22-eji dviejų Lietuvų metai: kada pasiekta daugiau? (5)

22-eji dviejų Lietuvų metai: kada pasiekta daugiau? (5)

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą, kuriame bandome sugretinti, ko per 22 metų trukmės Nepriklausomybės laikotarpį pasiekė arba neteko tarpukario ir dabartinė Lietuva.

Tęsinys. Pradžia 2012 03 10

Penktajame šio ciklo rašinyje - apie tai, ko tarpukariu ir dabar pasiekė komercinės kredito įstaigos.

Skirtingas santaupų likimas

Skirtingai nei dabartinės Lietuvos gyventojai, gyvenusieji prieškariu negalėjo pasidžiaugti tuo, kad valdžia kompensavo jiems iki nepriklausomybės turėtas ir nuvertėjusias santaupas.

Vladas Terleckas knygoje "Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941" rašo, kad ikikariniai Lietuvos gyventojų indėliai ir kitos santaupos nuvertėjo dėl pinigų infliacijos ir jų išvežimo į Rusiją. Lietuvos gyventojams priklausiusi indėlių suma buvo vertinama 14 mln. aukso rublių.

Vyriausybė mėgino derybomis su Sovietų Rusija ir Vokietija atgauti indėlius arba išsireikalauti jų nuvertėjimo kompensacijas. 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi Sovietų Rusija įsipareigojo Lietuvos piliečiams išmokėti indėlius, tačiau ne aukso verte, o popieriniais pinigais (sąmoningai sovietų valdžios nuvertinamais) 1915 09 01 kursu. Tokia sąlyga reiškė, kad geriausiu atveju žmonės gaus ryšulį sovietinės makulatūros. Bet ir ši sutartis nebuvo įvykdyta.

Sovietų Rusija neatlygino indėlių ir Latvijai, Estijai, Suomijai bei Lenkijai. Lietuviai prarado 300 mln. rublių ikikarinių indėlių.

Tuo metu dabartinės Lietuvos valdžios buvo įsipareigojusios kompensuoti bent dalį nuvertėjusių sovietiniais rubliais laikytų indėlių. Jų atkūrimo procesas, trukęs 13 metų, baigėsi pernai. Per šį laiką daugiau nei milijonui gyventojų į sąskaitas buvo pervestos, kaip ir buvo nustatyta, ne didesnės nei 6 000 litų sumos. Iš viso buvo atkurta santaupų už 3,6 mlrd. litų.

Bankų krizės

Jau 1990-aisiais Lietuvoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti komerciniai bankai, kredito firmos ir prekybos kompanijos. Tačiau gana greitai visas šis procesas baigėsi bankrotais ir indėlininkų ašaromis arba drastiškesniais veiksmais. 1994-1995 m. Lietuvoje bankrutavo ar buvo likviduota 14 bankų - "Tauro bankas", LITIMPEKS bankas, Kredito bankas, "Nida", Kooperacijos bankas, akcinė bendrovė bankas "Lietuvos verslas", "Balticbank", "Ekspres bankas", "Senamiesčio bankas", "Apus", "Sekundės bankas", "Komercijos ir kredito bankas", "Vakarų bankas", "Ateitis". 1996 m. pabaigoje valstybė perėmė Lietuvos akcinį inovacinį banką, kurio veikla iš karto buvo sustabdyta, o po metų jį buvo nutarta likviduoti.

Spėjama, kad tuometė šalies bankų griūtis prarijo apie 800 mln. litų indėlių.

Minėtąjį sąrašą pernai "papuošė" dabar bankrutuojančio banko statusą turintis nacionalizuotas bankas "Snoras".

Tuo metu tarpukario Lietuvai pavyko išvengti tokių masinių bankų griūčių. 1928 04 19 Kauno apygardos teismas neišsimokančiu skolininku pripažino pirmąjį tautinį banką - Lietuvos prekybos ir pramonės banką. Indėlininkai nenukentėjo, nes 1926 m. jame buvo likę vos 330 tūkst. litų indėlių, kuriems išmokėti bankas turėjo 1,1 mln. litų realių aktyvų.

Anot V. Terlecko, dėl neteisėtų veiksmų ir bankui padaryto nuostolio buvo teisiami 8 asmenys. Jiems buvo inkriminuojamas 2,3 mln. litų nuostolio padarymas. Kaltais pripažintas Martynas Yčas ir J. Šodė, bet dėl senaties nuo bausmės jie buvo atleisti.

Teismas pripažino, kad bankas žlugo dėl vadovų kaltės (paskolų teikimas be rimtų garantijų, nepiniginių čekių išleidimas, sąmoningas per didelis turto įvertinimas, pasiimtų paskolų grąžinimas nepalankiu kursu ir t.t.), padarydamas 1,9 mln. litų nuostolį Lietuvos bankui ir 0,3 mln. litų nuostolį valstybei. Tačiau minėtoje knygoje rašoma, kad nėra duomenų, jog šio banko griuvimas būtų sukėlęs nerimą krašto banko sistemoje.

Tarp Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų buvo ir Vyriausybė, nupirkusi pusę pirmosios akcijų emisijos. Aktyviai jų pirko ir žymūs žmonės - Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Jurgis Dobkevičius, Jonas Jablonskis, Adomas Galdikas, Antanas Žmuidzinavičius, Stasys Šimkus, Kipras Petrauskas, Maironis ir kiti. Vėliau valstybės akcijas nupirko M. Yčas, tapęs banko šeimininku.

Lietuvos kredito sistemos atsparumo išbandymai prasidėjo 1931 m. vasarą. Juos sukėlė iš Vokietijos atsiritusi bankų bankrotų banga. Lietuvos indėlininkai puolė atsiiminėti santaupų. Pavyzdžiui, Lietuvos komercijos bankas iki gruodžio neteko 60 proc. indėlių. Liepą iš Kauno bankų (be Lietuvos banko) buvo atsiimta 10,1 mln. litų, arba 11 proc. indėlių.

Dėl indėlių praradimo Lietuvos komercijos bankas, Kredito bankas, Centralinis žydų bankas buvo priversti neteikti paskolų ir šauktis Lietuvos banko pagalbos. Kauno centrinė, Prekybos ir miškų bei Kėdainių savitarpio kreditų draugijos nutraukė veiklą. Tačiau indėlininkai, matydami, kad su jais atsiskaitoma, nurimo, todėl pavyko išvengti didesnių sukrėtimų.

Aprimusius indėlininkus 1931 m. rudenį vėl suerzino Anglijos ir Skandinavijos kraštų valiutų nuvertinimas. Šį kartą indėlių atsiėmimas nebuvo toks intensyvus, bet jis užtruko ilgiau ir palietė visus bankus. Per visus 1931 m. indėlių kredito įstaigose sumažėjo 41,3 mln. litų. Bankams mokumo problemų padėjo išvengti atsargi, konservatyvi kreditavimo politika, darbas be nuostolių.

Anot V. Terlecko, krizės poveikis Lietuvos bankams nebuvo toks didelis kaip Latvijoje ir Estijoje, kur užsidarė 5 bankai, (Latvijoje - trys). Lietuvos bankas savo globon buvo perėmęs tik Tarptautinį banką ir klaipėdiečių Lietuvių tautinį banką.

1932 m. dar bankrutavo tik smuklios kredito įmonės.

1939 m. po Klaipėdos krašto užgrobimo buvo trumpam apribotas indėlių išmokėjimas, bet vis tiek per kovą-balandį bankai neteko 42 mln. litų, arba 19 proc. indėlių.


Bankai skaičiais

Pasak V. Terlecko, tarpukariu namų statybą mietuose kreditavo visi bankai. Namų savininkai 1935 m. buvo skolingi 32 mln. litų.

Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, pirmą šių metų ketvirtį būsto paskolų buvo išduota už 19,975 mlrd. litų.

V. Terleckas tvirtina, kad nepaisant netolygumų tarpukariu bankų sektoriuje buvo pasiekta didelė pažanga - 1924-1939 m. kredito sistemos (be Klaipėdos krašto) aktyvai padidėjo nuo 183,8 iki 782,2 mln. litų. Iš jų paskolų suma - nuo 69,8 iki 509,1 mln. litų.

2012-ųjų pirmą ketvirtį bankų išduotų paskolų suma siekė 54,152 mlrd. litų.

Indėliai 1924-1939 m. padidėjo nuo 31,8 iki 275 mln. litų - 8,6 karto (keleriopai sparčiau nei nacionalinės pajamos, kurios, įvairiais vertinimais, padidėjo 2-4 kartus).

Šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos bankuose buvo 42,467 mlrd. litų indėlių.

V. Terleckas akcentuoja, kad tarpukariu bankai nebuvo pelningiausia sritis - 1938 m. vidutinis dividendų dydis sudarė 3,71 proc., o visų akcinių bendrovių vidurkis buvo 5,03 proc.

Sovietinis apiplėšimas

V. Terleckas kitoje savo knygoje "Lietuvos bankas 1922-1943 metais" rašo, kad jau antrąją sovietinės okupacijos dieną įvestas indėlių išmokėjimo suvaržymas iki 250 Lt per savaitę kartu su okupacija sukėlė indėlininkų paniką, o tai privertė 10 proc. didinti banknotų apyvartą, lito padengimas auksu sumažėjo nuo 43,3 iki 39,3 proc., nepaisant kainų kontrolės, jos pakilo 0,2 punkto.

Vėliau buvo priimtas ir indėlių nacionalizavo aktas.

1941-ųjų birželį naciai pripažino bolševikinį indėlių nacionalizavimą ir draudė juos išmokėti. Tik 1943 m. pradėjus nesisekti fronte daliai indėlininkų, išskyrus žydus ir komunistus, pradėtos išmokėti nacionalizuotos santaupos. Tačiau indėlininkai atgavo tik apie 9 proc. nacionalizuotos sumos. Be to, buvo nustatytas plėšikiškas kursas - litas įvertintas tik 11 pfenigių, nors iki 1940-ųjų vasaros buvo vertas 42.

Bus daugiau

Anonsas

Kitose šio ciklo dalyse skaitykite:
Ko tarpukariu ir dabar pasiekė Lietuvos ekonomika ir finansinė sistema
Kokia buvo emigracijos įtaka tarpukario ir dabartinei Lietuvai
Kokią tarpukario Lietuvą po poros dešimtmečių matė garsūs emigrantai

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder