Kitą savaitę sueis aštuoniasdešimt metų nuo prezidento Algirdo Brazausko gimimo. Sako, pakeliui pas skaitytojus yra atvirumu sukrečianti jo buvusio bendražygio knyga. Pakeliui ir A.Brazausko dukterų sumanyta atsiminimų knyga, kuri taip pat gali sujudinti ištikimiausius jo draugus. Jos sudarytojas žurnalistas Vilius Kavaliauskas sako, kad kiekvienas ją skaitys pro savo akinius, kas ieškodamas gero, kas blogo. Knyga nėra prieš ką nors, sako, ji yra apie A.Brazauską. Ji dar nebaigta, tebelaukia prisiminimų, net piktų. Tik apie „Draugystę“, sako, pasakoti nebereikia, nes tai - jau ne naujiena.
- Kodėl nespėta knygos išleisti prezidento gimimo sukakčiai?
- Nemėgstu sukakčių ir manau, kad mirusio prezidento aštuoniasdešimtmetis nėra ta data, verčianti skubėti. Šeimai neprieštaraujant sąmoningai uždelsiau - išleisim ją, minėdami dvidešimtmetį, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo išrinktas pirmasis prezidentas. Ta data nebe asmeninė, ta sukaktis jau - valstybinės reikšmės.
- Įdomu, kodėl jūs, būdamas šitaip užsivertęs darbu - ką tik išėjo penktasis „Lietuvos karžygių“ tomas, rengiate albumą apie 1863 metų sukilimą, - ėmėtės dar ir šitos knygos?
- Žinau, ką A.Brazauskas reiškia istorijoje. Aš jį gerbiu, man jis - šviesus žmogus. Su juo dirbau šešerius metus. Dirbau su keturiais premjerais, jis buvo pats įdomiausias, iš jo buvo galima daug ko pasimokyti. Dėmesio bendradarbiams (jis net mažai pastebimą kanceliarijos darbuotoją pasveikindavo su sukaktimi), darbo stiliaus, įsipareigojimų vykdymo. Netgi to, kad A.Brazauskas ateidavo į darbą prieš penkias minutes iki jo pradžios ir išeidavo lygiai nustatytą valandą, garsiai sušukdamas: „Visi namo!“ Jis buvo šeimos žmogus, ko visi galėtų pasimokyti, - dirbk sunkiai ir įtemptai, bet gyvenk kaip žmogus, sportuok, skirk laiko vaikams. Prisimenu, ant jo stalo nebūdavo jokių popierių, kai savo raštą jam paduodi (žinojau jo stilių - pusę puslapėlio raštu) su išdėstyta problema, jis perskaito (kol skaito, nereikia kalbėti), pakelia akis ir sako „pakomentuok“, pakomentuoji, sako „daryk“ arba „nereikia“ ir „pasiimk popierių“...
- Tai bus A.Brazausko šviesųjį mitą palaikanti knyga?
- Jos paantraštė yra „Algirdas Brazauskas amžininkų - draugų ir oponentų akimis“. Jos idėja - pateikti kuo daugiau įdomių, nežinomų faktų, naudingų galbūt net tiems, kurie rašys Lietuvos istoriją. Aš įžangėlėje net prašau, kad jo draugai nepyktų pamatę kritinius straipsnius, kuriuos spausdinu dėl to, kad ir pats A.Brazauskas bandydavo išklausyti visas nuomones. Gal tų nuomonių galėtų būti ir daugiau, gal aš ne visų jo priešų paprašiau, nors apskambinau daug jo oponentų, kurie kraują jam gadino, bet be kurių jis ir pats gyventi negalėjo. Labai norėčiau, kad parašytų Antanas Terleckas. Kai jam suėjo aštuoniasdešimt, A.Brazauskas prašė perduoti jam dovaną. Paskambinau, sakau: „Antanai, Brazauskas sukakties proga dovanėlę turi, ar priimsit“. Sako: „Iš Brazausko - visada...“
- Žinau, kad šios knygos idėja yra kilusi prezidento dukters Laimos Mertinienės galvoje ir bus leidžiama už šeimos pinigus. Šeima bando paveikti jos turinį?
