22-eji dviejų Lietuvų metai: kada pasiekta daugiau?

Rytoj Lietuva minės 22-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines - tiek, kiek tarpukariu sugebėjo išgyventi mūsų valstybė. "Prieinu išvados, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo. Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats". Tai - tik keletas ir dabarčiai aprašyti tinkančių minčių, surastų partizano kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštyje. Būtent jos ir paskatino pradėti rašinių ciklą, kuriame bandysime sugretinti, ko per tokį patį Nepriklausomybės laikotarpį pasiekė arba neteko tarpukario ir dabartinė Lietuva.

Pirmame šio ciklo rašinyje - Klaipėdos universiteto Istorijos katedros doktoranto Vytauto Jokubausko mintys ir įžvalgos apie dabartinę ir 1940-ųjų Lietuvos kariuomenę.

Dabartinė padėtis - nepalyginamai geresnė

"Karo, o tame tarpe ir konvencinio (kai susiremia dviejų valstybių kariuomenės. - Aut. past.) galimybė ateityje neatmestina. Apie tai liudija 2008-ųjų Rusijos įsiveržimas į Gruziją, ilgalaikės JAV ir NATO karinės operacijos Irake, Afganistane.

PARADAS. Vasario 16-osios paradas Vilniuje 1940-aisiais. J. Stanišausko (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.

Pernai viešojoje erdvėje šia tema buvo pažerta visa eilė perliukų: po to, kai užpernai Baltijos šalys išimties tvarka išsireikalavo iš NATO, kad būtų parengti šio regiono gynybos planai, o juos patvirtinus bei atsiradus tarp Vilniaus ir Varšuvos politiniam šaltukui, internete pasirodė itin neatsakingų pasisakymų dėl to, kad pirmoji karinę pagalbą Lietuvai, tikėtina, suteiktų Lenkija; Vokietijos kanclerė prakalbo, kad "niekas neturėtų manyti, kad Europai garantuota dar 50 metų taikos";. Švedijos gynybos koledžas išleido studiją, kurioje analizuojamos Baltijos šalių gynybos perspektyvos, o 2012-ųjų išvakarėse profesorius Vytautas Landsbergis interviu Lenkijos žurnalistams gana tiesmukai prabilo apie tai, kokių veiksmų ateityje gali imtis "karštos galvos", - sako V. Jokubauskas.

Visgi jis akcentuoja, kad tai kol kas tik politikų, o kai kada ir pavienių asmenų pasisakymai. O 1940 m. Europoje jau intensyviai liepsnojo karas - Lenkija jau buvo parklupdyta, suomiai iš paskutiniųjų kovojo Žiemos kare su SSRS, Danija apdairiai kapituliavo, o norvegai, vedami savo karaliaus Hakono VII, stojo ginti savo šalies nuo Vokietijos invazijos.

Lietuva 22-ąsias Nepriklausomybės metines 1940-aisiais minėjo be Klaipėdos krašto, su atgauta sostine Vilniumi, bet su Tarybų Sąjungos karinėmis įgulomis, vadinamosios savitarpio pagalbos sutarties pagrindu įsikūrusiomis Naujojoje Vilnioje, Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje (iš viso - 18 786 Raudonosios armijos kariai). Taip buvo sudarytos prielaidos Lietuvos okupacijai, sumažėjo šalies pasipriešinimo SSRS agresijai galimybės.

"Baltijos šalių okupacija 1940-ųjų birželį vyko Prancūzijos kapituliacijos fone, Olandija ir Belgija tuo metu jau buvo užimtos Vokietijos kariuomenės", - primena istorikas.

Šiandien oficialūs pareigūnai ir specialistai deklaruoja, kad Lietuva dar niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi kaip dabar, nes pagal NATO, kuriai priklauso mūsų šalis, 5-ąjį sutarties straipsnį organizacijos narės yra įsipareigojusios ginti viena kitą - vienos ar kelių valstybių užpuolimas laikomas jų visų užpuolimu.

Esmė - ne karių skaičius

V. Jokubausko teigimu, dabartinės ir 1940-ųjų Lietuvos kariuomenės dydžiai bei struktūra skiriasi jau vien dėl to, kad šiuo metu yra kitokios sąlygos.

"Tarpukariu kariuomenė buvo komplektuojama iš šauktinių, kurie dominavo bendrame karių skaičiuje. 1940-aisiais Lietuvos kariuomenėje buvo apie 28 000 karių, 48 000 rikiuotės šaulių buvo Lietuvos šaulių sąjungoje. Juos derėtų vertinti kaip aktyvų rezervą. Iš viso šioje sąjungoje tada buvo 68~000 narių, iš jų - apie 15~000 moterų ir 5 000 jaunuolių. Dabar teigiama, kad Šaulių sąjunga turi apie 10~000 narių, kariuomenėje šių metų pradžioje buvo 14 418 asmenų, iš kurių 7 700 buvo profesinės karo tarnybos kariai, 4 215 savanorių (aktyvus rezervas), 2 197 civiliai, 196 kariūnai ir 110 privalomosios pradinės karo tarnybos karių", - vardijo pokalbininkas.

Lietuvos kariuomenės paradas minint Vasario 16-ąją Klaipėdoje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Visgi, anot jo, daug svarbiau yra kokio dydžio pajėgas ir kaip operatyviai galima būtų sutelkti krizės atveju.

"1940 metais mobilizacijai reikėjo apie 30 valandų. Per tiek laiko 1939-ųjų rugsėjį kariuomenė buvo padidinta iki 90~000 karių, o pasienio apsaugos ir priedangos daliniai pasirengdavo per 4-6 valandas, ilgiausiai - per parą. Kiek laiko užtruktų mobilizacija dabar ir kokius skaičius rezervistų absorbuotų Lietuvos kariuomenė, informacija yra slapta. Tačiau manau, kad dabar turime kalbėti apie kuklesnius skaičius ir didesnį greitį.

Bet kokiu atveju žmonių skaičius kariuomenėje nėra jokia galios išraiška, juk išrikiuotas batalionas beginklių vyrų būtų tik našta, juos reikia aprūpinti, maitinti ir taip toliau. Taigi dera laikytis aksiomos, kad karių reikia tiek, kad būtų galima maksimaliai efektyviai išnaudoti visą turimą bei naudotiną ginkluotę ir kompensuoti gyvosios jėgos nuostolius, patirtus karinių veiksmų metu", - teigia V. Jokubauskas.

Anot pokalbininko, šio principo laikytasi ir tarpukariu - 1940 m. šalyje buvo per 250 tūkst. parengtų rezervistų, bet paskelbus visuotinę mobilizaciją kariuomenė būtų padidėjusi iki maždaug 150~000 karių ar kiek daugiau. Karo meto etatams buvo numatyta 125~433 kariai, tačiau mobilizacijos atveju buvo šaukiama 20 proc. daugiau, tikintis, kad ne visi pašauktieji atvyks. Kaip pagalba dar galėjo būti 29~000 nemobilizuotinų šaulių.

"2001 metais Krašto apsaugos ministerijoje vyko konferencija, skirta teritorinei gynybai. Paskelbtoje medžiagoje yra samprotavimų, kad jai vykdyti Lietuvai reikėtų apie 60-70 teritorinės gynybos batalionų ir pulkų, o tai sudarytų apie 60~000 - 70~000 karių. 2004~metais Lietuvai tapus NATO nare, buvo peržiūrėta šalies karinė doktrina ir šiuo metu, manau, teoriškai galima kalbėti apie gebėjimą krizės atveju taikos meto ginkluotąsias pajėgas padidinti apie 2-3 kartus, tai yra iki kokių 30~000 - 50~000 karių. Tai, beje, atitinka XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio Lietuvos gynybos specialistų gyvosios jėgos apskaičiavimus partizaniniam karui Lietuvoje bei turi sąsajų su pokario kovų dalyvių skaičiumi. Apie 2 procentus Lietuvos gyventojų 1919-1920 metais kovojo Nepriklausomybės kare, panašus procentas pokariu partizanavo", - sako istorikas.

Šią savaitę krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pristatė Parengtojo rezervo karinių vienetų struktūrą.

"Praėjusiais metais Krašto apsaugos ministerija kartu su kariuomene parengė Valstybės ginkluotosios gynybos koncepciją, kuriai pritarė Valstybės gynimo taryba. Remdamasis ja, karinio konflikto atveju Lietuva rengiasi ginti savo kraštą pasitelkdama organizuotą, greitai mobilizuojamą rezervą. Iki šiol rezervas nebuvo struktūruotas, tuo tarpu pasikeitus požiūriui į gynybą, į rezervą išleisti asmenys bus priskirti konkrečiam kariniam vienetui", - sakė R. Juknevičienė.

Anot jo, naujoji rezervo struktūra bus pritaikyta visos Lietuvos teritorijos gynimui. Šiuo metu yra apie 65 tūkst. žmonių iki 55 m. amžiaus, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje ir esančių rezerve.

Stiprinant rezervą taip pat buvo parengta ir 2011 m. Seimo patvirtinta nauja Karo prievolės įstatymo redakcija, kurioje numatyti rezervo organizavimo principai, pradėti organizuoti baziniai kariniai mokymai, kurie padėtų naujai kartai išmokti gynybos įgūdžių, atnaujintos ir kartotinės rezervo karių pratybos.

Mintys iš kunigo partizano Justino Lelešiaus-Grafo (1917-1947 m.) dienoraščio

Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?

www.partizanai.org nuotr.

Prieinu išvados, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Jeigu už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą visą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje bujojo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius.

Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. Gi varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį - to šiandien nebūtų įvykę.

Reikėjo duoti sąlygas, kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Jeigu aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, o tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose sklepuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą?

Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. Gi mūsų valdininkija išbardavo, iškoliodavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri - į Berlyną, o treti - į Varšuvą.

Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, vietoj to, kad ugdytų jaunuomenę savo gyvenimu - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas per dienas girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas, neturėdamas pedagoginio takto jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.

Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmogelis bevelytų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kurią turi sudėti sergantieji žmonės? Valstybė turi taip sutvarkyti, kad gydytojai, gaudami tinkamą užmokestį, priimtų pacientus veltui arba už mažą atlyginimą. Važiuotų pas ligonius valstybės lėšomis.

Tokiu būdu pagerėtų Lietuvoje socialinė padėtis. Išnyktų tas luomų skirtumas, pradingtų praraja, kuri skyrė darbininką nuo valdininko.

Neleistinas dalykas, kad ūkininkas turi prarasti savo tėvų palikimą varžytinių būdu. Jam skaudu skirtis su savo žeme, kurią turi palikti vien tik dėl to, kad statydamas trobesius, leisdamas vaikus į mokslą, slaugydamas sergančią savo žmoną, turėjo prasiskolinti. Argi valstybė negali savo lėšomis statyti ūkininkams namus, o šie - per ilgametį išsimokėjimą atsiskaityti su valstybe?

Gal daugelis sakys: o iš kur valstybė viskam gaus pajamų. Tik prisiminkime, kiek valstybė skyrė ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams. Visa buvo skiriama ir skelbiama, kad, jeigu tik priešas bandys pulti mūsų šalį, mes mokėsime ją apginti. Tai buvo gražu, kas tai tokio šventa, idealu. Ginti savo tėvų žemę ir už ją žūti. Bet praktika parodė visai ką kitą. Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie diginalais pasipuošę karininkai? Kai Tėvynei pavojus - jų nėra. Tai kam reikėjo apgaudinėti mūsų tautą, kuri tikėjosi ir turėjo teisę reikalauti, kad tas ginklas būtų atkreiptas į priešą, kad ponai karininkai stotų kartu su tais kaimo artojėliais ginti Tėvynės. Šiandien Lietuvos klausimas pasaulinėje politikoje atrodytų kitaip, jeigu mes būtume pasipriešinę keturiasdešimtais metais rusams. O dabar atidavėme ir ginklus, ir beginklius žmones. Esu tikras, kad daugiau kraujo nebūtų pralieta ant Lietuvos žemės karo metu negu dabar, kai nuklojome Sibiro ir Altajaus kalnus tremtinių kaulais. Kiek žuvo partizanų, kiek kalėjimuose išmirė žmonių, kuriuos sadistai nukankino.

Mes, partizanai, savo vadovybėje pasigendame karininkų. Jie davė iškilmingą priesaiką Tėvynę ginti ir jos neapleisti. Kur jie dabar, kaip drįso tautos akivaizdoje sulaužyti duotą priesaiką? Mes visur jų rasime, ir užsienyje, ir rusų bei vokiečių armijoje, ir tarnaujant bolševikams, net dirbančių enkavėdė organuose, tik jų maža yra partizanų eilėse, nes čia gresia kiekvieną minutę mirtis.

Gi jeigu ponai tautininkai pramatė, kad jie nedrįs pakelti ginklo prieš išorės priešus, tai kuriam galui jie mulkino tautą? Tų pinigų dalį, kurią išleido kariuomenės išlaidoms, galėjo skirti tautos auklėjimui, švietimui, socialinei padėčiai pakelti, darbininkų ir ūkininkų būklei pagerinti, žemės kultūrai pakelti, o dabar visko netekome.

Aš nekalbu, kad nereikėjo stiprinti mūsų kariuomenę, bet esu priešingas, kad visas tautos pajamas skyrė vien tik kariuomenei ir karininkams, o kitas sritis užmiršo. Ir nedovanotina klaida, kad tuos ginklus nepanaudojo savo Tėvynės garbei apginti.

Ar šiandien mes, partizanai, turėtume gulėti šiauduose, slapstytis miškuose, jeigu visa tauta būtų priauklėta, jeigu biednuomenė ir darbininkija nebūtų Smetonos ministerių kabineto apvilta. Žmogus yra žmogumi ir jis negali būti pastumtas į šunio vietą. Kiekvienas darbininkas ar mažažemis, jeigu jis iš tos Tėvynės, kurioje jis gimęs, galėtų tinkamai pragyventi, jis nesidairytų į Maskvą, o dirbtų savo tautos labui.

Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirba bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir tie, kurie ruošė kelią bolševizmui Lietuvoje. Esu tikras, kad būsimoje Lietuvoje šios klaidos nesikartos, išnyks ta luomų neapykanta, kiekvienas savo užimamoje vietoje bus patenkintas, niekas neskriaus ir neišnaudos darbininkijos, bus pakelta žemės kultūra, atsižvelgta į sunkią ūkininkų padėtį.

Būsima Nepriklausoma Lietuva turi keltis iš tų klaidų, kurios ją pražudė, bet kartu ir užgrūdino, paruošė būsimam nepriklausomam gyvenimui. Kad nė vienas asmuo nebūtų išnaudojamas, kad, nežiūrint ideologijų, galėtų dirbti naudingą Tėvynės atstatymo darbą. Tėvynės vairą į savo rankas turi paimti idealistai, pilna žodžio prasme - lietuviai, kuriems rūpėtų tauta ir jos klestėjimas.

Anonsas

Kitose šio ciklo dalyse skaitykite:
Kaip skiriasi tarpukario ir dabartinės kariuomenės struktūra bei finansavimas, šalies gynybos perspektyvos.
Ko tarpukariu ir dabar pasiekė Lietuvos finansinė sistema.
Kokia buvo emigracijos įtaka tarpukario ir dabartinei Lietuvai.
Kokią tarpukario po poros dešimtmečių Lietuvą matė garsūs emigrantai.