Algirdo Brazausko testamentas

Keturias savaites, skiriančias mus nuo prezidento Algirdo Brazausko netekties, geso ir žiebėsi žvakės prie jo amžino poilsio vietos Antakalnio kapinėse. Jų kaskart vis daugėja - žmonės ir po mirties neša jam pagarbos ir atminimo ženklus. Jau svarstoma, kaip įamžinti jo atminimą. A.Brazausko dukterys Laima Mertinienė ir Audronė Usonienė tebeišgyvena susitaikymo su aštria netektimi dienas.

Tėvo testamento turinį dvynės žinojo per laidotuves. Jis joms nepaliko aukso skrynios. Galbūt kaip tvarkingas šeimininkas pasirūpino palikimu, kol dar buvo kupinas jėgų, dovanų forma paskirstęs jį dukroms ir anūkams. Galbūt. Viena galima tiksliai pasakyti, kad jos paveldėjo po pareigą. Skiepijęs šį jausmą dukroms nuo mažens, testamentu įtvirtino jo tęsinį.

Paveldėtas rūpestis

Galbūt prezidentas vaikams paliko kokių sentimentalių, prisiminimus keliančių daiktų? “Nelabai”, - sako A.Usonienė ir nusuka galvą į šoną. Visai kaip A.Brazauskas, kai klausimas prašaudavo pro šalį. “Čia nėra ko kalbėti”, - sakydavo atsainiai ir sučiaupęs lūpas pažvelgdavo šalin.

Menotyrininkės išsilavinimą turinti L.Mertinienė prisipažino testamentu paveldėjusi senelių namą Kaišiadoryse, kurio muziejinė ateitis buvo nulemta dar gyvam esant prezidentui. Jai teks jį tvarkyti, prižiūrėti ir, ko gero, finansuoti (mokėti už šildymą, remontą ir pan.).

“O tai ką jis galėjo man palikti daugiau? - klausia ji. - Seseriai paliko sodybą. Toje sodyboje reikia dirbti, prižiūrėti šimtus ąžuolų, ten reikia dirbti. Galvoju, gal tėvas manęs šiuo požiūriu kaip tik pasigailėjo, nes sesers vyras praktiškesnis negu mano”.

Pernai pavasarį dar guvus prezidentas su gražia talka ir visais šeimynykščiais Švenčionių rajone gražioje savo žemėje, kur yra ir graži jo sodyba tarp dviejų vandenų - upės ir ežero, pasodino tūkstantinį ąžuolyną Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejaus garbei. Gydytoja A.Usonienė sako: “Toks jo pasirinkimas. Tūkstantmečio ąžuolynas yra sodyba ir pagal testamentą palikta mūsų šeimai. Bandysime prižiūrėti. Vertinu tai kaip rūpestį”. Įspūdinga prezidento medžioklės trofėjų ir peilių kolekcija taip pat patikėta A.Usonienės šeimai (gydytojas Algirdas Usonis medžioklės aistra užsikrėtė nuo uošvio) su pageidavimu, kad ji būtų eksponuojama. Paklausta, ar anūkai minimi A.Brazausko testamente, A.Usonienė sako: “Kiek atsimenu, kalbama apie jachtą anūkams, jie visi pasiryžę tą jachtą išsaugoti...”

Raudonmedžio jachta “Tina”, kurios pavadinimu tapo žmonos Kristinos vardo trumpinys, Brazauskai mėgdavo plaukioti vasarodami Nidoje.

Dar vienas nemalonumas

Tos kelios savaitės, žinoma, dukterų nesutaikė su netektimi, deja, nepagerėjo ir jų motinos Julijos Brazauskienės sveikata, jau kuris laikas po insulto reikalaujanti nuolatinės priežiūros. Dukros rado slaugytoją, tačiau ir pačioms lakstymo dėl mamos per akis. Vis dėlto turinčioms vieną graužatį ir vieną rūpestį dvynėms laikas po tėvo mirties bėgo skirtingai. Vieną užklupo sunkus nerimas, kuris buvo dar sunkesnis dėl patirtos netekties, kitą - šventė, kuri dėl tos pačios priežasties asmeniškai atrodė kiek priblėsusi.

“Po tėvo mirties aš turėjau labai daug rūpesčių, - sako L.Mertinienė. - Mama - savo ruožtu, bet ir Dalius susirgo iškart po laidotuvių, vėl Santariškės (Dalius Mertinas ne pirmi metai kaunasi su klastinga liga - red.)... Nuėjau į kapines, sakiau, ramiai pabūsiu su tėvu, bet... negaliu... Važiavau ir galvojau: va taip nueisiu, pasikalbėsiu... Aš gi tokia nesentimentali, bet kai nuėjau, kaip pradėjau raudoti, per laidotuves taip neraudojau... kartais man atrodo, kad Dievas mane primiršo...”

A.Usonienės asmeninis gyvenimas iš esmės nepasikeitė, tekėjo kaip tekėjęs savo vaga, o štai profesinėje srityje jos ir vyro Vaisingumo klinika peržengė 10 metų slenkstį: “Jubiliejų šventėme Kairėnų botanikos sode. Buvo susirinkusios laimingos poros, pamatėme daug vaikučių, išgirdome daug padėkos žodžių. Graži buvo šventė. Per dešimt klinikos metų mūsų pacientams gimė apie tūkstantis vaikučių”.

Neteisingas Bažnyčios sprendimas

Laidotuvių dienomis seserys neturėjo nei laiko, nei jėgų skaityti, kaip joms brangaus žmogaus laidotuves nušvietė žiniasklaida, daugiau pasklaidžiusios spaudą tik po jų. L.Mertinienė sako buvusi sušildyta žmonių pagarbos ir meilės tėvui: “Tai, ką aš skaičiau apie tėvą, koks jis buvo žmogus, atrodo, žinojau ir pati, tačiau kai perskaitai koncentruotai, supranti, kokia tai buvo neeilinė asmenybė. Pamačiau, kaip vis dėlto tėvą mylėjo žmonės. Dar kartą noriu pasakyti ačiū jiems už tai. Manau, kad jie labai gražiai ir su pagarba išlydėjo prezidentą. Per tas laidotuves galvojau: Dieve Dieve, kad tėvas tai matytų... kaip jam būtų smagu... Gal ir mato... Nelabai tuo tikiu, nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet būtų smagu, kad matytų”.

A.Usonienė nieko nauja tomis liūdesio dienomis apie savo tėvą nesužinojusi. Net jei ir sužinotų, tai nepakeistų jos “asmeninės pozicijos tėvo atžvilgiu”. Ji tik pastebėjo, kad žiniasklaidoje dominavo graži tradicija - apie mirusįjį - gerai arba nieko: “Iš tos pusės jis jausdavo labai didelį spaudimą ir labai daug neigiamos informacijos, - gal ryškesniems politikams jos daugiau ir atseikėjama. Tik gaila, kad pats negalėjo pajusti tos meilės, jei ne meilės, tai pagarbos, to geranoriško žvilgsnio gyvas būdamas”.

Netikėtas prezidento dukroms buvo tik Bažnyčios sprendimas neįleisti į Arkikatedrą mirusiojo prezidento karsto. “Tuo metu man nebuvo aktualūs politiniai žaidimai, nes buvo labai liūdna ir gaila, kad jis mirė, tačiau kai praėjo kiek laiko, buvo labai nemalonu”, - prisimena A.Usonienė.

“Vertingiausia šioje situacijoje yra žmonių pozicija, - sako L. Mertinienė. - Nors nesuprantu Bažnyčios intencijų ir netikiu, kad Katedros durys užsitrenkė dėl tėvo skyrybų. Žinoma, niekam nesvarbu mano tikėjimai ar netikėjimai, mano nuomonė pagaliau, bet elgesys neteisingas. Bažnyčios elgesys mano tėvo atžvilgiu neteisingas. Sutikau nemažai žmonių, kurių aš visiškai nepažįstu: jie tvirtino tą patį ir tvirtino kojos nekelsią į Katedrą. Juk krikščionybė - tai meilė, tai atlaidumas, o čia mes išvydome sustabarėjusias dogmas ir nepaaiškinamą elgesį. Bet tai praėjęs etapas, nebepakeisi”.

Romanuose viskas gražu

Seserų ašaros vis dar arti, jas sugraudina koks prisiminimas ar klausimas, ir jos nutyla nepabaigusios sakinio... Visuotinio gedulo dienomis žmonės klausdavo jų, ar nepavargo nuo viešumo, bet A.Usonienė mena tokį susikaupimą, tokį “diskomfortą” dėl netekties, kad diskomforto dėl fotografų, televizijos ar žmonių akių nė nepajutusi.

Iš šalies žiūrint seserys atrodė itin susitvardžiusios ir abejingos aplinkai. Dvynės sakė nesistengusios tramdyti emocijų, tačiau, matyt, auklėjimas ir įprotis nerodyti viešumoje savo jausmų darė savo. Laima prisiminė, kad ir anksčiau, kai, pavyzdžiui, kelionėse lydėdavo tėvą į svetimus kraštus, kas jai būdavo pragaras, šis nerodydavo jai švelnių jausmų, neklausdavo, gal ji pavargo, gal ko reikia: “Kaip čia dabar, sakydavo, plaukai tokie netvarkingi?! Ir maudavo tokiu greičiu, kad vertėja, aš, apsaugininkai iš baimės atsilikti ritomės pavymui kone bėgte...”

“Bet tai yra gyvenimo smulkmenos”, - taria ji ir sučiaupusi lūpas nusuka galvą.

Visai kaip A.Brazauskas, užkluptas paiko klausimo. Taręs “Čia nėra ko šnekėti”, - nusigręždavo.

Kaip jis reaguodavo į dukrų ašaras apskritai, L.Mertinienė negalėjo pasakyti: gal išties per mažai verkusi. Paties prezidento ašaras Lietuva išvydo pernai televizijos laidoje “Ačiū, kad esi”. “Man net nebūdinga toksai verkimas, bet aš verkiau beveik visą laiką, - prisimena A.Usonienė, inicijavusi šitą laidą. - Bet toje laidoje verkia visi. Verkė ir tėvas”.

L.Mertinienė prisimena, kad jau tuo metu, praėjusių metų pabaigoje, A. Brazauskas jautėsi prastai. Jai liko kiek skaudu, kad tėvas taip ir nesuprato, kad tą laidą organizavo jos sesuo Audronė. Ką jos dar galėjo dovanoti savo tėvui, kokį daiktą? Kas jį begalėjo pradžiuginti?

“Iš šono daugelis dalykų atrodo idiliškai, o realybėje yra ir buvo visiškai kitaip, - atsidūsta L.Mertinienė. - Tik romanuose gražūs paskutiniai mirštančiojo žodžiai. Gyvenime jų kartais net nebūna”. Ir greičiausiai netiesa, kad prezidentas, vengdamas parodyti žmonėms savo silpnumą, šiemet nebesirodė viešumoje: “Manau, jis tiesiog negalėjo, nes jis paprasčiausiai nepaėjo. Iš tikrųjų tėvas labai kankinosi, man buvo labai sunku tai matyti”. Ir greičiausiai per 8 metų vestuvių sukaktį balandį, kai paskutinįkart sėdėjo prie stalo su dukromis ir žentais, pristigo ištvermės įprastam pasveikinimui: malonu, kad visi susirinko, kad vaikai siekia mokslo aukštumų, kad... Ir greičiausiai nebeištarė įprastų palinkėjimų, kuriuos daug kartų buvo sakęs per tradicinius šeimos pietus. “Linkiu jums gero gyvenimo, linkiu jums ramaus gyvenimo, linkiu jums laimingo gyvenimo”, - prisimena juos A.Usonienė. Prisimena juos ir Laima, tarusi, kad vaikai jau ragina atnaujinti per nelaimes primirštus sekmadienio pietus.

Dukterys mato, kaip daugėja žvakių prie tėvo kapo Antakalnio kapinėse. “Tėvas niekada nepriklausė vien tik mums ir tas kapas nepriklausys vien tiktai mums. Nei privatus kapas, nei privačios laidotuvės, - sako A.Usonienė, kuriai anapus teko palydėti ne vieną giminės žmogų, tarp jų ir savo anūką. - Dieną ar dvi prieš tėvo laidotuves paskambino ir klausia: gal norėtumėte, kad jis būtų palaidotas Valdovų rūmuose? Man net tokia mintis nebuvo kilusi, bet kai paklausė, pasvarsčiau, ar aš to noriu, ar daryčiau kokius nors žingsnius, kad tai įvyktų, - nemanau. Bet jeigu komisija nuspręstų, - bet tai nerealu... Iš principo manau, kad jis vertas būti ten palaidotas, nes kiek jis dirbo ir kiek stengėsi... Būtų gražu”.