- Kadangi jokios redakcinės kolegijos nėra, prezidento dukterys Laima ir Audronė, brolis Gerardas man yra vienintelė cenzūra, - jei kas, tariuosi su jomis. Pavyzdžiui, perskaičiau Petro Naviko „juodus“ prisiminimus, kaip jį, tuomet Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką, A.Brazauskas vertė tikrinti „Respubliką“ ir neliesti kito dienraščio (tai tik vienas epizodas iš kelių), ir pats pašiurpau. Šeimai daviau paskaityt, sakau, spręskit. Buvo labai įdomi reakcija: klausia, ar taip buvo, jei buvo, sako, reikia dėt, - nereikia bijoti parodyti jį klystantį, tuo jis bus žmogiškesnis. Knygoje bus net nuomonių konfrontacijos. Pavyzdžiui, Aloyzas Sakalas A.Brazauską giria, kad per Rolando Pakso apkaltą premjeras, iš pradžių ketinęs jį užstoti, perlaužė save ir pakeitė nuomonę, o, pavyzdžiui, Vladimiras Beriozovas, atvirkščiai, apgailestauja, kad jo ir A.Brazausko nuomonės išsiskyrė būtent šituo klausimu, ir net jų santykiai gal atšalę dėl to, kad A.Brazauskas atsisakė ankstesnės savo nuostatos
- Kokių naujų netikėtų faktų, pastebėjimų pakliūva į akis, skaitant autorių prisiminimus?
- Nebuvau A.Brazausko nuodėmklausys, gink Dieve, net būdamas arti daug ko nežinojau. Pavyzdžiui, V.Beriozovas aprašo labai įdomų įvykį: po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo, kai buvo sugauti visi nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai, pas A.Brazauską atėjo šviesuomenės delegacija ir pasiūlė nešaudyti žmogžudystės užsakovo Boriso Dekanidzės. Nereikia, siūlė jie, valstybės kūrimo pradėti šūviais, net valstybės vardu tai darant. A.Brazauskas jiems tarė: o jūs viešai tą pasakykit, gal tada atsilieps daugiau žmonių, gal visuomenė ims diskutuoti, ir kultūros korifėjai neišdrįso savo siūlymo pagarsinti. Tuo metu, prisimenu, buvo priimtas ir A.Brazausko inicijuotas laikinasis prevencinio suėmimo įstatymas, kuris buvo tikrai nedemokratinis, bet, manau, Lietuvai buvo labai svarbus, kaip vienas veiksnių, padėjusių sustyguoti valstybę.
- Kokį įspūdį iš arti paliko A.Brazausko bendravimas su paprastais žmonėmis?
- Pirmiausia jis turėjo fenomenalią regimąją atmintį. Ką perskaitęs, nepamiršo iki gyvenimo pabaigos, ką sutikęs, atpažino ir po daugelio metų. Jis pažinojo labai daug Lietuvos žmonių. Neįtikėtina, bet ir tada, kai jis buvo atsakingas už pramonę, labai daug važinėjo po Lietuvą ir kiek sutikdavo žmonių, juos visus atsimindavo. Šiuo atžvilgiu panašus į jį yra nebent Romualdas Sakalauskas, buvęs Lietuvos statybos ministras, parašęs knygą, kurioje išvardijo gal tūkstantį statybininkų ir apie kiekvieną rado ką pasakyt gražaus.
- Gal žinote, kieno nuomonė A.Brazauskui buvo svarbi?
- Tuo metu, kai dirbau su A.Brazausku, buvo suburta gal viena geriausių patarėjų komandų: buvęs statybos ministras Algirdas Vapšys, Arvydas Juozaitis, Jurgis Jurgelis, Faustas Latėnas... Pirmadieniais rinkdavomės į tradicinį susitikimą, kai turėdavome ką nors iš savo kuruojamos srities patart, bet vietoj to paprastai jis patardavo mums. Kiekvienoje srityje jis žinojo tiek daug, kad vargiai ką jam galėjai patarti, bet kartais jam parūpdavo nuomonė iš šalies. Pavyzdžiui, aš jam rašydavau kalbas. Jis, būdavo, perskaito, sako, gera kalba, susilanksto ir įsideda į kišenę. Sakau, prezidente, jūs nė žodžio nepanaudosite. Sako, gali būti. Klausiu, tai kam aš rašiau. Sako, man vis vien drąsiau, kai kažką turiu kišenėje. Jis buvo nuostabus oratorius ir galėjo šnekėt valandų valandas nesikartodamas, labai įdomiai, bet jis labai prastai skaitė, jis tiesiog baisiai skaitė, jis pavargdavo nuo to skaitymo. Na, o Tėvo Stanislovo laidotuvėse jis perskaitė mano parašytą kalbą nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Apie savo draugą jis pats turėjo ir galėjo tiek daug ko gražaus pasakyt, bet jis prisipažino: „Aš bijau, kad jaudinsiuos, man reikia rašytinio teksto...“ Dar vieną mano rašytą kalbą jis skaitė 1993 metais, pirmą savaitę tik išrinkus jį prezidentu, kai įteikinėjo pirmus apdovanojimus, tarp jų ir vienam kokių aštuonerių metų berniukui už didvyrišką elgesį gaisro metu. Prezidentas skaitė savo kalbą tam vaikui; tas vaikas žiūrėjo žiūrėjo į prezidentą ir pradėjo verkti. A.Brazauskas, nustojo skaitęs, sužiuro į vaiką ir pats pradėjo ašarot. Zigmas Vaišvila kadaise irgi apsiverkė tribūnoje, bet A.Brazauskas verkė daugiau kartų, nes jis labai giliai ėmė į širdį kitų nelaimes, buvo jautrus. Manau, kad ši savybė įrodo žmogaus nuoširdumą.
- Sulaukėte mūsų valdžios žmonių pasakojimų apie A.Brazauską?
- Labai įdomiai parašė apie jį prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir parašė juos pati. Tikiuosi, kad pavyks gauti ir prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų. Visus mėginu įtikinti, kad parašytų tai, kas nėra žinoma, net konfidencialu, net buvo slapta, bet ką po 20 metų jau galima atskleisti. Žinoma, prisiminimai nėra istorija, prisiminimai yra subjektyvus dalykas, jų negalima pateikt kaip istorijos vadovėlio. Bet juos galima skaityt ir juose galima surasti faktų, kurių istorikai nežinojo. Tas yra labai svarbu. Dar laukiu J.Jurgelio, Audriaus Butkevičiaus, prašydamas, kad jis išdėstytų atvirai apie sovietų kariuomenės išvedimą, prašiau A.Juozaičio parašyti, kaip jis „paleido“ A.Brazauską į politiką. Prisiminkim tą laikotarpį, kai, galima sakyti, A.Brazausko, manau, kartu ir Lietuvos, likimas buvo vieno žmogaus - A.Juozaičio rankose. A.Juozaitis buvo iškeltas kandidatu toje pat Vilniaus rinkimų apygardoje ir pagal tuomet vyravusias nuotaikas tikriausiai būtų buvęs išrinktas A.Juozaitis, bet jis atsiėmė savo kandidatūrą. Nežinau, ar A.Brazauskas būtų pakėlęs tą pralaimėjimą. Nors buvo labai tvirtas žmogus, nepaprastai tvirtas, užgrūdintas, bet tuo metu galbūt būtų pasakęs: na ir nereikia... Laukiu Petro Vaitiekūno, kuris irgi dirbo su A.Brazausku, buvo užsienio politikos referentas, prisiminimų, - manau, užsienio politikos dalykų yra labai įdomių ir labai įdomių jau yra parašyta. Jau sulaukiau ne vieno pasakojimo iš užsienio valstybių. Pavyzdžiui, Jevgenijus Primakovas pasakoja istoriją, kaip svarstant Lietuvą CK plenume A.Brazauskas taip gerai gynęs Lietuvą, kad Michailas Gorbačiovas liepęs sušvelninti nutarimo projektą. Eduardas Ševardnadzė pasakojo, kaip jis, būdamas kompartijos CK politbiuro narys, prieš kiekvieną polibiuro posėdį instruktuodavo A.Brazauską, kaip šiam derėtų elgtis.
