Norite ieškoti kaltų dėl padėties Klaipėdos hospise, ministre? Pažiūrėkite į veidrodį

Norėtųsi tikėti, kad ministras taip bando išsisukti, nes kitaip neįmanoma būtų patikėti, kad jis nežino, kad dėl padėties Klaipėdos hospise kalčiausia būtent sveikatos apsaugos sistema.

Tad, jei ministras žada ieškoti kaltų, pirmiausia turėtų besti pirštu į save.

Sveikatos apsaugos ministerijos užduotis užtikrinti orų rūpestį ligoniais ir pagalbą jiems paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ilgą laiką buvo tokioje pavainikio vietoje, kad vienintelės pastangos, kurios buvo dedamos, – nepastebėti dramblio kambaryje.

Trisdešimtaisiais nepriklausomos Lietuvos metais šalyje iki šiol nebuvo nė vieno specializuoto hospiso vaikams. Įsivaizduojate, ministre, nė vieno?

Tuo rūpintis ėmėsi Mamų unija, įvairios visuomeninės iniciatyvos, o neseniai Palaimintojo kunigo Mykolo Sopockos hospise, įkurtame gailestingųjų katalikų, turėjo atsidaryti pirmasis. Tačiau pandemija sutrukdė.

Ministras turbūt nebuvo susidūręs ir su paskutines dienas gyvenančių ligonių slauga. Tai aš jam šiek tiek papasakosiu.

Terminalinėmis ligos stadijomis sergantys žmonės nelaukiami nė vienoje ligoninėje ir tiesiog atsainiai numetami artimiesiems – kiškite, kur norite.

Nenuostabu, juk nė viena ligoninė nenori gadinti statistikos, leisdama joje mirti nepagydomam pacientui. Statistika juk priskaičiuos jį kaip nugydytą, o ką paskui? Dar ims SAM ir užsimanys „išsiaiškinti ir nubausti“ blogą statistiką turinčias medicinos įstaigas.

Ministras turbūt nežino, kad tokie ligoniai, kuriems normaliose išsivysčiusiose šalyse hospisuose suteikiamas ne tik orus aprūpinimas, bet ir psichologinė pagalba, bendravimas, visas įmanomas palengvinimas, dažniausiai yra užkraunami ant artimųjų pečių.

Į paliatyvinės slaugos ligonines nusidriekusi tokia eilė, kad dauguma jos tiesiog nesulaukia.

Daugiavaikės motinos kankinasi mirdamos namuose, tiesiog vaikų akivaizdoje tverdamos siaubingus skausmus.

Traumuojami vaikai ministrui nerūpi. Dėl jų jis nežada nei aiškintis, nei bausti.

Paskutines dienas praleisti ligoninėje galima tik senu geru sovietiniu būdu – per pažintis. Primenu – trisdešimtaisiais nepriklausomybės metais.

Nesakau, kad hospise turėtų būti nesilaikoma sanitarinių normų. Tačiau ką per šitiek metų padarė SAM dėl sąlygų jose pagerinimo, išskyrus biurokratinius reikalavimus tų normų laikytis? 

Dabar girdžiu, kad Klaipėdos hospisas turėjo licenciją vienai lovai, o pacientų buvo beveik 40.. Kaip čia nutiko, kad iki koronaviruso niekas to nematė? Įskaitant ir SAM? 

Žinote, kaip atrodo normalus hospisas? Tai ne vaistais prasmirdusi patalpa, kurioje bet kaip suvežami ir suguldomi tie, kuriems jau nebėra vilties pasveikti.

Tai namai. Ten rūpinamasi ligonių orumu, ten vyksta renginiai, ten net pildomi paskutiniai jų norai – ar būtų tai fotografijos kursai, ar mėgstamo atlikėjo koncertas.

Ten dirba psichologai, savanoriai. Ten klesti bendruomenė. Ten žmonės paskutines gyvenimo akimirkas praleidžia su šypsenomis, ramybėje ir rimtyje.

SAM bent vienus tokius savo iniciatyva įkūrė?

Tai gal ministras norėtų išsiaiškinti, kodėl ne?