Data, kurią klaipėdiečiai mini šiandien, yra gal net svarbesnė nei 750 metų miesto jubiliejus, nes tik po 1923 metų sausio sukilimo Klaipėdos miestas pirmą kartą tapo Lietuvos valstybės dalimi.
Šiandien Klaipėda dėl uosto, ekonomiškai jungiančio Lietuvą su pasauliu, investicijų, universiteto ir gausėjančių ryšių su Europos Sąjungos valstybėmis, nebėra provincija, kokia buvo vokiečių laikais. Jūra, anot prieškario Kauno universiteto profesoriaus Mykolo Riomerio, yra Lietuvos laisvės, jos pajėgumo ir drauge jos politinės orientacijos pamatas.
1939 metų pavasarį praradus Klaipėdą Hitleriui, po metų Lietuva prarado ir nepriklausomybę.
Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos sienas. 1919 metais pasirašyta Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių nugalėtojų - Anglijos, JAV, Prancūzijos - žinion.
Lietuvai Klaipėda dar nebuvo perduota dėl vokiečių protestų, taip pat dėl to, kad Lietuva, turėjusi teritorinių ginčų su Lenkija, dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių.
Derybų ir konsultacijų metu Klaipėdos klausimas turėjo būti išspręstas, tačiau lietuvius galėjo patenkinti tik Klaipėdos perdavimas Lietuvai. Atskiro Klaipėdos krašto darinio, laisvojo miesto įkūrimas būtų pasmerkęs Lietuvos politikus tapti pasyviais vokiečių ir lenkų kovos dėl įtakos krašte stebėtojais.
Atėjo laikas aktyviems veiksmams, tad Lietuvos Vyriausybė pardėjo organizuoti sukilimą Klaipėdos krašte, kurio vadu tapo Jonas Polovinskas-Budrys.
1923 metų sausio 15 d. apie 1500 civiliais drabužiais perrengtų ir vokiškais šautuvais apginkluotų Lietuvos kariuomenės karių bei Šaulių sąjungos narių, padedami rėmėjų iš Mažosios Lietuvos, užėmė Klaipėdos miestą. Ilgametis lietuvių veržimosi prie Baltijos jūros siekis tapo realybe.
1923 m. vasario 17 d. didžiosios valstybės Paryžiuje pripažino Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui, o praėjus metams, buvo nustatyti teisiniai principai, kuriais remiantis, Lietuva pradėjo valdyti Klaipėdos kraštą.
Autonominis Klaipėdos kraštas Lietuvos sudėtyje išliko iki 1939 metų kovo, kai jį atplėšė Hitleris, pateikęs Lietuvai ultimatyvų reikalavimą. 1923 metų sukilimas buvo drąsus aktas, kuris garantavo Lietuvai Klaipėdos kraštą, ir svarbiausia - Klaipėdos uosto valdymą. Šis sukilimas ištaisė geopolitinę Vytauto Didžiojo klaidą - jis, sudaręs Melno taikos sutartį su kryžiuočiais, jiems paliko vertingiausią Nemuno upės dalį, jos žiotis ir Klaipėdos miestą.
Sukilimas užtikrino Lietuvos ūkiui galimybę naudotis Klaipėdos uostu, kuris buvo svarbus eksportuojant žemės ūkio produktus į Europos šalis, o gautos pajamos sudarė pagrindinę įplaukų į Lietuvos biudžetą dalį. Jaunuoliai iš lietuviškų kaimų įgavo galimybę plaukioti prekybiniais laivais su lietuviškomis vėliavomis ir tarnauti Lietuvos karo bei pakrančių apsaugos laivuose. Lietuvos valstybė pamažu atsigręžė į jūrą.
Jūra teikia naujų galimybių. Miestai prie jūros visada atviri naujiems iššūkiams. Tautos, gyvenančio prie jūros, yra ekonomiškai ir socialiai aktyvesnės, negu įsikūrusios giliai žemyne. Lietuviai, Algirdo ir Vytauto laikais pasukę į žemyno gilumą, sukūrė valstybę nuo "jūros iki jūros", tačiau realiai nekontroliavo Baltijos pajūrio.
Anot prieškario geografo Kazio Pakšto, Baltijos jūra nevyravo kuriant Lietuvos valstybę, pajūris čia nebuvo pakankamai vingiuotas, įlankomis iškarpytas ir salomis nubarstytas, tad valstybė kūrėsi žemyno gilumoje, o tai didino lietuvių izoliaciją nuo kitų tautų.
Tik Lietuvos sudėtyje Klaipėda turi ekonominę ir kultūrinę reikšmę. Vokiečių laikais Klaipėda buvo provincijos miestas, žymus tuo, jog čia buvo išlestas baudžiavos panaikinimo aktas, taip pat jis minimas Vokietijos himno posmelyje.
Sovietų Sąjungoje Klaipėda buvo pagrindinis žvejybos uostas Baltijoje, tačiau menkai ekonomiškai svarbus didžiulei imperijai.
Jeigu Estija, Suomija ir Latvija turi po keletą uostų, jeigu Lenkija ir Vokietija operuoja galingų uostų pajėgumais, jeigu, anot Kazio Pakšto, jūrinės valstybės Danija ir Norvegija yra "sukurtos ant silkių lavonų", tai Klaipėda yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. Ir už tai, kad jį turime, reikia dėkoti 1923 metų sukilėliams.
Ar turėtumėme pajūrį šiandien, jeigu ne įvykiai prieš 81 metus? Galima tuo ir suabejoti.
1945 metais Stalinas sugrąžino Klaipėdą lietuviams, tiksliau - Tarybų Lietuvai, neabejodamas, jog tai - ne vokiška Rytų Prūsijos dalis, kuri vėliau virto Kaliningrado sritimi, bet lietuviškas kraštas. Jeigu ne 1923 metų žygis, būtų sunku surasti teisinį pagrindą, kodėl Klaipėdos kraštas turi sudaryti atskirą vienetą, atskilusį nuo Rytų Prūsijos. Tad galbūt Klaipėda būtų inkorporuota į Kaliningrado sritį, juo labiau kad čia beveik nebebuvo civilių gyventojų.
Šiandien to nežinome, bet jau niekam nekyla abejonių, kad Klaipėda yra neatskiriama Lietuvos dalis.
Lietuva iš kitų Baltijos kaimynių šiame amžiuje išsiskyrė tuo, jog, kitaip nei Estijoje ir Latvijoje, čia yra trys potencialiai patrauklūs ir stiprūs miestai. Sostinė Vilnius, atstovaujanti LDK valstybingumo tradicijai, laikinoji sostinė Kaunas - lietuviško tautiškumo ir tarpukario Lietuvos tęstinumo simbolis, ir pagaliau Klaipėda - uostamiestis su vokiškos tradicijos bruožais. Latvijoje, be Rygos, o Estijoje, be Talino, sunku ką ir išskirti.
Bet jeigu ir toliau kapitalas, investicijos ir valstybės valdymas bus dirbtinai koncentruojamas Vilniuje, šis Lietuvos unikalumas gali visai nunykti.
Vygantas VAREIKIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą