22-eji dviejų Lietuvų metai: kada pasiekta daugiau? (6)

Tęsinys. Pradžia 2012 03 10

Šeštajame šio ciklo rašinyje - apie emigraciją tarpukariu ir dabar.

Emigravo ir iki nepriklausomybės

Alfonsas Eidintas knygoje "Lietuvių kolumbai" rašo, kad masinė lietuvių emigracija prasidėjo dar XIX a. pab. - XX a. pr. Ją lėmė kur kas didesnis darbo užmokestis Rusijos pramonės rajonuose ir labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, carizmo represijos. Lietuviai, kurie sudarė 1,3 proc. Rusijos imperijos gyventojų, davė apie 10 proc. visų jos emigrantų.

Vitalija Kasperavičiūtė knygoje "Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920-1940 m." rašo, kad, pasak tyrinėtojų, 1880-1914 m. į JAV išvykusių lietuvių skaičius gali svyruoti nuo 300 iki 600 tūkst.

Anot A. Eidinto, iki nepriklausomybės paskelbimo jau buvo išvykę apie 20 proc. lietuvių. Tai buvo viena didžiausių to meto emigracijų, dėl kurios susidarė paradoksali situacija - lietuvių tautybės pramonės darbininkų užsienyje buvo daugiau nei Lietuvoje, kur šioje srityje vyravo lenkai ir žydai.

Didžioji dalis XX a. pradžios ekonominių emigrantų traukdavo į JAV planuodami užsidirbti pinigų, kad grįžę įsikurtų Lietuvoje, nusipirktų žemės. Daliai jų iš tiesų pavyko per kelerius metus susitaupyti pinigų ir grįžti namo - statistiškai į Lietuvą grįžo apie 20 proc. lietuvių emigrantų.

Emigracija buvo sustojusi Pirmojo pasaulinio karo metu.

Dabar - šešis kartus daugiau

Ekonominės priežastys - silpnai išvystyta pramonė, didelis nedarbas (pavyzdžiui, 1933 m. buvo 50 tūkst. bedarbių, paslėptas darbo jėgos rezervas žemės ūkyje siekė 200-300 tūkst. žmonių) bei maži uždarbiai - susikūrus nepriklausomai Lietuvai lėmė dar vieną emigracijos bangą. Tiesa, apie emigracijos mastus 1920-1922 m. oficialių domenų nėra. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, į JAV 1920-1923 m. išvyko 22 325 asmenys.

1925-1930 m. labai augo emigracija į Braziliją ir Argentiną. Intensyviausiais emigracijos metais (1928-1929 m.) emigrantų skaičiumi 10 tūkst. gyventojų Lietuvą Europoje lenkė tik Airija (83,8 ir 70,7 palyginti su 37,1 ir 69).

Emigracija buvo atslūgusi ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dėl kilusios pasaulinės ekonominės krizės.

Remiantis archyviniais ir oficialiais duomenimis manoma, kad 1920-1940 m. iš viso emigravo 102 511 Lietuvos piliečių. 30 869 - į JAV, 24 982 - į Braziliją, 16 794 - į Argentiną, 7 942 - į Kanadą, 4 437 - į Urugvajų, likusieji - į kitas šalis. Į Pietų Ameriką tuomet išvyko apie 60 proc. visų Lietuvos emigrantų. Manoma, kad 20 proc. emigrantų sudarė žydai. Absoliuti dauguma išeivių buvo žmonės iki 50 metų.

Suvaržius įvažiavimą į Pietų Amerikos šalis, išaugo sezoniniai uždarbiavimai Latvijoje ir Vokietijoje. Kasmet iš Lietuvos į Latviją 1929-1936 m. vidutiniškai išvykdavo apie 14 tūkst, darbininkų. Lietuviai sudarydavo 81 proc. visų į Latviją iš kitų šalių atvykusių darbininkų.

