą Kazachstane, ar tas, kuris gyvena Anglijoje ir turi verslą Lietuvoje, toli nenueisime.

"Mano dukra mokslus baigė Šveicarijoje, dabar jau 12 metų gyvena Barselonoje, ji puikiai kalba lietuviškai. Ji dirba fotografijos srityje. Kai prireikia, atvyksta čia į Lietuvą ir padeda mums plėtoti verslą. Ji save laiko lietuve, nors negyvena čia. Tas lietuvių susimaišymas yra sveikas, jei mes jį sveikai patręšime ir skatinsime. Jeigu mes griežtai reikalausime būtinai sugrįžti ir gyventi čia, tautiečius bus sunku susigrąžinti. Juk kiekvienas iš čia išvykstantis turi savo priežastį. Mes galime ant žaizdų pilti druską, sakydami: jūs grįžkite, antraip jūs esate tėvynės išdavikai. Bet mes galime laikytis kitokios koncepcijos: mes visi pasklidę po pasaulį esame lietuviai. Jokio skirstymo negali būti. Negalime klijuoti etikečių: tas kvailys, kas pasiliko, tas protingas, kas išvažiavo, ir panašiai", - įsitikinęs pašnekovas.

Jis prisiminė, kaip 1990-aisiais jam Romoje teko garbė bendrauti su monsinjoru Bartkumi.

"Mane tada buvo apėmusi didelė graužatis, dvejonės, gal grįžti į Lietuvą, kuri paskelbė nepriklausomybę. Bet jis nuramino, sakydamas: "Jūs savęs nekaltinkite. Kam lemta išvažiuoti, tas išvažiuos, kam lemta pasilikti, pasiliks. Jūs dabar dirbkite ir stenkitės čia įsitvirtinti. Ir paskui galėsite grįžti į Lietuvą su visai kitomis žiniomis ir galimybėmis", - pasakojo G. Bertašius.

Jis sutinka ir su tuo, kad Lietuvoje vis dar gyvuoja mitas, jog jeigu žmogus grįžo iš užsienio, tai jis būtinai turi parsivežti daug pinigų. O jeigu jų parsivežė, tai su juo galima elgtis kaip su Franku Kruku - investuok, daryk, o mes tave ramiai nugręšime.

"Manau, kad ne tas kapitalas yra pagrindinis. Pagrindinis grįžusio žmogaus kapitalas yra jo ryšiai, kitoks požiūris, patirtis. Bet kokiame projekte pinigai yra antrinis dalykas. Pirminis - idėjos, vizijos. Dubajaus šeichas pradėjo ne nuo pinigų, o nuo svajonių ir idėjų. Prašau - kokį miestą pastatė dykumoje. Jis ir toliau svajoja. Norėtų išplėsti miestą dvigubai, pastatyti didesnį oro uostą negu Hitrou. Aš šimtu procentų tikras, kad jis tam pinigų neturi, bet tie pinigai ateis", - įsitikinęs pašnekovas.

"Čia mūsų namai"

Aldas Tenys ir Denisas Šilovas džiaugiasi prieš dvejus metus sugrįžę į Klaipėdą iš emigracijos ir spindi optimizmu. Abu vaikinai uostamiestyje šiuo metu užsiima industriniu valymu. Kol kas dirba kaip "patentininkai", tačiau mąsto apie rimtesnę įmonę, kuriai, beje, jau sugalvojo pavadinimą - "Žemaitijos švara".

Aldas, baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavo ieškoti didesnių finansinių galimybių. Išbandė pačius įvairiausius darbus. Norvegijoje dirbo dažytoju, vėliau Anglijoje išbandė įvairiausias profesijas. Kaip pats sako, truputį pasitaupė, kad grįžęs į namus galėtų įsigyti reikiamos valymo įrangos.

Pasak jo, kai pradėjo veiklą Klaipėdoje, "didesnių pinigų nesijautė", o dabar jau "pradeda pareiti..."

"Aš čia esu laimingas, čia mano šeima, čia gyvena mama, sesuo, čia nuostabi gamta. Sunkiausia Anglijoje buvo blaškytis iš vienos vietos į kitą. Gyvenome kaip kokie čigonai", - sako Aldas.

Užsakymai valyti patalpas pasiekia iš visos Žemaitijos, būna, kad jų paslaugomis susidomi ir vilniečiai. Aldas labiausiai džiaugiasi, kad supranta klientus, jų norus. Užsienyje susikalbėti su užsakovais būdavo daug sudėtingiau.

"Vokietijoje niekas nepagirs, kad tu gerai atlikai darbą, - į pokalbį įsiterpia D. Šilovas. - Jiems svarbiausia sumokėti sutartą sumą ir tuo viskas baigiasi."

Jis pasakojo išvažiavęs į Vokietiją dar su dviem savo pažįstamais ir jau po 2-3 mėnesių visi vieningai sakė, kad jau nori namo.