- Kokį nežinomą A.Brazausko gyvenimo faktą pateiksite jūs?
- Aprašiau mažai žinomą 1992 metų periodą, kai su A.Brazausku lankydamiesi Prancūzijoje užėjome į Paryžiaus lietuvių bažnyčią pas nuostabų kunigą Joną Petrošių (prieš kelerius metus jis mirė), kuris per vidurį mišių darydavo pertrauką, kad išeitų parūkyt su tikinčiaisiais. Kai atėjom, mišios jau buvo prasidėjusios, tarp žmonių mačiau ir mūsų ambasadorių kompozitorių Osvaldą Balakauską; chorui užtraukus giesmę, A.Brazauskas taip ją pasigavo, kad visi smalsiai sužiuro: iš kur naujas giedotojas atsirado. Pasirodo, kompartijos lyderis. Buvau pats nustebęs, klausiu, iš kur jis moka „Marijas“, sako: „Taigi aš užaugau prie bažnyčios“. Ir papasakojo įdomų dalyką. Tuomet, kai jis jau buvo pirmasis sekretorius, padėdavo Vincentui Sladkevičiui ūkio darbuose: „Nuvažiuodavau tėvo lankyt, o namai ten - galas į galą, apsidairau, ar niekas neseka, per tvorą peršoku ir nušienauju kardinolo pievą. Jei būtų kas matęs, būtų įskundęs: partijos sekretorius bernu pas kardinolą dirba...“
- Vadinasi, knygoje rasis ir linksmesnių vietų?
- Man norisi tarp prisiminimų įterpti ir vieną kitą linksmesnį epizodą. Dirbdamas su juo, kaip su premjeru, tvarkiau jo asmeninę interneto svetainę. Savo iniciatyva įdėjau ir kelias linksmesnes nuotraukas, tarp jų ir tą, kur jis, Valdas Adamkus ir Aleksandras Kvasnevskis eina iš restorano „Trys draugai“, vienas kitą prilaikydami. Tik po kelių savaičių išdrįsau parodyti. Jis pats pasijuokė ir dar pakomentavo: „Žinai, kai išėjom iš „Trijų draugų“, aš vienintelis buvau formoje. O jau Lenkijos prezidentas...“ Toliau komentuoti, matyt, būtų nediplomatiška. Žodžiu, A.Brazauskas pats juokėsi ir iš savęs juoktis nedraudė. Jo interneto svetainėje dėjau net anekdotus apie jį (daugiausia tuos, kur pagrindiniai veikėjai yra AB ir VL).
- Sulaukėte mūsų valdžios žmonių pasakojimų apie A.Brazauską?
