Dainininkės svajonių sodyboje Miguičionių kaime Varėnos rajone dabar klesti piktžolės, o traukia ji tik vagis ir valkatas. Galbūt todėl 1,6 hektaro sklypą su 17 statinių antstoliai nesėkmingai parduoda jau dvejus metus. Šiomis dienomis skelbiamose varžytynėse šis turtas įvertintas 285 tūkst. litų. Pradinė kaina buvo 1,4 mln. litų. Pati D. Bilevičiūtė seniai ten nebuvo kojos įkėlusi, nors tebėra sodybos šeimininkė.
Parklupdė patiklumas
Ašaros išdžiūvo, pyktis išgaravo, bejėgiškumą pakeitė noras suimti gyvenimą į savas rankas. D. Bilevičiūtei grėsė net kalėjimas - už sukčiavimą pasisavinant ES milijonus prokurorai reikalavo įkišti ją už grotų 8 metams. Ir tai - tik vienas lašas iš bėdų debesies, prakiurusio virš dainininkės galvos.
„Taip, aš kalta, - D. Bilevičiūtė nė nebando dėtis šventąja. - Kalta, nes pasitikėjau žmonėmis, institucijomis, įstatymais. Vykdžiau atsakingų pareigūnų, sėdinčių labai rimtose kontorose, nurodymus, nė vieno parašo nesuraičiau be Nacionalinės mokėjimų agentūros, banko palaiminimo. Rezultatas - nusikaltėlė esu tik aš viena“.
Šiandien Daina jau supranta, kad imdamasi tokio projekto be bankininkystės, buhalterijos, Civilinio, Administracinio, net Baudžiamojo kodekso, tarptautinės teisės išmanymo ji nuo pat pradžių buvo pasmerkta nesėkmei. Bet prieš aštuonerius metus jai, pramogų pasaulio žmogui, atrodė, kad atsakingos institucijos kompetentingai vedžios ją po kuriamo verslo džiungles ir apsaugos nuo klaidų.
„Galvojau, dokumentai - tai tvarka. Į Nacionalinę mokėjimų agentūrą reikėjo važiuoti kelis kartus per savaitę, jie man žėrė vis naujus nurodymus, ką daryti, dokumentų krūva nenumaldomai augo. Viską vykdžiau žiūrėdama patikliomis akimis ir nuolankiai sudėjusi rankeles“, - prisimena ji. Daina duria pirštu į priešais ją stovintį rašomąjį stalą - tokio dydžio šešias dėžes užpildė dokumentai, kuriuos jai reikėjo pasirašyti.
Nekompetencija. Bendraudama su „Respublikos“ žurnalistais atlikėja šį žodį vartoja dažnai. Tai ją pribloškė ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje, kur jai buvo iškelti 8 metais kalėjimo grasinę, vėliau į švelnesnius perkvalifikuoti kaltinimai, ir teismuose, ir banke.
Reikia teisybės
„Sieksiu, kad įsiviešpatautų teisybė“, - atlaikiusi teismų maratoną kaip kaltinamoji D. Bilevičiūtė dabar pati kyla į kovą. Ji tikisi prisiteisti atlygį už moralinę žalą iš FNTT bei banko, kurį kaltina tyčiniu verslo sužlugdymu, o už turtinę žalą - iš darbus sodyboje vykdžiusios statybų bendrovės vadovo.
„Niekas manęs nepalaiko, sako, pamiršk, pakask ir eik toliau. Bet man reikia teisybės. Net ne pinigai čia svarbiausia, nors su jais galima padaryti daug gražių dalykų“, - prisipažįsta D. Bilevičiūtė.
Tačiau atlikėjos paskelbtas karas gali nė neprasidėti. Mat bylinėjimasis - brangus malonumas, tam reikėtų dešimčių tūkstančių. Tuo tarpu Dainos mėnesio pajamos... 60 litų.
„Aš negyvenu. Jūs matote tik mano kūną, - prataria D. Bilevičiūtė, jos veide - nevilties šešėlis. - Virš mano galvos kabo dviejų milijonų skola. Aš negaliu suformuoti socialinio draudimo pensijos. Net negaliu pagalvoti, kas bus, jei susirgsiu, tapsiu invalide“.
Blogiau nei kalėjime
Dainininkė jau nebeturi savo buto Trakuose, jis atiteko bankui. Oficialiai ji - benamė.
Pastaruosius dvejus metus D. Bilevičiūtė dirba Eišiškių S. Rapalionio gimnazijoje. Anot Dainos, visą jos, dainavimo mokytojos, algą pasiima antstoliai, palikdami jai tik 60 litų. Iš šių pinigų ji turi pragyventi pati ir išlaikyti dukrą. „Valstybė man net nepaliko šanso kabintis į gyvenimą, - konstatuoja D. Bilevičiūtė. - Aš nenoriu vaikščioti su ištiesta ranka ir niekada to nedarysiu. Noriu dirbti. Tarkim, man seksis ir aš užsidirbsiu, bet iš manęs viską atims ta nelemta istorija. Įsivaizduojat, kaip tai skauda“.
Ši situacija verčia dainininkę jaustis kaip su tramdomaisiais marškiniais - ji palikta laisvėje, bet surištomis rankomis, be galimybės kurti tolesnį savo gyvenimą. Jos klaidos šešėlis kris net ant dukters. Net jeigu pavyktų ką nors užgyventi, duktė galėtų tai galėtų paveldėti tik kartu su skolomis.
Apakino ES pinigai
„Kas buvo, tas buvo. Dabar jau nieko nebepakeisi. Turėjau drąsos, šventai tikėjau savo idėja. Kultūros sklaida kaime - juk taip kilniai skamba... O galėjau šimtą metų gyventi savo senojoje sodybėlėje, vykdyti nedidelius projektus. Pirmosios abejonės mane apniko gavus paskolą, nors tam tada dar nebuvo jokio pagrindo. Sėdžiu ir galvoju: ir kam man tiek pinigų, juk man tiek nereikia, - dabar dainininkei tenka tik apgailestauti, kad nepakluso proto balsui. - Ne aš viena susigundžiau ES paskola. Tuo metu, kai mane teisė, tokių bylų per mėnesį būdavo po 118! Žmonės ir miršta, ir žudosi, ir infarktus gauna. ES lėšos - tai visapusiškas žmogaus nužudymas“.
Kaip ji atsidūrė šiame pragare? Nejaugi tarp ją supančių žmonių neatsirado nė vieno, galėjusio sulaikyti, įspėti, iš padebesių nuleisti ant žemės? Gal ir buvo, tačiau Dainos svajonė buvo tokia stipri, kad ji girdėjo tik raginančius, pritariančius balsus. Tokių buvo daug, ji visais pasitikėjo.
Net statybų bendrovės savininkas, kurį dainininkė įvardija kaip pagrindinį jos žlugimo kaltininką, projekto įgyvendinimo pradžioje jai atrodė patikimas, geras žmogus. Nors neprasidėti su juo patarė ne tik astrologė, bet ir advokatas.
Maitina draugai
„Jei ne draugai, dabar neišgyvenčiau“, - savo dabartinę padėtį apibūdina D. Bilevičiūtė.
Draugai ūkininkai jai atveža bulvių, lašinių, sodo, daržo gėrybių, medžiotojai - žvėrienos. Tie, kas turi patalpas, užleidžia jas būsimiems meniniams sumanymams įgyvendinti, užsiėmimams su vaikais.
Dainininkė dabar nebesilanko Miguičionių kaime, kuriame kūrė ją pražudžiusį verslą. Vyksta varžytynės, ir ji nenori užsitraukti teisėtvarkininkų įtarimų. Be to, pernelyg sunku būtų matyti nykstančią ir griuvėsiais pamažu virstančią svajonę įkurti čia lietuvišką Veneciją ir skleisti iš jos kultūrą.
„Kas iš to išlošė? Niekas. Teisėtvarka tikrai neišlošė, tik savo mundurą susitepė. Aš? Nėr ką slėpti... - Daina nė nebando pagražinti savo beviltiškos padėties. - Bankas? Ir jam nieko gero. Nors bankams bepigu žaisti mūsų turtu, mūsų likimais, kai jų lėšos apsaugotos - jie nuostolio nepatirs. Tad kam to reikėjo? Nežinau, nebent tam, kad aš jau nebūčiau ta analfabetė, kuri tiki visomis institucijomis“.
Išlaisvino mintys apie mirtį
Kaip jaučiasi žmogus, viską praradęs, socialiai nesaugus, tapęs amžinu banko įkaitu?
„Esu labai laiminga, - kvatoja Daina. - O buvau virtusi zombiu. Nesupratau, kas su manimi vyksta. Aklai, nematydama nieko aplinkui veržiausi prie tikslo. Buvau pamiršusi, kad esu moteris, esu žmogus. Dabar, kai ta istorija baigėsi ir nemalonumai vienaip ar kitaip nuo manęs atšoko, jaučiuosi labai gerai. Patyrusi tokį siaubą, praradusi viso gyvenimo turtą, pradėjau matyti daug kitokių dalykų“.
Dvasios ramybė D.Bilevičiūtę aplankė ne iš karto. Perkainoti vertybes - ne vienos dienos reikalas. Bet išaušo diena, kai ji užčiuopė atspirties tašką.
„Tada išgyvenau juodą depresiją, galvojau apie mirtį. Ir staiga toptelėjo mintis: jeigu aš būčiau turėjusi sodybą ir viską, ką joje planavau, kiek po mano išėjimo liktų rūpesčių mano artimiesiems. O dabar aš nieko neturiu, taigi nepalieku jokių rūpesčių ir lengvai išeinu. Paradoksalu, bet mintys apie mirtį mane prikėlė gyvenimui. Tai atsitiko suvokus, kad gali būti laimingas ir neturėdamas materialinio turto“.
Dabartinis gyvenimo etapas D. Bilevičiūtę praturtino naujais žmonėmis. Išbandymus atlaikė ir senieji jos santykiai - prarado tik vieną draugę.
„Draugai negali išspręsti mano finansinių problemų. Bet aš ne tokią pagalbą turiu omeny, ne ji vertingiausia, - įsitikinusi moteris. - Močiutės mane gatvėje apkabindavo, ragino nepasiduoti. Net bažnyčioje eilėje prie klausyklos man vietą užleisdavo - esą man labiau reikia. Tai mane stiprino, vėl pradėjau tikėti, kad ne tarp žvėrių gyvenu“.
O vos prieš kelias dienas D.Bilevičiūtė gavo pasaulinio garso dainininko Filo Kolinso (Phil Collins) prodiuserio pasiūlymą bendradarbiauti. Judviejų susitikimas įvyks jau šį rudenį Stokholme. „Taigi viskas tik geryn!“ - mirkteli atlikėja.
D. Bileviči.ūtės ES milijonų baudžiamoji byla
D. Bilevičiūtė buvo teisiama dėl sukčiavimo pasisavinus milijonines ES lėšas sodybai Miguičionių kaime (Varėnos r.) įrengti
Kad pritaikytų nuosavą sodybą kaimo turizmo veiklai plėtoti, 2005 metais ji parengė projektą „Kultūrinio kaimo sodybos Varėnos rajone paruošimas kaimo turizmo veiklai vystyti“ ir kreipėsi dėl daugiau nei 1 mln. litų paramos į Nacionalinę mokėjimų agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos.
Projektui įgyvendinti ūkininkė siekė gauti 2 mln. litų kreditą ir su vienu komerciniu banku pasirašė kreditavimo sutartį.
Pati D. Bilevičiūtė turėjo investuoti į projektą 925 tūkst. litų savų lėšų. Tyrimo metu nustatyta, kad neturėdama tiek pinigų ji susitarė su darbus sodyboje atliekančia statybų bendrove, kad už atliktus darbus sumokės vėliau, kai jai bus suteiktas kreditas.
Ji pateikė bankui suklastotus kasos pajamų orderius, kuriuose įrašyta, neva ji statybų bendrovei už atliktus darbus į kasą įnešė daugiau kaip 928 tūkst. litų.
Patikėjęs suklastotais dokumentais komercinis bankas pervedė D. Bilevičiūtei kreditą ir ji apgaule įgijo beveik 2 mln. litų.
Rašyti komentarą