Lietuvos statistiko departamentas duomenis apie emigraciją iš dabartinės Lietuvos turi tik nuo 2001-ųjų. Manoma, kad nuo 1990-ųjų iki šiol yra emigravę per 600 tūkst. mūsų šalies gyventojų.

2004-2009 m. vidutiniškai per metus iš Lietuvos emigruodavo 16 tūkst. žmonių. Didžiausias oficialios emigracijos srautas buvo užfiksuotas 2010-aisiais, kai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 83 157 žmonės. Pernai emigravo 54,3 tūkst. žmonių. 44 proc. iš jų buvo 20-29 metų amžiaus gyventojai. Tokį padidėjimą, tikėtina, lėmė įvesta prievolė Lietuvos gyventojams mokėti privalomąjį sveikatos draudimą, kas paskatino ir ankstesniais metais emigravusius asmenis deklaruoti išvykimą. Tiesa, pernai į Lietuvą sugrįžo ir apie 14 tūkst. lietuvių - maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 m.

2010 m. apie 50 proc. visų emigrantų išvyko į Didžiąją Britaniją ir 15 proc. - į Airiją. Norvegiją rinkosi 5,8 proc., Vokietiją - 4,6 proc., Ispaniją - 4,3 proc. Iki įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos gyventojai dažniausiai deklaruodavo išvykstantys į Rusiją, NVS šalis bei JAV.

Dauguma dabartinių emigrantų yra jauni, išsilavinę ir šeimos neturintys asmenys. 2010 m. duomenimis, 55 proc. emigrantų buvo 20-35 metų amžiaus. Anot Europos migracijos tinklo, pastaraisiais metais daugėja ir išvykstančių šeimų. Užsienyje įsikūrę tėvai vis dažniau kartu su savimi pasiima ir savo vaikus. Tokios emigracijos tendencijos gerokai sumažina grįžtamosios migracijos tikimybę ateityje.

Absoliuti dauguma gyventojų išvyksta dėl ekonominių priežasčių, tačiau tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia ir kiti veiksniai: socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus, geresnės karjeros galimybės užsienyje.

"Eurostat" skelbia, kad Lietuvoje pramonės, statybos ir paslaugų įmonių darbuotojų vidutinis metinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudaro 25 222 Lt. Mažesnis darbo užmokestis yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Danijoje jis - 8, Liuksemburge - 7, Nyderlanduose ar Vokietije - 6, Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje - 5 kartus didesnis nei Lietuvoje.

Svari parama

Remiantis tyrinėtojų šaltiniais, emigrantai tarpukariu kasmet parsiųsdavo apie 34 mln. litų - t. y. apie 10 proc. tuometinio valstybės biudžeto.

Europos migracijos tinklo duomenimis, pernai privačių asmenų siunčiamos perlaidos į Lietuvą sudarė 4,84 mlrd. litų ir prilygo 4,6 proc. bendrojo vidaus produkto arba 18 proc. nacionalinio biudžeto pajamų. Tai - rekordinis perlaidų skaičius nuo 2000-ųjų. Vidutiniškai per šį laikotarpį kasmet į Lietuvą parsiunčiama apie 2,16 mlrd. litų.

Beje, pirmaisiais tarpukario Lietuvos metais už kiekvieną išgabentą emigrantą tuo vertęsis biuras valstybei palikdavo 100 markių. 1920-1921 m. veikė 13 užsienio laivų linijų emigracijos biurų. Kadangi jų veikla iki pat 1927 m. nebuvo aiškiai reglamentuota, biurai apgaudinėjo išvažiuojančius.

Sunku, bet geriau nei Lietuvoje

Jei dabar emigranto kelias paprastai prasideda autobusų stotyje arba oro uoste, tai tarpukariu dažniausiai laukdavo kelionės laivais. 1920-1921 m. daugiausia emigracija vykdavo per Liepoją, 1922-1924 m. - per Brėmeną, 1923 m. nemažai žmonių išvyko per Klaipėdą.

