„Tokiu keliu Lietuva toli nenueis“

– Prezidente, Saulius Skvernelis sako, jog nori tapti prezidentu, kad užtikrintų darną tarp valdžių. Jį išrinkus, Seimas, vyriausybė ir prezidentūra būtų vienos politinės jėgos rankose. Kaip Jūs vertinate tokią valdžios koncentracijos įtaką demokratijai Lietuvoje?

V. Adamkus: Tas iš karto kelia man didelį klausimą, ar vienose rankose sukaupta valdžios galia neišvirsta, neišsigimsta į tam tikrą diktatūrą. Nieko, žinoma, blogo nematau tame, jeigu gyvename aukštos politinės kultūros lygyje, turime tam tikros patirties toje srityje. Tačiau stebint Lietuvos politinį gyvenimą, kyla įvairių minčių. Bijočiau, kad tokia situacija susidarytų Lietuvoje. Drįstu pasakyti, kad, mano asmeniniu vertinimu, dar nesame priaugę prie tokios politinės kultūros, kad galėtume rizikuoti tokios valdžios sudarymu.

– Kas yra tie požymiai, kuriais remdamasis Jūs darote tokią išvadą, kad vis dėlto mes, ko gero, dar nesame priaugę prie tokios politikos?

V. Adamkus: Jau daug metų stebiu dabartinę mūsų Seimo veiklą arba net ir vyriausybės veiklą. Ir ypač paskutiniu metu priimami tam tikri sprendimai arba padaromi tokie žingsniai, kurie sukelia tam tikrą klausimą, ar mes tikrai norime geriausio, kas Lietuvos žmogui būtų reikalinga, kas valstybės santvarkoje būtų normaliai priimama ir įgyvendinama. Kai kurie sprendimai padaromi turbūt už uždarų durų susitarus ir nesiekiant bendrų valstybinių interesų. Susidaro įspūdis, kad tai tam tikra tendencija, kad „tai būtų mūsų partijai gera, kad mūsų tam tikrai politinei grupei būtų nauda iš to“, o ne Lietuvos žmonių arba valstybės gerovei.

–  Apie demokratijos būklę šalyje nemažai pasako valstybės pirmųjų asmenų santykiai su žiniasklaida, su žurnalistais. Ir dabartinis premjeras, kandidatas Saulius Skvernelis viešai rūšiuoja žurnalistus į tuos, kuriuos jis gerbia arba kurie jam patinka, ir tuos, kurie nelabai. Ar, Jūsų galva, toks rūšiavimas yra geras požymis?

V. Adamkus: Reikia pasakyti, kad tai yra prieš pagrindinį demokratijos principą. Man tai kelia tiesiog baimę, nesupratimą. Kaip galima pradėti rūšiuoti mūsų žiniasklaidą į gerąją ir blogąją, patinka man, nepatinka tas žmogus. Žiniasklaida turi reaguoti į gyvenimo faktus, pristatyti juos visuomenei, gali analizuoti padėtį. Tačiau aiškiai nusistatyti, kad viena žiniasklaida yra gera, o kita bloga tai... Kuriuo keliu mes einame, jeigu kalbame apie mūsų demokratiją, apie mūsų įsiliejimą į demokratinio laisvo pasaulio bendruomenę? Tai yra visiškai priešinga pagrindiniams jos principams, todėl aš ne tik negaliu priimti to fakto, bet griežtai pasisakau, kad tokiu keliu Lietuva toli nenueis.

– Kai nebūtinai visa žiniasklaida gali užduoti klausimus būsimajam kandidatui į prezidentus, tai didesnis dėmesys rinkimų kampanijoje tenka patiems rinkėjams. Į ką Jūs patartumėte kreipti dėmesį rinkėjams arba kokius klausimus užduoti vienam ar kitam kandidatui į prezidentus, kad jie galėtų padaryti teisingą sprendimą per rinkimus? Į ką kreipti dėmesį, o į ką nelabai?

V. Adamkus: Būtų sunku konkrečiai nubrėžti, bet aš galvoju, kad rinkėjas turi būti tam tikro išsilavinimo, politinio išsilavinimo. Nes aš bijau, kad tam tikra mūsų politinė visuomenės dalis nėra, drįstu pasakyti, politiškai išsilavinusi. Jiems praktiškai net neįdomu, kas darosi. Pasiūlyta jiems Seimo rinkimuose grupė asmenų, pasižiūri, nei jis skaitęs programos, nei jis susipažinęs, už ką tie politiniai kandidatai stovi ir kokia jų dvasinė būklė, požiūris į demokratiją, žmogaus, žodžių išsakymo, spaudos laisves.

Žmogus pasižiūri „aha, sudarė man partija sąrašą, man nesvarbu, ar aš jį pažįstu, ar sutiksiu kada gyvenime, balsuoju“. Arba iš viso „nenoriu ir nebalsuoju“. 

Man gaila pasakyti, bet mes dar turime tam tikrą visuomenės dalį, kuri tokiais principais vadovaujasi, o čia, kaip ten bebūtų, mūsų vyriausybė ir mūsų Seimas vis tiek yra sudaryta iš žmonių. Mano giliu įsitikinimu, politikoje turi būti žmonės, kurie patys šventai įsitikinę savo tikslų verte, turintys savo vertybes, norintys savo žmonėms gerovės, pasirenkantys, kas yra geriausia, kas yra tiksliausia. Ir tik tada už tokį žmogų gali pasirinkti arba ne. Toks žmogus turi eiti ir kandidatuoti, žinodamas, ką jis nori pasiekti gyvenime. Bet neatsitiktinai paimtas partijos žmogus – „tu būsi mūsų“, parašai įrašą šabloniškai ir staiga jis atsiduria Seime. 

Nenoriu būti visiškai kritiškas, bet žvelgdamas į mūsų paskutinio Seimo sąstatą susidariau tokį įvaizdį, kad tam tikra dalis yra sąžiningų, yra tikrai pasišventusių žmonių Seime, kurie nori gerovės, nori gerų įstatymų. Tačiau man tikrai peršasi tokia mintis, kad yra tam tikras nuošimtis žmonių, kurie nežino, ko jie ten sėdi, ką jie ten daro ir kaip jie turi balsuoti. Pasižiūri į kaimyno, partijos vadų nurodymus ir tada jie pakelia nykštį į viršų arba į apačią. Čia yra mūsų gyvybinių įstatymų priėmimas ir tam tikrų įstatymų priėmimas. Perskaitęs kartais nustembi, kaip gali iš viso toks įstatymas egzistuoti. Deja, pas mus dar šiandieną po beveik 30 metų laisvo, nepriklausomo gyvenimo, demokratinės santvarkos, svarbiausia, nieko neverčiamos, tokių dalykų dar pasitaiko. Gaila, bet taip yra.

– Jeigu Jūs šiandien dalyvautumėte rinkimuose, prezidento, parlamento, savivaldybių, kokios būtų Jūsų svarbiausios idėjos? Ką Jūs laikytumėte šiandien Lietuvai esant svarbiausia išlaikyti ar padaryti?

V. Adamkus: Būtų galima apibendrinti, kad svarbiausia išlaikyti pasitikėjimą mūsų valstybe, mūsų vyriausybe, mūsų Seimu. Yra dalykų, kuriuos mes bandome spręsti įvairiose gyvenimo srityse. Aš galvoju, kad mes nesame išsprendę savo teisinių problemų. Mūsų švietimo sistemoje apie reformas kalbama dešimtmečius, bet tos kalbos lieka kalbomis.

– O ką turite galvoje, kai sakote „nesame išsprendę teisinių problemų“? Ką čia reikėtų spręsti?

V. Adamkus: Manau, kad yra taisytinų klausimų teismų struktūrose. Nesileisiu į detales, bet, kiek suprantu iš teisininkų, mūsų baudžiamajame kodekse yra didelių spragų. Girdžiu iš teisininkų, paimkime didžiausius kriminalinius nusikaltimus, kur svarstomos bylos dėl žiaurių nusikaltimo prieš žmogų. Tau skiria 10 metų nelaisvės atėmimo. Man tai sunkiai suprantama problema. Yra visokių valstybės išeikvojimų ir panašiai. Spragų yra nemažai, kurios yra taisytinos. Ir aš nežinau, kaip mes galų gale baigsime jas taisyti. 

O nusikaltimų yra bendrų, valstybinių, statybų srityse, kur milijoninės sumos yra panaudojamos, kažkur neaiškiais tikslais nukeliauja į šonus ir tos bylos sprendžiamos dešimtimis metų ir vis dar neišsprendžiamos. Normalioje teisinėje valstybėje tokių dalykų neturėtų būti. 

– Grįžkime prie prezidento rinkimų, nes vis tiek tai yra svarbi šių dienų aktualija. Lietuvoje dažnas galvoja, kad prezidentas gali ir turi išspręsti daugybę vidaus problemų: nuo pensijų, mokesčių iki mokytojų atlyginimų, kai tuo metu Konstitucija jam numato kur kas platesnius įgaliojimus užsienio politikoje. Kodėl per prezidento rinkimų kampaniją yra svarbu dėmesį kreipti gebėjimus, reikalingus tarptautinėje politikoje? 

V. Adamkus: Kaip ten bebūtų, mes esame tarptautinės bendruomenės nariai, nešame tam tikrą atsakomybę ir turime tam tikrų privilegijų bei teisių. Man atrodo, kad užsienio politikoje turi būti labai aiškiai apsispręsta, nes mes galime arba laimėti, arba pralaimėti daug kur turime išnaudoti galimybes, kurios yra teikiamos mums, tai pirmas dalykas. 

Ir, aišku, su užsieniu ir užsienio reikalų politika surišta ir mūsų krašto apsauga. Tai yra ypač jautrus reikalas, atsižvelgiant į mūsų geopolitinę, geografinę padėtį, nes mūsų kaimynai nėra mums draugiški. 

Mūsų užsienio politika turi būti labai aiškiai ir tvirtai nustatyta. Nukrypimų užsienio politikoje negali būti, turi būti laikomasi pagrindinių mūsų valstybės interesų principų ir čia kompromiso negalima toleruoti. 

Man atrodo, kad užsienio politikai prezidentas turi skirti ypatingą dėmesį. Turi būti tvirta ranka, tvirta nuostata prisilaikoma vyriausybės ir, aišku, kartu vyriausybė turi suderintai pasirinkti tinkamiausią Lietuvos užsienio politikos kelią, sutardama ne tik su savo vyriausybės nariais, bet ir kartu koordinuodama labai aiškiai su Seimu ir Lietuvos Respublikos prezidentu.