22-eji dviejų Lietuvų metai: kada pasiekta daugiau? (2)

2012-03-17 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą, kuriame bandome sugretinti, ko per 22 metų trukmės Nepriklausomybės laikotarpį pasiekė arba neteko tarpukario ir dabartinė Lietuva.

Tęsinys. Pradžia 2012 03 10

Antrajame šio ciklo rašinyje baigiame pokalbį su Klaipėdos universiteto Istorijos katedros doktorantu Vytautu Jokubausku apie dabartinę ir 1940-ųjų Lietuvos kariuomenę.

Struktūra - pagal standartus

Anot V. Jokubausko, tiek 1940-aisiais, tiek dabar struktūros atžvilgiu Lietuvos kariuomenė laikosi bendrų pasaulinių karybos tendencijų.

"Tarpukariu pagrindinių taktiniu junginiu buvo divizija, Lietuvos atveju ji buvo sudaryta iš 3 pėstininkų bei vieno artilerijos pulkų, su kavalerijos rinktine, inžinierių, ryšių, žvalgų ir kitais padaliniais. Taikos metu buvo 3 pėstininkų divizijos, kuriose buvo 9 pėstininkų ir 4 artilerijos pulkai, atskirai egzistavo 3 kavalerijos pulkai, inžinierių, šarvuočių, priešlėktuvinės gynybos ir kiti padaliniai. Karo atveju 1940~metais planuota sutelkti 5 pėstininkų divizijas, o bendrai kariuomenėje turėjo būti 18 pėstininkų, 6 artilerijos, 3 kavalerijos pulkai, 13 atskirų pėstininkų (pasienio arba atsargos) batalionų ir taip toliau.

Šiuo metu batalionai ir brigados yra pagrindiniai taktiniai vienetai ir junginiai. Tai logiška, nes pagal savo ugnies galią šių laikų batalionas gali prilygti visam anų laikų pulkui, o gal net daugiau. Be to, mažesnių dalinių ar junginių veiksmus operacijų metu lengviau koordinuoti, jie manevringesni", - pasakojo pokalbininkas.

Anot jo, dauguma šalių savo kariuomenes dabar formuoja brigadų pagrindu. Lietuvos kariuomenėje šiuo metu yra viena brigada - "Geležinis vilkas" (motorizuotoji pėstininkų), kurią sudaro 4 batalionai. 1999 m. buvo susformuota 2-oji motorizuotoji pėstininkų brigada "Žemaitija", vėliau reorganizuota į apygardą, o dar vėliau likviduota. Po paskutinių ne tik doktrininių, bet ir struktūrinių reformų, 2012 m. kariuomenėje yra 3 tiesiogiai sausumos pajėgų vadui pavaldūs - 1 mechanizuotas ir 2 motorizuoti - batalionai.

Šiuo metu dar yra 6 Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinės, Karinių oro bei Karinių jūrų, Specialiųjų operacijų pajėgų ir kiti daliniai.

Nors Klaipėda buvo prisijungta dar 1923-iaisiais, Lietuvos karinis laivynas buvo įsteigtas tik 1935-ųjų rugpjūčio 1-ąją. Iki tol pakrančių apsauga, kuri priklausė Vidaus reikalų ministerijai, naudojosi tik nedideliais laivais "Savanoriu", "Lietuvaite" ir "Šauliu". Pirmasis ir vienintelis karo laivas buvo "Prezidentas Smetona", 1927 m. už 289 tūkst. litų nupirktas iš Vokietijos. Tai buvo 1917 m. pastatytas minų gaudytojas "M-59".

Beje, šio laivo, nuo 1939-ųjų, kai buvo atplėšta Klaipėda, stovėjusio Liepojoje, įgula buvo vienintelis karinis dalinys, bent simboliškai pasipriešinęs okupacijai - SSRS karinei vadovybei pareikalavus, kad laivas su visa įgula taptų jai pavaldus ir iškeltų raudoną vėliavą, jo vadas Povilas Labanauskas ir keli įgulos nariai tokiam okupantų sprendimui nepakluso - nuleido Lietuvos karo laivyno vėliavą ir nakties metu jachta išplaukė į Klaipėdą.

"Prezidentas Smetona" buvo labiau simbolis, tad ir kariuomenės vadovybė rimtai nevertino jo karinio potencialo. Poreikio vystyti karinį laivyną tarpukario Lietuvoje nebuvo dėl pasirinktos gynybos koncepcijos - manevruojant trauktis ir bandyti priešą sulaikyti ties didžiausiomis upėmis", - sakė V. Jokubauskas.

Dabar Lietuvos karinės jūrų pajėgos turi aprūpinimo laivą "Jotvingis", keturis priešmininius laivus - M51, M52 "Sūduvis", M53 "Skalvis", M54 "Kuršis", keturis patrulinius laivus - P11 "Žemaitis", P12 "Dzūkas", P14 "Aukštaitis", P32 "Sėlis" - ir paieškos bei gelbėjimo laivą su taršos likvidavimo pajėgumais "Šakiai". Pajėgoms priklauso ir trys uosto kateriai.

Kariuomenė buvo moderni

Anot V. Jokubausko, prieškariu Lietuvos kariuomenė gal ir ne visai sąmoningai, tačiau buvo gana neblogai "pataikiusi" pasirenkant naujos ginkluotės tipą ir modelius.

"Tankai ir aviacija bei jų inovatyvus panaudojimas padėjo Vermachtui 1939-1941~metais demonstruoti "žaibiško karo" galimybes. Šiame kontekste Lietuva, turėdama 150 - 20 mm "Oerlikon" automatinių pabūklų, bei tiek pat naujų 2 cm "Flak~30" vokiškų automatinių pabūklų, išsiskyrė iš kitų Baltijos šalių ir Suomijos. Tai būtų buvę efektyvu, bet neleido tikėtis pergalės vien jau dėl skirtingų dydžių. Šarvuotos karo technikos parkas nebuvo itin gausus. Turėti 36 lengvieji tankai ir 10 šarvuočių, Čekoslovakijoje buvo pagamintas, bet iki okupacijos negautas dar 21 lengvasis tankas. Karo aviacijos srityje Lietuva galima sakyti buvo vos ne regiono, turint omeny Baltijos šalis ir Suomiją, pirmūnė. 1940~metais ji turėjo 120 karo lėktuvų, iš kurių 56 buvo lietuviški ANBO", - pasakojo istorikas.

TARPUKARIU. Automatinis 20 mm pabūklas Oerlikon naudotas prieštankinei gynybai Lietuvos kariuomenėje (1934-1940 m.)

Žinia, dabar Baltijos šalių oro erdvę pasikeisdamos saugo kitų NATO šalių oro pajėgos. Ši oro policijos misija Lietuvos, Latvijos ir Estijos prašymu šiemet buvo pratęsta neribotam laikui. Šiuo metu Lietuvos karines oro pajėgas sudaro du lengvieji atakos lėktuvai L-39 ZA (vienas toks prarastas pernai po susidūrimo su prancūzų naikintuvu), šeši dviejų modifikacijų neginkluoti sraigtasparniai Mi-8, trys transportiniai lėktuvai C-27J "Spartan", du transportiniai lėktuvai "L-410 UVP Turbolet", trys transportiniai-keleiviniai lėktuvai AN2, mokomasis treniruočių lėktuvas JAK-18 ir du tokio tipo JAK-52.

"1939-aisiais po Lenkijos kompanijos Lietuvos kariuomenės štabe slapta buvo diskutuojama, kad ateityje vystyti karo aviaciją ir tankų dalinius neperspektyvu, nes galingesniems priešams prilygti nepavyks, o lėšas siūlyta nukreipti prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų įsigijimui ir gal net gamybai Linkaičių dirbtuvėse. Tada problema buvo sunkioji artilerija - jos kariuomenė stokojo, o bandymai įsigyti prasidėjus Europoje karui buvo nesėkmingi, spėta gauti tik keturias 105 mm Čekijoje pagamintas patrankas, nors buvo užsakyti 24 vienetai", - sakė V. Jokubauskas.

Pasak jo, lengvoji lauko artilerija 1935-1938 m. buvo atnaujinta, turėtos 142 lengvosios lauko patrankos bei 70 modernių 105 mm lengvųjų haubicų. Ateityje planuota įsigyti dar 50 tokių haubicų, 48 - 155 mm sunkiąsias haubicas, kurių turėtos tik dvi. Pėstininkų paramai kariuomenė buvo įsigijusi 81,4 mm Brandt 1934 m. minosvaidžių, 1940~m. jų turėta 110 vienetų. Okupacijos išvakarėse Lietuvos kariuomenė iš viso turėjo 644 įvairius artilerijos pabūklus ir minosvaidžius.

"Galima drąsiai konstatuoti, kad tiek struktūros tiek ginkluotės požiūriu 1940 metais Lietuvos kariuomenė buvo moderni ir atsižvelgiant į šalies dydį gana gerai aprūpinta. Dabar Lietuvos kariuomenė, matyt, eina teisinga kryptimi - nei tankų batalionas ar naikintuvų eskadrilė globaliai nespręstų Lietuvos karinio saugumo problemų, nors pačią galią neabejotinai didintų. Akcentuojama priešlėktuvinė ir prieštankinė gynyba, įsigyjama atitinkama ginkluotė", - mano V. Jokubauskas.

Finansavimas - kur kas kuklesnis

Anot V. Jokubausko, lyginti Krašto apsaugos ministerijos (KAM) finansavimą 1939~m. (apie 1940~m. biudžetą dėl okupacijos kalbėti sunku) ir šiemet, yra sudėtinga, pirmiausia dėl kardinaliai pasikeitusių ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių prioritetų.

"Šiandien akcentuojamas vadinamasis "gerovės valstybės" modelis ir prioritetu yra tapę socialinė bei sveikatos apsauga, švietimas. O tarpukariu egzistavo visai kitokia visuomenės socialinė struktūra ir valstybės veiklos prioritetai. Nuo Vestfalijos taikos 1648-aisiais viena iš pirminių moderniųjų valstybių prerogatyvų buvo saugumo, o pirmoje eilėje jį reikėtų suprasti kaip karinį, užtikrinimas", - akcentuoja istorikas.

Finansų ministerija skelbia, kad šiemet iš viso 35,3 mlrd. litų valstybės biudžeto (kartu su "Sodros" ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidomis) KAM atiteks 3 proc. - t.y. apie milijardą litų. Tačiau tai toli nuo nerašyto susitarimo su NATO gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pavyzdžiui, jau pernai Lietuvos BVP sudarė 105,7 mlrd. litų (2 proc. nuo jų - 2,1 mlrd. litų).

"1939~metais viso valstybės biudžeto išlaidos buvo 356,5 milijono litų, o Krašto apsaugos ministerijai buvo skirta 85,8 milijono litų - 24 procentai viso iždo. 1930-1939 metais Lietuvos valstybės biudžetas išleido apie 3 milijardus litų, o gynybai skyrė 651,4 milijono arba 21,4 procento. Iki 1935-ųjų KAM finansavimas svyravo tarp 16-19 procentų, o pradėjus įgyvendinti 7 metų kariuomenės apginklavimo planą, kuriam buvo numatyta kasmet skirti po 25 milijonus litų, asignavimai padidėjo ir svyravo tarp 23-26 procentų", - vardijo pokalbininkas.

Jis akcentuoja, kad tarpukariu panaši valstybės pajamų dalis gynybai buvo skiriama ir kitose šalyse. Kai kuriais metais Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje ji būdavo didesnė, o Lenkijoje net viršijo 30 proc.

"Tad ir šiandien labiau derėtų lyginti ne 1939 ir 2012 metų KAM finansavimą, o dabartinius Lietuvos KAM numatytus asignavimus su kitomis Europos valstybėmis, NATO narėmis", - sako V.~Jokubauskas.

Gynybos perspektyvos

Anot V. Jokubausko, Lietuvos priešų tarpukarių buvo daug ir gana realių, o sąjungininkų stokota. Tai yra esminis skirtumas tarp tų laikų ir šiandienos.

"Iki pat 1940-ųjų pagrindiniu priešu įvardijant Vokietiją, SSRS buvo laikoma vienu iš pagrindinių karinių sąjungininkų, buvo užsimenama ir apie karo atveju galimą bendradarbiavimą su Latvija. Iki 1939~metų rudens Lenkija taip pat buvo karinių priešų sąraše, net prognozuota, kad Vokietija ir Lenkija gali kartu užpulti ir pasidalinti Lietuvos teritoriją. Visiems šiems trims atvejams kariuomenė buvo parengusi operacijų planus "V", "L" ir V+L", - pasakojo istorikas.

Pasak jo, tikėtina, kad, pavyzdžiui, 1938-ųjų kovą Lenkijos kariuomenei pajudėjus Kauno link, būtų tekę kovoti dėl kiekvieno kaimo, kiekvienos trobos. Tuo metu Lietuvoje rezidavę užsienio valstybių karo atašė savo vyriausybėms pranešė, kad jeigu Lenkija puls viena, be Vokietijos paramos, jos kariuomenei pasiekti Kauną bus sunku. Buvęs kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis prisiminimuose kalba apie 2 savaites, per kurias diplomatai užsienyje turėjo surasti paramą - karinę ar diplomatinę.

"Bet kuriuo atveju tarpukaryje Lietuvos perspektyvos priešintis bet kuriam agresoriui buvo miglotos. Vertinant valstybės gynybos perspektyvas istorikai konstatavo, kad patriotizmas buvo ir yra svarbiu pasipriešinimo motyvu. 1940~metais jį temdė noras gyventi, bet po to sekusios dvi okupacijos ir karas subrandino jausmą, kad dviejų mirčių nebūna, o vienos vis vien neišvengsi, tad 1944 metais žmonės pajuto gyvenimo trumpalaikiškumo jausmą ir pasirinko partizaninio karo kelią, kuriam tarpukariu per Šaulių sąjunga buvo rengti", - konstatuoja V. Jokubauskas.

Anot jo, tarpukariu šauliams buvo keliamas aiškus uždavinys - priešui užpuolus Lietuvą pradėti partizaninius veiksmus. Iš esmės planuose nebuvo nei laiko, nei sąlygų kada priešo užimtoje teritorijoje partizanavę vyrai gali sudėti ginklus, išskyrus vieną, kurią galima perskaityti tik tarp eilučių - išvadavus Lietuvą.

"Ar ši patirtis įsisavinta XXI amžiaus Lietuvos kariuomenėje? Manau, kad taip. Štai 2010~metais patvirtintoje Lietuvos karinėje doktrinoje rašoma: "Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais". Manau, kad partizaninio karo koncepcija, atitinkamai parengus ne tik reguliariąją kariuomenę, bet ir visuomenę, galėtų tapti ir karinio atgrasymo politikos pagrindu, galėtų sumažinti konvencinio karo tikimybę", - teigia V.~Jokubauskas.

Bus daugiau.

Anonsas

Kitose šio ciklo dalyse skaitykite:
Ko tarpukariu ir dabar pasiekė Lietuvos finansinė sistema
Kokia buvo emigracijos įtaka tarpukario ir dabartinei Lietuvai
Kokią tarpukario Lietuvą po poros dešimtmečių matė garsūs emigrantai