V. Kasperavičiūtė rašo, kad nors kelionė laivu į Pietų Ameriką buvo ilga ir varginama, daugelis tada susigundydavo pasiekti egzotiškus krantus, nes laivininkystės kompanijos norinčiuosius pradėjo plukdyti nemokamai - už kelionę jie turėdavo susimokėti vėliau, susiradę darbą šalyje.

Lietuviai Pietų Amerikoje dirbdavo stambiems dvarininkams ar fazendų savininkams, kurie ir apmokėdavo jūrininkams emigrantų kelionių išlaidas. Darbdaviams tokia investicija apsimokėjo - jie gaudavo pigios darbo jėgos ir vėliau žiauriai išnaudodavo atvykėlius iš Europos.

Gyvenimas Pietų Amerikoje lietuviams buvo daug sunkesnis nei JAV ar Kanadoje - atvykusiųjų laukė alinančios darbo sąlygos ir gerokai mažesni atlyginimai.

1939 m. J. Grabauskas buvo parengęs pranešimą apie lietuvių padėtį Argentinoje ir Brazilijoje. Anot jo, pusė lietuvių tada buvo įsikūrę Buenos Airėse ir dirbo fabrikuose arba vertėsi paprastais darbais. Jis konstatavo, kad gyvenimas jų nepavydėtinas, tačiau geresnis nei tokios pat kvalifikacijos darbininkų Lietuvoje. Nemažai emigrantų esą buvo su kriminaline praeitimi, iš Lietuvos išvyko, nes jiems grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Pranešimo autoriaus teigimu, Argentinos lietuvių kolonija buvo susiskaldžiusi, joje gausu rietenų, šmeižto. Jaunoji karta nė žodžio lietuviškai nebemokėjo, lietuvišką mokyklą lankė tik 10 proc. visų emigrantų vaikų. J. Grabauskas tvirtino, kad dėl to buvo kalti ir mažas algas gavę mokytojai, tarp kurių buvo ir alkoholikų.

Antra pagal gausumą lietuvių populiacija tarpukariu Argentinoje buvo įsikūrusi 30 tūkst. gyventojų turėjusiame Bersisso mieste. Jame buvo apie 3 200 lietuvių. Beveik visi, anot J. Grabausko, čia dirbo skerdyklose sunkiausius darbus, gyveno iš banguotos skardos sukaltuose 2-3 kambarių nameliuose, kuriuose nuolat būdavo didelė tvankuma, nebuvo kanalizacijos.

Brazilijoje, pasak ataskaitos autoriaus, dauguma emigrantų iš ūkių ir fazendų dėl "pragariško darbo" buvo pasitraukę į miestus. San Paule tuo metu gyveno apie 12 tūkst. lietuvių, kurių didžioji dalis skurdo.

Dabar - griežčiau

Pirmaisiais susikūrusios Lietuvos valstybės metais, anot V. Kasperavičiūtės, nemažai JAV lietuvių ieškojo galimybių sugrįžti į tėvynę, norėjo gimtinėje įsigyti žemės ir namų. 1921 m. Lietuvoje lankėsi apie 16 tūkst. išeivių. Tačiau dar 1919 m. priimtu įstatymu svetimšaliams, tarp jų ir lietuviams JAV piliečiams, buvo uždrausta Lietuvoje įsigyti nekilnojamojo turto. Nuo 1920 m. balandžio ministrų kabinetas "ypatingais atvejais" galėjo duoti leidimus įsigyti nekilnojamojo turto Amerikos lietuviams.

Negavę Vyriausybės paramos, praradę santaupas dėl dolerių keitimo į ostmarkes, susidūrę su nesąžiningų valdininkų suktybėmis ir kyšininkavimu, nesugebėję pritapti Lietuvoje, daugelis jų grįžo į JAV.

Anot V. Kasperavičiūtės, 1921 m. įvyko JAV išeivių organizacijų atstovų suvažiavimas, kuriame buvo priimta rezoliucija. Joje pabrėžta, kad Lietuvoje yra "didelis žemesniųjų viršininkų savivaliavimas, pasipūtimas, išponėjimas, kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas".

Bandant pritraukti emigrantus tik 1927 m. buvo patvirtinta tvarka, pagal kurią išeiviai, gavę leidimą įsigyti žemės Lietuvoje, gaudavo nuolatinį leidimą gyventi čia tol, kol bus turto savininkais. Kartu jie buvo atleidžiami nuo "visų prasigyvenimo mokesčių užsieniečiams". 1933 m. žemės įsigijimo tvarka buvo dar labiau liberalizuota.

Pagal dabartinį Pilietybės įstatymą, dviguba pilietybė leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, taip pat tiems, kurie pilietybę įgijo gimdami arba per santuoką. Tačiau dvigubą pilietybę turintieji nuo gimimo, sulaukę pilnametystės, per trejus metus turi apsispręsti, kurią pilietybę pasirinkti.

2006 m. rudenį Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pagal Konstituciją, dvigubos pilietybės atvejai turi būti reta išimtis, ir dvigubą pilietybę plačiau leidžiančias įstatymo normas paskelbė prieštaraujančiomis pagrindiniam šalies įstatymui.

Dvigubos pilietybės negali turėti ir tie, kurie savo noru išvyko iš Lietuvos po jos Nepriklausomybės atkūrimo ir savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę.

Konstitucijoje numatyta, jog išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis. Ši nuostata įrašyta pirmajame Konstitucijos skirsnyje, kuris gali būti keičiamas tik referendumu.

O užsieniečiams Lietuvoje iki 2014 m. balandžio 30 d. negalima įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės. Apribojimai netaikomi, jei užsieniečiai ne mažiau kaip trejus metus nuolat gyveno Lietuvoje ir vertėsi žemės ūkio veikla.

Apie "Globalią Lietuvą" mąstė ir tada

Paskutiniais tarpukario Lietuvos gyvavimo metais, 1940-ųjų sausio 10 d. vyko ministro pirmininko Antano Merkio vadovautas slaptasis pasitarimas dėl Šiaurės Amerikos išeivių.

LAISVALAIKIS. Lietuvių emigrantai, susibūrę į orkestrą.

Jame buvo konstatuota, kad iki šiol nėra gero lietuvių-anglų kalbos žodyno, išeivių vaikai neturi tinkamų vadovėlių, emigrantai pradeda labai nutautėti, bet tai natūralu, tad reikia stengtis, kad "bent lietuviška dvasia išliktų". Tuometinis premjeras pasitarimo pabaigoje padarė išvadą, kad yra "reikalas steigti tam tikrą centralę, kuriai būtina pavesti rūpintis visais mūsų išeivijos reikalais".

Panašiai, matyt, mąsto ir dabartinė Vyriausybė, 2011-ųjų spalį patvirtinusi "Globalios Lietuvos" - užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą - kūrimo 2011-2019 metų programos įgyvendinimo 2012-2014 metų tarpinstitucinį veiklos planą". Tikimasi, kad šis planas padės įgyvendinti "Globalios Lietuvos" idėją, "įtvirtinančią Lietuvos tautos dalies užsienyje ir valstybės partnerišką ryšį".

Oficialiai teigiama, kad šia programa siekiama padėti išlaikyti lietuvybę užsienyje, puoselėti tautiškumo dvasią, skatinti užsienio lietuvius įsitraukti į Lietuvos gyvenimą, įgytas žinias ir patirtį panaudoti Lietuvos gerovei kurti.

Manoma, kad dabar už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ir iš Lietuvos kilusių asmenų, iš jų - apie 300 tūkst. yra Lietuvos piliečiai.

Bus daugiau

Anonsas

Kitose šio ciklo dalyse skaitykite:
Ko tarpukariu ir dabar pasiekė Lietuvos ekonomika ir finansinė sistema
Kokią tarpukario Lietuvą po poros dešimtmečių matė garsūs emigrantai