"Visų mūsų trijų keliai išsiskyrė. Aš grįžau, kitas draugas dirba, bet dar nežino, ar grįš. O trečiasis jau apsisprendė Vokietijoje likti visam laikui ir išvyko su visa šeima", - pasakojo D. Šilovas.

Pasak Deniso, svetur, kad ir kas ką kalbėtų, tu visada esi ir būsi antrarūšis. Bendravimas vyksta tik tarp savų.

"Vokietijoje, jeigu sėdėsi prie vieno stalo su vietiniais, jie į tave žiūrės kreivai. Grįžęs galiu drąsiai pasakyti, kad čia man sekasi geriau negu svetur. Aš žinau, kaip čia žmonės gyvena. Kaskart, atsibudęs svečioje šalyje, skaudžiai suvokdavau, kad tai ne mano namai. Jeigu papulsi į fabriką, apie bendravimą po darbo nebėra kalbos. Visą dieną kaip robotas išstovi prie konvejerio. Jeigu užsinorėsi į tualetą, turėsi pasakyti visai eilei, ir tik tada, jeigu jie sutiks, tu galėsi trumpam išeiti", - pasakojo D. Šilovas.

OPTIMISTAI. Aldas Tenys (kairėje) ir Denisas Šilovas džiaugiasi prieš dvejus metus sugrįžę į Klaipėdą iš emigracijos ir spindi optimizmu.

Vaikinams parvažiavus į Klaipėdą krito į akis tai, kad čia "nebėra žmonių".

Aldas su Denisu teigia, kad žino dar nemažai tokių, kaip ir jie, sugrįžusių į namus. Beje, vieni pažįstami vaikinai, grįžę iš emigracijos, taip pat užsiima valymo paslaugomis.

"Konkurentai, bet mes nesimušame", - juokauja Aldas.

Viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Jau daugiau kaip metai, kai klaipėdietė Deimantė Žvingilaitė grįžo iš Anglijos į gimtinę ir yra nusiteikusi labai pozityviai.

"Nėra Lietuvoje taip blogai, kaip visi galvoja. Aišku, niekas čia tavęs nelaukia ištiesę rankas su pasiūlymais. Bet lygiai taip pat ir užsienyje niekas tau nesiūlo lengvo pasivaikščiojimo. Ir čia, ir ten turi pats už save kovoti, pats ieškoti sprendimų bei susirasti savo vietą gyvenime. Dirbti fabrike, ką daro nemaža dalis iš Lietuvos išvykusiųjų, manau, taip pat nėra daugelio svajonė", - sako mergina.

Į Londoną Deimantė išvyko prieš ketverius metus. Pirmą kartą ten ji buvo išvykusi dar būdama moksleivė, baigusi 11 klasę. Porą mėnesių dirbo kavinėje, tvarkėsi, plovė. Nekažką teuždirbo, nes viską išleisdavo. Jau baigusi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją Anglijoje ji trejus metus studijavo choreografiją Middlesex universitete.

"Studijuoti buvo nepaprastai sunku. Menų sritis Londone yra labai toli pažengusi ir reikalavimai itin aukšti. Kartais universitete išbūdavau nuo devynių ryto iki devynių vakaro. Tačiau įgyta patirtis buvo neįkainojama", - sakė pašnekovė.

Metai tokių studijų kainuoja 9 000 svarų, tad negavus paskolos jos sunkiai įkandamos. Mokslams Deimantė gavo paskolą labai geromis sąlygomis. Ją reikės grąžinti per 30 metų ir su sąlyga, jeigu per metus uždirbs daugiau negu 20 000 svarų. Jei ne, skola bus nurašyta. Po "Brexit" paskelbimo užsienio studentams gauti tokią paskolą, pasak Deimantės, jau nebeįmanoma.

Išsinuomoti atskirą butą statistiniam studentui ten yra praktiškai neįkandamas reikalas. Paprastai studentai nuomojasi kambarius pačiame universitetiniame miestelyje, todėl, kad keliavimas viešuoju transportu, nepaisant studentiškų nuolaidų, yra labai nepigus. Gana dažnai studentai nuomojasi kambarį ir gyvena su kitais žmonėmis. Smagiausia, jei pavyksta vieną butą išsinuomoti keliems draugams. Kambario nuoma Deimantei kainavo 420 svarų per mėnesį.

"Maistą gamindavausi namuose. Valgyti mieste yra labai brangu, nes Londonas - vienas iš brangiausių pasaulio miestų. Galima pavalgyti studentų miestelyje, bet maistas ten nesveikas - picos", - pasakojo Deimantė.

Anot pašnekovės, baigusi mokyklą ji labai veržėsi iš Lietuvos, labai norėjo pabėgti, nes gimtinė jai atrodė per maža, ir tik išvažiavusi savo akimis pamatė, koks yra iš tiesų gyvenimas užsienyje: nežmoniškas tempas, nuolatinis skubėjimas.

"Jausmas, kad tu nieko nespėji, lakstai galvą pametęs, - prisimena Deimantė. - Nesijauti kažkam svarbus ar reikalingas, turi nuolat kovoti už save, kad tave priimtų, kad tu kažką pasiektum."

Londonas šiandien Deimantei vieta, kurią miela pamatyti, aplankyti, bet gyventi ten ji nenorėtų. Dideli atstumai lemia, kad kartais kelionėje iš vieno miesto galo į kitą užtrunki valandų valandas.

Į klausimą, ar įmanoma svečioje šalyje tapti savu, Deimantė atsakė kategorišku "Ne".

"Britai tavęs niekada nepriims kaip saviškio. Jie gali su tavimi draugiškai bendrauti, bet tu į jų ratą neįsitrauksi, nes tu jiems užsienietė. Tačiau man pasirodė, kad patys lietuviai, gyvenantys Anglijoje, pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles. Kartais su užsieniečiais lengviau randi kalbą, nei su tautiečiais", - pasakojo mergina, daugiausia laisvo laiko leisdavusi su kurso draugėmis.

Šiaip bendrauti su draugais jai trūkdavo laisvo laiko, nes šeštadieniai ir sekmadieniai būdavo vienintelės dienos, kai galėdavo dirbti - Deimantė pažįstamų dėka buvo susiradusi darbą vienoje šokių kompanijoje, taip pat uždarbiaudavo barmene. Studentams surasti darbą Anglijoje padeda ir įdarbinimo agentūros.

Sugrįžti į Lietuvą Deimantė apsisprendė paskutiniais studijų metais. Pavargo ir suprato, kad Klaipėdoje liko šeima, tėvai. Suvokė, kad Londone norint siekti karjeros turi investuoti labai daug laiko, o norint turėti daug laiko, reikia turėti ir labai daug pinigų.

"Grįžusi į Klaipėdą iš karto pradėjau dirbti šokių studijoje "Ufas" - gavau pasiūlymą rinkti paauglių ir suaugusiųjų grupes. Mokau gatvės šokių ir turiu moterų popgrupę", - sakė Deimantė, dar besidarbuojanti Vaikų laisvalaikio centre su vaikučiais nuo 3 iki 6 ir nuo 7 iki 14 metų amžiaus.

Ji pastebi, kad vis dažniau atsiranda pačių įvairiausių pasiūlymų. Pavyzdžiui, neseniai buvo filmuojama Andriaus Tapino laida, paskambino prodiuseris ir paprašė dalyvauti. Su savo grupe ji šoko ir Karklės festivalyje.

Deimantės geriausia draugė klaipėdietė liko Londone ir bando "užsikabinti su šokiais". Tačiau neseniai prisipažino, kad sekasi nelengvai. Ji tvirtina, kad irgi norėtų sugrįžti į Lietuvą.

"Žinoma, lyginant su Vilniumi, Klaipėdoje veikti meno srityje yra sunkiau, čia sudėtingiau surinkti žmones į šokių grupes", - pabrėžia Deimantė, tad neslepia, jog kyla pagunda išvykti į Vilnių, bet tada kartu klausia savęs, kas liks čia, Klaipėdoje?

"Nesigailiu dėl savo pasirinkimo. Kitiems jauniems žmonėms galiu patarti: jei kyla noras išvykti svetur padirbėti ar studijuoti, geriau išmėginti pačiam ir įsitikinti, ar tinka, ar ne. Tai kur kas geriau nei būti čia ir tvirtinti, kad užsienyje geriau. Nereikia bijoti siekti savo svajonių. Jeigu nori kažką daryti, turi susirasti vietą, kur gerai jautiesi, ir ten kažką planuoti bei veikti", - sako mergina.

Statistika

2016 m. iš emigracijos nusprendė grįžti 14 200 gyventojų. Tačiau šalį vis dar palieka kur kas daugiau žmonių nei grįžta.

Grįžti iš emigracijos pernai nusprendė 22,7 proc. mažiau žmonių nei 2015 m. Iš Jungtinės Karalystės grįžę emigrantai sudaro 44,6 proc. visų tokių piliečių.
Per pastaruosius dvejus metus kas ketvirtas grįžęs Lietuvos pilietis buvo 25-29 m. amžiaus, kas šeštas - 30-34 m., kas septintas - 20-24 m.

Pernai iš Lietuvos išvyko 50 300 gyventojų - 13 proc. daugiau nei užpernai. Iš viso imigravo 20 200, tad fiksuota neigiama tarptautinė migracija - šalis neteko 30 100 gyventojų.

50,5 proc. visų emigrantų buvo vyrai. Per pastaruosius dvejus metus kas trečias emigravęs buvo 20-29 m. amžiaus, kas ketvirtas- 30-39 m.

2016 m. pagal emigrantų srautus Jungtinė Karalystė buvo pirmoji. Į šią šalį emigravo 46,2 proc. visų išvykusių gyventojų. 8,4 proc. išvyko į Airiją, 7,8 proc. - į Norvegiją, 7,6 proc. - į Vokietiją.