- Labai įdomiai parašė apie jį prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir parašė juos pati. Tikiuosi, kad pavyks gauti ir prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų. Visus mėginu įtikinti, kad parašytų tai, kas nėra žinoma, net konfidencialu, net buvo slapta, bet ką po 20 metų jau galima atskleisti. Žinoma, prisiminimai nėra istorija, prisiminimai yra subjektyvus dalykas, jų negalima pateikt kaip istorijos vadovėlio. Bet juos galima skaityt ir juose galima surasti faktų, kurių istorikai nežinojo. Tas yra labai svarbu. Dar laukiu J.Jurgelio, Audriaus Butkevičiaus, prašydamas, kad jis išdėstytų atvirai apie sovietų kariuomenės išvedimą, prašiau A.Juozaičio parašyti, kaip jis „paleido“ A.Brazauską į politiką. Prisiminkim tą laikotarpį, kai, galima sakyti, A.Brazausko, manau, kartu ir Lietuvos, likimas buvo vieno žmogaus - A.Juozaičio rankose. A.Juozaitis buvo iškeltas kandidatu toje pat Vilniaus rinkimų apygardoje ir pagal tuomet vyravusias nuotaikas tikriausiai būtų buvęs išrinktas A.Juozaitis, bet jis atsiėmė savo kandidatūrą. Nežinau, ar A.Brazauskas būtų pakėlęs tą pralaimėjimą. Nors buvo labai tvirtas žmogus, nepaprastai tvirtas, užgrūdintas, bet tuo metu galbūt būtų pasakęs: na ir nereikia... Laukiu Petro Vaitiekūno, kuris irgi dirbo su A.Brazausku, buvo užsienio politikos referentas, prisiminimų, - manau, užsienio politikos dalykų yra labai įdomių ir labai įdomių jau yra parašyta. Jau sulaukiau ne vieno pasakojimo iš užsienio valstybių. Pavyzdžiui, Jevgenijus Primakovas pasakoja istoriją, kaip svarstant Lietuvą CK plenume A.Brazauskas taip gerai gynęs Lietuvą, kad Michailas Gorbačiovas liepęs sušvelninti nutarimo projektą. Eduardas Ševardnadzė pasakojo, kaip jis, būdamas kompartijos CK politbiuro narys, prieš kiekvieną politbiuro posėdį instruktuodavo A.Brazauską, kaip šiam derėtų elgtis.
- Kokį nežinomą A.Brazausko gyvenimo faktą pateiksite jūs?
- Aprašiau mažai žinomą 1992 metų periodą, kai su A.Brazausku lankydamiesi Prancūzijoje užėjome į Paryžiaus lietuvių bažnyčią pas nuostabų kunigą Joną Petrošių (prieš kelerius metus jis mirė), kuris per vidurį mišių darydavo pertrauką, kad išeitų parūkyt su tikinčiaisiais. Kai atėjom, mišios jau buvo prasidėjusios, tarp žmonių mačiau ir mūsų ambasadorių kompozitorių Osvaldą Balakauską; chorui užtraukus giesmę, A.Brazauskas taip ją pasigavo, kad visi smalsiai sužiuro: iš kur naujas giedotojas atsirado. Pasirodo, kompartijos lyderis. Buvau pats nustebęs, klausiu, iš kur jis moka „Marijas“, sako: „Taigi aš užaugau prie bažnyčios“. Ir papasakojo įdomų dalyką. Tuomet, kai jis jau buvo pirmasis sekretorius, padėdavo Vincentui Sladkevičiui ūkio darbuose: „Nuvažiuodavau tėvo lankyt, o namai ten - galas į galą, apsidairau, ar niekas neseka, per tvorą peršoku ir nušienauju kardinolo pievą. Jei būtų kas matęs, būtų įskundęs: partijos sekretorius bernu pas kardinolą dirba...“
- Vadinasi, knygoje rasis ir linksmesnių vietų?
- Man norisi tarp prisiminimų įterpti ir vieną kitą linksmesnį epizodą. Dirbdamas su juo, kaip su premjeru, tvarkiau jo asmeninę interneto svetainę. Savo iniciatyva įdėjau ir kelias linksmesnes nuotraukas, tarp jų ir tą, kur jis, Valdas Adamkus ir Aleksandras Kvasnevskis eina iš restorano „Trys draugai“, vienas kitą prilaikydami. Tik po kelių savaičių išdrįsau parodyti. Jis pats pasijuokė ir dar pakomentavo: „Žinai, kai išėjom iš „Trijų draugų“, aš vienintelis buvau formoje. O jau Lenkijos prezidentas...“ Toliau komentuoti, matyt, būtų nediplomatiška. Žodžiu, A.Brazauskas pats juokėsi ir iš savęs juoktis nedraudė. Jo interneto svetainėje dėjau net anekdotus apie jį (daugiausia tuos, kur pagrindiniai veikėjai yra AB ir VL).
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą