Naglis Puteikis: „Ir aš noriu būti milijonieriumi“

Naglis Puteikis: „Ir aš noriu būti milijonieriumi“

Vieni politikai siekia tapti sostinės merais, kiti – šalies prezidentais, treti – patekti į Europos Parlamentą. Bet Lietuvos centro partijos pirmininkas bei Seimo narys Naglis Puteikis, atrodo, kad nori tapti viskuo: ir meru, ir prezidentu, ir europarlamentaru.

Kuriuose rinkimuose maištininku vadinamas politikas dalyvauja iš tiesų ir kas moka už tokią prabangą? Juk už dalyvavimą reikia mokėti užstatus, o partija – nuoga basa ir be valstybės dotacijos.

– Jūs dalyvavote Vilniaus mero rinkimuose, šiuo metu siekiate prezidento posto ir dalyvaujate antru numeriu Europos Parlamento rinkimuose. Kitaip tariant, jūs dalyvaujate visuose šiais metais vykstančiuose politiniuose rinkimuose. Kodėl?

– Mažai partijai reikia prasiveržti labai konkurencingoje aplinkoje į aukštesnę lygą. Tos partijos, kurios dažniausiai šmėžuoja ekranuose, yra valstybės dotaciją gaunančios. Kalba eina apie milijoną eurą metams.

Paimkime bet kokią organizaciją su tokiu valstybiniu finansavimu, nesvarbu, kuo ji užsiimtų: ar šunų, kačių benamių globa ar politika – jie būtų labai ryškiai matomi. Kiti, kurie norėtų daryti tą patį, jie būtų užstoti to gigantiško šešėlio. Aš nesu savanoris dalyvis. Aš esu Lietuvos centro partijos pirmininkas.

Norėdamas patekti į tą aukštesnę lygą, aš turiu partiją išvesti į aukštesnius vandenis. Tai vienintelis būdas partijai, neturinčiai valstybės dotacijos, dalyvauti visuose rinkimuose, įveikti kitas partijas ir gauti daugiau balsuojančiųjų procentų.

– O kuriuose rinkimuose jūs iš tiesų dalyvaujate ir siekiate pergalės?

– Dalyvaujame visuose trijuose, tik skirtingi laimėjimo lygiai. Vilniaus mero rinkimuose tikslas buvo surinkti maksimaliai daugiau partijos šalininkų balsų.

Kiekvienuose rinkimuose balsuojančiųjų už partijas skaičius įsiskaičiuoja į specialią formulę, pagal kurią vėliau nustatoma, ar partija jau turi teisę gauti dotaciją ar ne. Vilniuje yra 40 proc. rinkėjų. Jokios kitos politinės figūros, kurią tuo metu Lietuvos centro partija galėjo iškelti kandidatu, neturėjo.

Aš tą pareigą kaip pirmininkas atlikau. Mes patekome į tą aukštesnę lygą ir dabar taip pat gausime valstybės dotaciją nuo balandžio 15 dienos, tik skirtingai nuo kitų partijų, ne 1 mln. eurų, o 50 tūkst. eurų.

– Ką su šita suma planuojate nuveikti?

– Padengsime skolas. Kitos partijos iš valstybės pinigų darė rinkimų kampaniją. Privačių rėmėjų, fizinių asmenų aukos visada sudaro mažumą didžiųjų partijų biudžete.

O mūsų biudžete mes vieninteliai, partijos nariai, turėjome mestis iš asmeninių pinigų, iš esmės paimdami tuos pinigus iš savo šeimų, iš savo žmonų ir vaikų. Partija nėra turtuolių klubas.

Mes iš tiesų būtume nebegalėję dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, nes buvome visiškai išsėmę savo santaupas. Iš šios valstybės dotacijos mes dabar padengsime rinkimų skolas ir iš kitų dotacijų, jų bus trys iki Seimo rinkimų, sukaupsime fondą, iš kurio sumokėsime užstatus visiems kandidatams į Seimą.

Kitaip tariant, mes tampame partija, kuri normaliai gali pretenduoti į parlamentines vietas – 71 vienmandatę ir 70 daugiamandačių. Jeigu neturi dotacijų – neturi galimybės už tai sumokėti 71 tūkst eurų užstato, reikalingo Seimo rinkimams. Jis negrįžta, jeigu surenki nepakankamai procentų rinkėjų balsų.

– Kiek jūs savo asmeninių lėšų skyrėte rinkimams, kurie vyksta šiais metais?

– Nuo 2016 m. mes su žmona išleidome visas mūsų šeimos santaupas. Tai buvo apie 50 tūkst eurų. Ir dabar mūsų šeima bankams yra skolinga 16 tūkst. eurų. Tai dalyvavimas politikoje su tokia partija, kuri neturi valstybės dotacijos, davė tokį rezultatą – 66 tūkst. eurų per beveik trejus metus vienam asmeniui.

Tą patį galiu pasakyti apie savo kolegas. Mano 3–4 artimiausi pavaduotojai išleido kiek mažesnes sumas, Kristupas Krivickas gal daugiau.

Mes visiškai likome be santaupų. Čia tokia Lietuvos politinė struktūra, kuri nesudaro žmonėms palankių sąlygų dalyvauti rinkimuose. Yra dvi sąlygos daryti politinę karjerą: arba tu esi milijonierius, arba esi tradicinėje, klasikinėje partijoje, kuri daug metų gauna dotaciją.

Jeigu tu nori skelbti kažkokias kitokias mintis, pristatyti kitokią programą, negu dabartinės dotacinės partijos, tu turi tai daryti iš asmeninių pinigų.

– Jūs dalyvavote Vilniaus miesto mero rinkimuose ir iš 17 kandidatų likote 8 vietoje. Tuo tarpu Klaipėdoje jūs turite didesnį rinkėjų palaikymą. Kodėl mero posto nesiekėte uostamiestyje?

– Moksleiviu būdamas esu dalyvavęs matematikų olimpiadose ir žinau, kad 40 proc. rinkėjų gyvena Vilniuje ir reikia ten atkreipti savo rinkėjų dėmesį.

Mūsų tikslas buvo patraukti Lietuvos centro partijos senuosius rinkėjus ir pabandyti suagituoti naujų. Jeigu būčiau dalyvavęs Klaipėdoje, čia būtų mažesnio ryškio politikos žvaigždė.

Mes būtume gavę mažiau balsų ir nebūtume peržengę barjero. Čia nėra mano narcicizmas ar šlovės vaikymasis. Kokia čia šlovė – Vilniuje gauti 1 proc. rinkėjų balsų. Bet kai pažiūri į Gintauto Palucko situaciją...

Tai nedžiugina, bet supranti, kad nesi toks silpnas. Arba Petras Auštrevičius, kuris siekdamas dalyvauti prezidento rinkimuose, nesurinko parašų.

Dotacinė partija su triskart didesniu skyrių skaičiumi, keturis kartus didesniu narių skaičiumi! Ir jiems pritrūksta 500 parašų. O mes parašus prezidento rinkimams surinkome. Tada supranti, kad ne viskas pinigais grįsta.

– Kas mokėjo užstatą, siekiantį 4,5 tūkst. eurų už jūsų dalyvavimą prezidento rinkimuose?

– Aš pats. Tai buvo paskutiniai mano šeimos pinigai, kuriuos galima buvo išimti iš visų mano ir žmonos sąskaitų bei pasiskolinti banke. Mano sąskaitose liko 100 eurų, žmonos – apie 200 eurų.

– Kokia tikimybė, kad jūs šitą užstatą atgausite?

– Prieš penkerius metus visi sakė, kad aš gausiu 1 proc. rinkėjų balsų, bet gavau 9,3 proc. Norint užstatą atgauti – reikia 7 proc. Aš manau, kad tai įveikiama. – Pristatėte Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) parašus, kurių yra vos daugiau nei 20 tūkst.

VRK praktika rodo, kad apie 10 proc. tų parašų gali būti pripažinti netinkamais. Jūs galite apskritai neperžengti barjero ir nepasieksite net pirmo turo prezidento rinkimuose. – Mes pristatėme 8 proc. daugiau parašų nei būtina.

Kadangi partija yra maža ir be pinigų, parašus mums rinko savanoriai. Jeigu Lietuvos centro partijos savanoris ar simpatikas renka parašus, tai jame iš 30 parašų vienas gali būti netinkamas. Ta prasme, mūsų klaidų procentas yra labai mažas. Taip, rizika yra, bet aš dėl to esu pakankamai ramus.

– Gal galite paaiškinti, kaip dalis jūsų parašų atsidūrė konkurento Mindaugo Puidoko rinkimų štabe?

Mano padėjėja Seime Laura Radzevičiūtė, kuri buvo ir partijos Alytaus skyriaus pirmininkė, pačiame parašų rinkimo įkarštyje buvo perviliota į Mindaugo Puidoko aktyvą. Ji išėjo iš mano padėjėjų Seime, perėjo į Mindaugo Puidoko, Seimo nario padėjėjus, ir visas partijos Alytaus skyrius nustojo rinkti parašus man, pradėjo rinkti M. Puidokui.

Du šimtai parašų buvo surinkti iki perėjimo. Aš prašiau L. Radzevičiūtės ir ji man žadėjo parašus atvežti į tvarkymo vietą penktadienį.

Kažkodėl ji parašus nuvežė M. Puidokui į Kauną, o M. Puidokas kažkodėl juos užmiršo atvežti, važiuodamas į Seimo posėdį. Tai man nieko kito nebeliko, kaip pasiskųsti vienai televizijai.

Ta televizija paklausė Mindaugo, kodėl jis užmiršo, tai Mindaugas paskambino į Kauną ir man tuos parašus atvežė ir tos televizijos akivaizdoje juos įteikė. Tai tie du šimtai parašų, turint omenyje mažą paklaidos procentą, jie gali būti ir greičiausiai bus lemiami perskaičiuojant balsus prezidento rinkimams.

– O Jūs patys sau nekeliate klausimo, kodėl nariai iš jūsų bėga?

– Pas „valstiečius“ jau keturi ar penki išėjo. Vinstonas Čerčilis partiją keitė tris kartus. Pažiūrėkime kas darosi Latvijoje ar Estijoje ar Izraelyje, kur prieš kiekvienus rinkimus dauguma partijų būna naujos.

Partija yra instrumentas ir žmogus renkasi kitą partiją. – Tai, kad esate politikos maištininkas, gali būti, kad jūsų svorį pačių narių akivaizdoje šiek menkina? – Pirmiausia menkina tas milijonas eurų dotacijų.

Pažiūrėkime, kokį šuolį „valstiečiai“ padarė 2016 m. rinkimuose. Pinigų skaičius, išleistas reklamai „valstiečių“ buvo pats didžiausias.

Tiesa, valstybės dotaciją jie turėjo mažytę, bet matyt, aš taip spėju, Ramūnas Karbauskis galbūt koncerno turtu garantavo žiniasklaidos priemonėms, kad avansu suteikiamos reklamos bus apmokėtos. Greičiausiai taip ir buvo. Įstatymai to nedraudžia ir aš nepriekaištauju.

Tik sakau, kad vieni politikai nuo kitų skiriasi starto pozicijomis. Partijos, turinčios milžiniškas galimybes, bet nesirūpinančios medikais, mokytojais ar policininkais, jos vistiek gauna daugiau šitų profesijų atstovų balsų vien todėl, kad jie reklamai išleidžia daugiau pinigų. Ar reklama apskritai veikia rinkėjus?

Be abejo veikia! Ir kitose šalyse politinė reklama yra ribojama. Anglijos pavyzdys – draudžiama kabinti plakatus, didesniu nei A3 formato. Politinė reklama leidžiama tik privačiose teritorijose ir tik ant privačių namų.

Anglijos politikai draudžia milžiniškus stendus, skirtingai nei mes. Tuo tarpu Lietuvoje negalima prie rinkimų apylinkės tokio „abrozdėlio“ pakabinti, bet galima pastatyti milžinišką centrą pakeliui.

Eidamas balsuoti, tu praeini arba pravažiuoji septynis milžiniškus centrus. Tai čia Lietuvos politikų klasta labai akivaizdi.

Kitos valstybės politinei reklamai neleidžia naudoti valstybės pinigų, nes tie plakatai yra apmokami iš biudžeto. Ten manoma, kad tos lėšos turi būti skirtos politikai, o ne privačių stendų savininkams.

Mes turime Lietuvoje pavyzdį, pirmą per 30 metų, labai aiškų, kaip galima išmatuoti pinigų poveikį rinkėjui. Elektroninis pasirašymas už kandidatą į prezidento rinkimus P. Auštrevičių. Iš pradžių jis kasdien susirinkdavo daugiau balsų už mane.

Tada aš pajungiau kelis šimtus partijos aktyvistų, kad jie skambintų, siųstų žinutes, ir mes kasdien pradėjome lenkti P. Auštrevičių.

Bet kai P. Auštrevičius tapo kandidatu į Europos Parlamentą ir gavo iš Liberalų frakcijos Europos Parlamente didžiulę sumą pinigų reklamai, jis pradėjo visuose portaluose talpinti skelbimus, „Facebooke“ taip pat pasirodė apmokėta politinė jo reklama.

Ir štai pasirašančiųjų už jį per dieną skaičius pradėjo dvigubėti, trigubėti, keturgubėti.

Aš galiu kalbėti apie mokytojų atlyginimus, kad jie yra mažesni nei Latvijoje ar Lenkijoje ir kad partija siūlo iš valstybės biudžeto juos didinti mažinant pinigus viešiesiems pirkimams, nes pas mus neproporcingai daug jiems išleidžiama, bet rinkėjai manęs negirdės dėl to, kad aš neturiu pinigų reklamai arba pasirinks kitą partiją, nes ji reklamose gražiau pristatoma ir turi dešimt kartų didesnę finansinę jėgą.

– Tai dėl to Jūs kviečiate Antaną Guogą į partiją? Kad milijonierius jus paremtų?

– Lietuvoje tie paradoksai yra normalūs. Turtingiausias žemdirbių atstovas R. Karbauskis atstovauja su premjeru mažiau pasiturinčią gyventojų dalį.

Aš pajuokausiu: tai jeigu mūsų rinkėjai mūsų nemato dėl to, kad mes neturime kažkokių žvaigždžių ar milijonierių, tai kodėl negalima pasikviesti A. Guogos?

Tuo labiau, kad jis, skirtingai nei kiti milijonieriai, sako, kad reikia progresinio pajamų mokesčio, kas yra visame Vakarų pasaulyje gero tono ženklas ir apskritai valstybės pagrindas.

Jis sako, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui reikia bazinės pajamų sumos. Kitaip tariant, jeigu tu esi jauna šeima, turi du vaikus, dirbi, gauni atlyginimą, tai abiejų sutuoktinių pajamų turi užtekti komunaliniams mokesčiams, maistui, vaistams, kultūrai, benzinui – bendriesiems poreikiams.

Bet Lietuvoje statistinei šeimai su dviem vaikais pajamų neužtenka. A. Guoga sako, kad tai yra necivilizuota. Milijonierius! Bet ir Lietuvos centro partija tą patį sako.

– Bet sakyti negana, reikia planą turėti.

– Planas paprastas: duokite milijoną dotacijos ir mes planą realizuosime. Planas yra. 

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder